D. Dubauskaitės pastebėjimu, Lietuvoje vyrauja tendencija, kad būtent elektroninei muzikai skirti renginiai tiesiog išnyksta. Ji vardija, kad po nelaimingo įvyko, kai per „Sūpynių“ festivalį dėl perdozavimo mirė muzikos vadybininkė Eglė Šliževičiūtė, šis festivalis nutraukė veiklą. Taip pat dėl skirtingų priežasčių nebevyksta „Tundros“ ir „Satos“ festivaliai.

„Žinoma, visi tie festivaliai buvo labai skirtingi. Šiek tiek baisu sakyti „buvo“. Dėl skirtingų priežasčių jie nebevyksta, bet vyrauja dėsningumas, kad būtent elektroninei muzikai skirti renginiai vėl traukiasi į pogrindį. Galbūt niekada iš tikrųjų abiem kojomis nebuvo iš jo išlipę“, – svarsto D. Dubauskaitė.

Ji priduria, kad tai nebūtinai yra neblogai, nes vertinimas priklauso nuo to, kokio dėmesio siekia patys elektroninės muzikos atlikėjai. Anot tinklaraštininkės, vis dėlto svarbiausia, kad į elektroninę muziką nebūtų žiūrima priešiškai.

„Nenorėčiau, kad į elektroninę muziką būtų žiūrima kaip į priešišką įsivaizduojamai visuomenės nuomonei, kad tai yra vien tik triukšmadariai, narkomanai, bedieviai ir antikultūros veikėjai. [...] Manau, kad tokia nuomonė vyrauja“, – tvirtina D. Dubauskaitė.

Ji pripažįsta, kad kai kurie festivaliai patys sukuria neigiamą visuomenės nuomonę. D. Dubauskaitė pateikia pavyzdį – neseniai Vilniaus Vingio parke įvykęs festivalis „Summer Burst“ prikvietė garsių atlikėjų, tačiau pasirinko festivalį rengti mieste.

„Smagu, kad į Lietuvą atvažiuoja dideli atlikėjai, jei jie patinka žmonėms. Tai labai gerai, bet festivalis pakišo koją pats sau ir visai kitai muzikai, ne tik elektroninei, pasirinkdamas vieną – Vingio parką – ir pasirinkdamas triukšmauti po ramybės valandų. [...] Tai, kad žmonės piktinasi, reiškia, kad dar daugiau žmonių galvos – ai, čia tas „bumčikas“, kuris neleido man miegoti. Atsiranda dar didesnis supriešinimas“, – akcentuoja D. Dubauskaitė.

Jai antrina ir muzikos prodiuseris LRT OPUS radijo laidos „Temsta su Despotin Beat Club“ vedėjas V. Puzyriovas-Vaiperis, kuris taip pat tvirtina, kad kai kurie festivaliai pasirenka netinkamas vietas. Jis taip pat pabrėžia, kad nelaimingi įvykiai neturėtų daryti įtakos festivalių egzistavimui.

„Norėčiau grįžti prie Eglės istorijos. [...] Noriu pasakyti, kad tai galėjo nutikti ne festivalyje. Tai galėjo būti buitinė mirtis ir dėl to, ko gero, būtų kaltas ne festivalis, o kažkokios aplinkybės“, – atkreipia dėmesį V. Puzyriovas-Vaiperis.

Anot jo, derėtų atkreipti dėmesį į tai, kas yra priklausomybė, nes žmonės gali būti priklausomi nuo labai įvairių dalykų. „Priklausomybė apskritai yra atskirai tiriamas žmogaus faktorius. Jis gali būti priklausomas nuo daugybės dalykų: socialinių tinklų, cukraus, kavos, sekso, tušinuko graužimo. Tuo pasakymu noriu akcentuoti, kad Eglės mirtis galėjo įvykti namie ir priežastys jau yra kita diskusijos pusė“, – V. Puzyriovas-Vaiperis.

D. Dubauskaitės įsitikinimu, dėmesį reikėtų kreipti į didesnę problemą, o ne dėl įvykio apkaltinti festivalį. „Turime žiūrėti, kaip pasiekti mažesnio blogio, o ne kaip jį didinti. Jei tam yra elementarios ekonominės priežastys, kurias galima išspręsti ar bent jau pradėti spręsti [...], kodėl to nedaryti? Turiu duomenų, kad dar šiais metais viename iš festivalių bus Priklausomybių ligų centro atstovų palapinė, kioskas, kur apie tai bus kalbama su norinčiais. Kadangi festivalio atstovai to oficialiai nepatvirtino, nenorėčiau sakyti pavadinimo“, – tvirtina D. Dubauskaitė.

„Aš nieko nežinau, aš su tuo nesusijęs, aš į tokius renginius nevaikštau ir iš viso tokios muzikos neklausau“ –  lengviausias būdas pabėgti nuo problemos, bet jis neišgelbės nė vienos gyvybės. Turime susivokti, kad vis dėlto esame po kruopelytę atsakingi už tai vien dėlto, kad tai neįvyktų mūsų šeimos nariams, draugams. Reikia apie tai tiesiog kalbėti“, – sako D. Dubauskaitė.

Anot jos, taip pat visuomenėje reikėtų suvienodinti muzikos stilių vertinimą. Tinklaraštininkės pastebėjimu, kai kurių stilių muzikos koncertai viešose erdvėse iš karto leidžiami, o kitų – iš karto nuvertinami. „Nesiekčiau, kad kiekvieną savaitgalį būtų galima daryti vakarėlius Valdovų rūmuose. Manau, kad kiekviena muzika reikalauja savo aplinkos. [...] Kai kurie renginių tipai, muzikos tipai yra tarsi savaime sveikintini. Pavyzdžiui, džiazas yra „super“. Su klasikine muzika visur viską galima visada daryti. [...] neduok, Dieve, jei tai elektroninė muzika, nes tada prasideda „prašau netriukšmauti, policiją iškviesime“. Gyvos muzikos koncertų organizatoriai kenčia nuo tos pačios problemos“, – tikina D. Dubauskaitė.

Ji svarsto, kad net ir didieji Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas –  yra per maži ir per ankšti, kad koncertai galėtų būti rengiami ten, kur arti nėra gyvenamųjų namų. „Garsas labai sklinda. Bet kokiu atveju visada daugiau priešiškumo sutraukia būtent elektroninė muzika. Tai lemia ir istorija – džiazui beveik 100 metų, klasikinė muzika jau tarsi tapo duotybe, o elektroninė muzika – naujas dalykas, nepaisant to, kad pirmieji elektroninės muzikos gerbėjai dabar jau yra garbaus amžiaus“, – sako D. Dubauskaitė.