„Mūsų šeimoje buvo įvykusi baisi tragedija – prieš 13-ika metų palaidojome vaiką. Laikas to niekada neišgydys. Vaikelis iš viso išgyveno keturis mėnesius. Jam buvo prasidėjusi smegenų liga, kuri kilo dėl deguonies trūkumo dar jam būnant įsčiose“, – susigraudinusi penktadienio vakarą, 19 val. 30 min., LNK laidoje „KK2 Penktadienis“ kalbės R. Antonovienė.

„Jis mirė namuose... Pavalgė ir užmigo“, –  kalbės R. Antonovienė.

Moteris atskleis, kad šis įvykis iš pagrindų pakeitė gyvenimą. „Gydytojas buvo įvardinęs, kad yra prasidėjusi depresija, – prisimins moteris. – Patyriau hormonų terapiją ir labai daug valgydavau, todėl priaugau labai daug svorio“.

Nors daugelis Rimą iš televizijos laidų ir interviu prisimena kaip labai judrią ir linksmą moterį, visgi ji atskleis, kad viskas buvo kitaip: „Stengdavausi neparodyti, kad išgyvenu dėl savo svorio, sakydavau „ai, gerai man“. Nors man niekada nebuvo gerai, viskas buvo labai blogai.“

Laikas to niekada neišgydys. Vaikelis iš viso išgyveno keturis mėnesius.

Vilija Stančiauskaitė laidoje kalbės apie savo sūnų, kurį buvo ištikusi klinikinė mirtis.

„Kai atvežėme sūnų į ligoninę, jį buvo ištikusi klinikinė mirtis. Tai yra būklė, kai sustoja širdis ir kvėpavimas. Galutinė mirtis yra tuomet, kai nustoja funkcionuoti smegenys. Mano sūnui į smegenis išsiliejo kraujas ir gydytojai pasakė, kad jo vyzdžiai nereaguoja į šviesą, jis į nieką nereaguoja“, –  kalbės V. Stančiauskaitė.

Vilija jau daugiau kaip 20 metų gyvena Olandijoje, kur, kaip ji sako, gydytojų darbo principai yra kiek kitokie nei Lietuvoje.

„Dvi dienas gydytojai mums kalė į galvą, kad mano sūnus tapo daržove, kad nėra jokių vilčių ir jums reikia atsisveikinti su juo, kol dar gyvas. Prisilenkiau prie sūnaus, paėmiau jo ranką ir pasakiau, kad atleisk man, kad kartais buvau griežta, kad tavęs laukia dangiškas rojus ir kad atvažiuos tavęs pasitikti angelai. Dievas tave myli labiau nei aš. Ir sūnui nukrito dvi ašaros. Aš tai pasakiau gydytojui, kad jis girdi, bet gydytojas teigė, kad jis labai karščiuoja ir jam tiesiog bėga skysčiai iš akių“, – lemtingas dienas prisimins V. Stančiauskaitė.

Moteris pasakos, kad Olandijoje yra įprasta praktika, kad jeigu žmogus neatsigauna per dvi paras, jam yra suteikiama „komfortiška mirtis“: „Olandai bijo, kad jeigu žmogus atsigautų, tai jiems reikėtų jį prižiūrėti. Ir jeigu per dvi dienas neatsigavai – viskas. Mano dukra pasakė, kad mes esame tikintys ir Dievas gali padaryti stebuklą. Po dviejų dienų pagerėjimo nebuvo ir medikai sakė, kad viskas. Baisiausia, kad gydytojas man iki smulkmenų pasakojo, kaip mirs mano sūnus, kaip jis spardysis, kaip jam sustos širdis...“