Miestų sociologų pamėgtais terminais tariant, šiuolaikiniai miestai sprogo XVIII a. pabaigoje, ir šis sprogimas, arba kitaip, jų augimas nuolat spartėjo XIX ir XX a. Priežasčių ne viena, bet viena pati svarbiausia – pramonės perversmas, arba industrinė revoliucija.

Besikeičianti aplinka

Ilgas Europos modernizacijos ir industrializacijos procesas lėmė masinę urbanizaciją ir kokybiškai naują erdvinę ir architektūrinę miestų aplinką.

Greta visuomeninės ir gyvenamosios paskirties statinių paprastai Europos miestų centruose vienas po kito dygo pramonei reikalingi statiniai – fabrikai, gamyklos, alaus daryklos, pieninės, spaustuvės, sandėliai, lentpjūvės, dokai ir kiti objektai.

Ne išimtis ir Lietuvos miestai, nors jų augimas keliais dešimtmečiais ir atsiliko nuo Europos tendencijų. Šiandien stambioji pramonė iš miestų centrų jau beveik pasitraukė. Liko statiniai ir ramybės neduodantis klausimas – ką su šiuo palikimu daryti? Kaip ir kam pritaikyti, panaudoti buvusius ir esamus pramonės objektus?

Keli periodai

Paveldo architektūros tyrinėtoja dr. Marija Drėmaitė atkreipia dėmesį, kad nors Lietuvą dažnai suvokiame kaip tradicinį žemės ūkio kultūros kraštą, vis dėlto neturėtume pamiršti, kad pramonės pokyčiai per pastaruosius du šimtmečius įnešė daug pokyčių, apie kuriuos geriausiai liudija būtent pramoninė architektūra.

Jos istorija sugula į svarbiausius periodus ir grupes: dvarų pramonę, senąją miestų pramonę (iki 1914 m.), Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) ir sovietinio laikotarpio (1940–1990) pramonę.

Dvaruose ir miestuose

Lietuvos dvarų pramoninis paveldas turtingas išlikusių statinių – daugiausia tai akmens mūro su įvairių stilių elementais dekoruoti malūnai, rūkyklos, ledainės, alaus daryklos, kalvės, spirito varyklos (pvz.: Raguvėlės dvaro (Anykščių r.), Cirkliškio dvaro (Švenčionių r.), Beinoravos dvaro (Radviliškio r.), Pakruojo dvaro gamybiniai pastatai. Įdomi šio paveldo dalis yra Rusijos Imperijos laikotarpio dvarų pramonine architektūra. Vyrauja sodybos su dideliu ūkiniu sektoriumi, kai kur steigėsi manufaktūrinė pramonė.

Miestų pramonė XIX a. Lietuvoje plėtojosi ne itin sparčiai ir veikė gana silpnai. „Miesto įmonės tik XIX a. šeštajame dešimtmetyje ėmė naudoti garo variklius, virto tikrais fabrikais ir pradėjo pramonės perversmą Lietuvoje. Iki 1900 m. sparčiai plėtojosi mašinų gamyba, metalo apdirbimas, odos, statybinių medžiagų, popieriaus ir maisto pramonė, imta statyti jai skirtus pastatus. Pramonės objektai didžiuosiuose miestuose priklausė atvykėliams pirkliams, miestiečiams. Jie buvo susipažinę su technologijos naujovėmis, statė specialius gamybai pritaikytus pastatus.“ (Drėmaitė Marija. Pramoninė architektūra Lietuvoje. Šiaurės ir Baltijos pramonės paveldo praktika, 2000–2002).

Daugiausia įdomiausių architektūriniu požiūriu pramonės objektų yra išlikę Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose.

Kauno istorijos

Kaunas – poindustrinis miestas, kuriame pramonės perversmas, lyginant su kitais Vakarų Europos miestais, prasidėjo gana vėlai, tik XIX a. antroje pusėje. Vis dėlto šiandien galime didžiuotis gana gausiu pramoninės architektūros paveldu, išlikusiu centrinėse miesto zonose, apsuptose vaizdingo gamtos karkaso.

Fabrikai ir gamyklos kūrėsi tuomečiuose priemiesčiuose (kur buvo laisvos žemės), upių pakrantėse (prie Nemuno ir Neries, nes vanduo buvo reikalingas gamybai ir įrenginiams aušinti, uostai ir prieplaukos – kroviniams ir medžiagoms gabenti) prie geležinkelio trasų ir pagrindinių sausumos kelių. Šie veiksniai nulėmė tam tikrą geografinį pramonės zonų išsidėstymą ir būdingą pramoninės architektūros paveldo objektų koncentraciją mieste.

Gubernijos laikotarpiu didžiausios pramonės statinių sankaupos išsidėstė Karmelitų (dab. Naujamiestis) ir Šančių rajonuose (prie Nemuno ir geležinkelio).

Ankstyvoji pramonė taip pat kūrėsi Vilijampolėje ir Jonavos gatvėje (prie Neries upės).

