Iš prarasto rojaus – į žmonių pasaulį (recenzija)

Atgal į gamtą

Neseniai viena televizija darė apklausą, ir dauguma kalbintų žmonių į klausimą, ar galėtų bent vieną dieną pragyventi be išmaniojo telefono, atsakė neigiamai. Kai kuriems buvo baisu vien įsivaizduoti tokią galimybę. Jie net atvirai prisipažino, kad toks eksperimentas jiems reikštų baisų psichologinį diskomfortą.

Užtai kine dabar vis dažniau sutinkame tokių herojų (dažniausiai tai jauni žmonės), kurie lengvai atsisako šiuolaikinės civilizacijos patogumų ir ultramodernių technologinių žaisliukų, kad galėtų mėgautis laukinės gamtos teikiamomis privilegijomis. Aktoriaus Seano Penno režisuotame filme „Atgal į gamtą“ (2007 m.), jaunas koledžo absolventas Krisas, užuot puolęs naudotis daug žadančios ateitis pranašumais, pasivadina Valkata Aleksandru ir leidžiasi į nežinomybę. Ieškodamas absoliučios laisvės vaikinas įgyja tokios patirties, kuri pakeičia jo gyvenimą.

Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais.

O dviem „Oskarams“ nominuotoje biografinėje dramoje „Laukinė“ (2014 m.) amerikiečių rašytoja Cheryl Strayed (ją suvaidino Reese Witherspoon) pėsčiomis įveikė 1 771 km, nes tai jai pasirodė esąs vienintelis būdas, žlugus santuokai, pabėgti nuo visų beveik vienu metu jos pečius užgriuvusių bėdų.

Dabar ekranuose startuojančiame filme „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ tokių laukinių pamatysime visą šeimą: ekscentrišką tėtį, keistuolę mamą ir šešis jų vaikus.

Asmeninis rojus

Toli nuo civilizacijos ir miesto šurmulio, gūdžiuose Ramiojo vandenyno Šiaurės vakarų miškuose, Beno ir Leslės Kešų šeima susikūrė savo asmeninį rojų. Taip tėvai norėjo apsaugoti savo atžalas nuo pragaištingo bankų, kompiuterių, mėsainių ir kitokių dvasinei bei fizinei žmogaus sveikatai kenksmingų kapitalistinio pasaulio išradimų poveikio. Kerinčio grožio gamtoje savo vaikus Benas rūpestingai mokė išgyvenimo pamokų. Dabar jie žino, kaip susimedžioti maisto, kaip iš vėjo gūsio suprasti, koks rytoj bus oras. Be panašių įgūdžių tokiomis sąlygomis ilgai ištverti neįmanoma. O laisvalaikiu šeima taip pat nenuobodžiauja: kadangi žiūrėti televizorių ir klausytis modernios muziko nėra galimybių, tenka dvasios ir kūno harmoniją palaikyti, mokantis užsienio kalbų, tobulinant kvantinės fizikos žinias, skaitant Fiodoro Dostojevskio ir Vladimiro Nabokovo knygas, aptarinėjant jose pavaizduotus įvykius ir personažus, o tradicines Kalėdas šeimai pakeitė lingvisto ir filosofo Noamo Chomsky garbei skirta švente.

Socializacijos pavojai

Prizu pernai Kanų kino festivalyje apdovanotas režisierius Mattas Rossas sėkmingą aktoriaus profesiją neseniai iškeitęs į režisūrą, neapsiriboja vien ekologiškai švariu požiūriu į žmogaus ir gamtos harmoniją, kuri sklinda iš JAV literatūros klasiko Henry Davido Thoreau knygos „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ puslapių. Šios knygos herojus, tapęs atsiskyrėliu ir laisva valia dvejus metus praleidęs girioje, savo pasiryžimą apibūdino taip: „Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti, ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau“.

Režisieriui M. Rossui svarbi ne tik panaši motyvacija, bet ir kita šios problemos pusė. Ši problema atrodo vienaip, kai tokį gyvenimo būdą žmogus pasirenka sau pats. Bet kai jis tokią filosofiją primeta artimiausiems žmonėms, viskas ima atrodyti kitaip. Juk atskirti nuo pasaulio ir neturintys galimybių bendrauti su bendraamžiais vaikai neišsiugdys elementarių socializacijos įgūdžių. Ir jokia fizinė parengtis ar gerai įsisavintos išlikimo pamokos nepadės tada, kai teks savarankiškai susiorientuoti realybėje.

H. D. Thoreau knygos herojus po dvejų miške praleistų metų vis dėlto sugrįžo į žmonių pasaulį. Beno žmonos mirtis priverčia ir Kešų šeimą padaryti tą patį. Tik ar pabėgimas iš prarasto rojaus netaps ne mažiau problemiška kitokios izoliacijos forma?