Pakaunėje gyvenantis žinomas gydytojas habilituotas daktaras profesorius Vacys Sadauskas su žmona Inesa prižiūri šešis žmonių atstumtus šunelius ir stebisi jų buvusių šeimininkų beširdyste.

Didžioji Dina

Nenuostabu, kad sveika gyvensena garsėjantis prof. V.Sadauskas daugiau kaip prieš dešimtmetį su žmona Inesa iškeitė gyvenimą mieste į ramų kampelį prie Kauno marių. Nuostabu tai, kad jie čia globoja likimo nuskriaustus gyvūnus.

Anot V.Sadausko, šioje vietovėje grynas oras, ramybė, saugu. Mat net šeši budrūs keturkojai sargai pasveikina kiekvieną praeivį garsia sutartine – sodybos šeimininkas net ir signalizacijos atsisakė. Juk šią teritoriją akylai stebi šešios poros akių.

Kalbantis su sodybos šeimininku aplink jį zujo įvairaus dydžio, spalvų ir kailio šunys, o vienas, pats didžiausias ir stambiausias, nesitraukė nuo V.Sadausko, meiliai vizgindamas uodegą.

„Tai Dina, šeimininkų palikta likimo valiai vienoje sodų bendrijoje. Buvo išsekusi nuo bado, kai ją aptikome, o štai dabar matote, kokia stambuolė“, – glostydamas Dinos galvą aiškino profesorius.

Rikio pasirinkimas

Anot V.Sadausko, kai lietuviai pradėjo važiuoti dirbti į užsienį, kai kurie palikdavo savo gyvūnus sodų bendrijose be priežiūros, pasmerkdami juos badauti ir šalti. „Mes su žmona ne vieną tokį nelaimėlį esame priglaudę šioje sodyboje, tačiau jų kiekis jau pasiekė optimalų skaičių. Jei atsirastų daugiau, būtų sunku prižiūrėti ir kontroliuoti“, – prisipažino stebėtinai jaunatviškos išvaizdos ir jautrios širdies profesorius.

Po V.Sadausko sodybos teritoriją laisva laksto ne tik įspūdingo sudėjimo Dina, bet ir beveik aklas, negirdintis ir nieko neužuodžiantis mišrūnas Maksas, gauruota rubuilė Mirta, mažaūgis geraširdis Rikis ir kiti.

Beje, Rikis labai prisirišęs prie didžiosios Dinos – visur ją sekioja ir net miega abu drauge ant tik jiems skirtos sofos. Atrodo, kad Rikis apgalvotai pasirinko Diną – šalia jos mažylis jaučiasi saugus.

Atleido už skriaudą

Visiškai kitokio būdo nei Rikis yra vešlaus kailio mišrūnas Rudis. Anot profesoriaus, tai klasikinis individualistas – šis šuo su niekuo nebendrauja, o ėsdamas net neleidžia priartėti prie savo dubenėlio. Kaip ir kiti priglaustieji, Rudis turi savo vietą name, iš kurios vienišas ir išdidus stebi visą sodybos teritoriją.

„Visų mūsų globotinių būdai skirtingi. Be to, kiekvienas turi savitą skonį, todėl Inesa priversta jiems virti skirtingus patiekalus. Visi jie turi vieną bendrą bruožą – draugiški tarpusavyje ir žmonėms, kuriems jie, matyt, jau atleido už padarytas skriaudas“, – samprotavo profesorius.

Per daugybę metų V.Sadauskas įsitikino, kad auginti madingos veislės brangų šunį ar priglaustą benamį mišrūną – didelė atsakomybė, reikalaujanti kantrybės, išminties ir supratimo. „Aš iki šiol negaliu sau atleisti, kad ne kartą bariau buvusią benamę Rudę – ji seniai ilsisi po kriauše – už tai, kad nesulaukusi manęs pareinančio iš darbo priteršdavo kambaryje. Juk iš tiesų dėl to buvau kaltas aš, o ne ji“, – įsitikinęs V.Sadauskas.

Jautrumas – deficitas

Profesoriaus nuomone, tik visiškai neatsakingas žmogus gali palikti savo ar kito žmogaus keturkojį draugą nelaimėje, naudoti jį kaip kovos ar keršto įrankį, kankinti badu, karščiu ar šalčiu.

„Kuo ilgiau gyvenu, tuo tvirčiau tikiu, kad žmogus padaro daugiau žalos gamtai ir kitiems žmonėms nei gyvūnai. Mes visi, žmonės ir gyvūnai, esame Dievo kūriniai. Niekas nesuteikė mums, žmonėms, teisės skriausti mažesnius ir silpnesnius už save“, – kalbėjo V.Sadauskas, vaišindamas sumuštiniu prie savo geradario prilipusią Diną.