Tarpukariu susiformavo pramoniniai kompleksai dabartinėje Fredoje ir Aleksote (prie Nemuno ir Kauno tvirtovės laikų siaurojo geležinkelio), o per trumpą socialistinio realizmo laikotarpį keli pramoniniai kompleksai buvo pastatyti Žaliakalnio ir Senamiesčio rajonuose. Taigi visos istorinės Kauno pramoninės teritorijos yra išsidėsčiusios dabartiniame miesto centre arba netoli jo.

Būdinga įvairovė

Kaip ir kitų miestų pramoninei XIX a. architektūrai būdinga tai, kad ankstyvuosiuose Kauno pramonės statiniuose funkcija būdavo tarsi įspraudžiama į architektūros, dažnai puošnios, kevalą. Todėl to laikotarpio pramonės pastatai savo išvaizda artimesni visuomeniniams ir gyvenamiesiems pastatams. Pavyzdžiui, 1853 m. pastatytas neogotikinės architektūros „I.B.Volfo“ alaus daryklos kompleksas; 1894 m. neoklasicistinės ir neobarokinės architektūros „Minervos“ fabriko kontora (dabartinė stoties administracija ir keleivių bei bilietų kasų salė).

Ir tik XX a. ima įsigalėti nauji, pramoninei architektūrai būdingi tūriai. Kauno pramoninė architektūra, kaip ir viso tarpukario architektūra išsiskiria savo pažangiais modernizmo architektūros sprendimais. Išpopuliarėja modernios karkasinės konstrukcijos, pramonės pastatų estetika atliepia svarbiausią funkcionalizmo architektūros kodą: forma seka funkciją.

Industrinio paveldo klasika

Kauno „Pienocentro“ fabrikas laikomas vienu geriausių pramoninės architektūros paveldo pavyzdžių ne tik Kauno, bet ir Lietuvos mastu. 1934–1939 m. statyto komplekso autoriai: architektai Bronius Elsbergas, Jonas Kovalskis-Kova, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis; inžinieriai Telesforas Prijalgauskas, Algirdas Prapuolenis, Anatolijus Rozenbliumas. Tai žymiausi to meto Lietuvos architektai ir inžinieriai, išsilavinę Vakarų architektūros mokyklose. Jų suprojektuotas fabrikas simbolizavo tarpukario modernizmo pramoninės architektūros triumfą.

„Pienocentro“ privalumai: išskirtinė, originali pramoninė architektūra, reprezentuojanti Kauno identitetą, kartu dėl savo modernių ir įdomių formų galinti atlikti pastato kaip simbolio vaidmenį. Didelės, aukštomis lubomis, vientisos ir struktūruotos, modernaus gelžbetonio konstrukcijų erdvės. Pastatų kompleksas yra miesto centre, šalia upė – patrauklus gamtinis elementas.

Verti dėmesio ir XX a. trečiajame dešimtetyje gamykloje „Pergalė“ statytas Marteno krosnių pastatas – pirmas tokios masto gelžbetonio statinys Kaune, 1929–1930 m.; 1938 m. statyta tarpukario modernizmo architektūros „Kauno vandenys“ vandentiekio stotis; grynojo modernizmo pramoninės architektūros pavyzdys – 1920 m. įsteigtas legendinis gelumbės fabrikas „Drobė“.

Vieta kurti ir įsikurti

Išlikusios pramoninės teritorijos miestų strategams – akis badantis rūpestis, ypač jei industriniai vaiduokliai urbanistinėmis dykromis paverčia ištisus miesto segmentus. Investuotojams – galvos skausmas ieškant atsiperkančių veiklos formų. Paveldo sargams – tai abejonių nekelianti paradigma: pramonės paveldas vertas išsaugojimo, suvokiant ir kuriant europietiškąjį tapatumą.

Industrinio paveldo pritaikymo formų įvairovė yra labai plati. Britų pramoninės architektūros tyrinėtojas profesorius Michaelas Strattona išskiria keturias komercines pramonės pastato galimos panaudos ir pritaikymo formas: pramonės išsaugojimas, pramonės ir technikos muziejų steigimas, pramonės pastatų konversija į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatus. Strattono idėjų lauką galima praplėsti ir konkretizuoti, pritaikymo formas susiejant su kūrybinėmis industrijomis ir turizmu: meno ir kultūros fabrikai; muziejai ir galerijos; klubai ir kavinės; studijos-loftai ir kūrybiniai kvartalai; viešbučiai ir restoranai; prekybos ir verslo centrai; industrinio kraštovaizdžio ir architektūros parkai; pramonės paveldo turizmas.

Todėl iš principo klausimą turėtume formuoti kiek kitaip – ne ką daryti, o kaip kūrybiškai panaudoti pramonės paveldą, kad jis neprarastų istorinės vertės ir kurtų naują – pridėtinę – vertę miestui, gyventojams, verslui.