Teatro klube vėl skambės Vytauto V.Landsbergio senos ir naujos dainos, poezija. Šį kartą jam talkins žmona Ramunė, apie kurią nedaug težinome, nors ji – keturių suaugusių vaikų mylinti ir kūrybinga mama.

Ramunė, kaip pati prisistato, yra ji kilusi iš literatūros ir politikos įžymybių gimtinės – Marijampolės, o Vilniaus universitete įgijo knygotyros ir knygos meno žinių bagažą, domėjosi liaudies muzika, daina ir tai tapo viena iš priežasčių, suartinusių ją su V.V.Landsbergiu.

– Su Vytautu, atrodo, susipažinote studentavimo laikais Zitos Kelmickaitės ansamblyje „Ratilio“. Ar jūsų meilė liaudies dainoms išliko tokia pati stipri, ar patinka vyro kūryba, ar kuriate ir pati?

– Taip, mus suvedė meilė liaudies dainai, muzikai, kultūrai ir viskam, kas bent dešimt centimetrų pakilę nuo žemės apskritai. Žinoma, kad žaviuosi vyro kūryba. O kaipgi kitaip? Jei man nepatiktų tai, ką jis daro, seniai būčiau užsimūrijusi kambarėlyje su neperšaunamomis sienomis.

Pati labai aktyviai kūriau muziką besimokydama vidurinėje mokykloje, universitete. Mokykloje buvome susibūrę į kietą grupę, kurioje grojo Dainius Urbanavičius, Regimantas Turūta, dainavo Ramūnas Difartas. Ten, toje grupėje, dainavome ir mano dainas. Vėliau, žinoma, mūsų keliai išsiskyrė, nes buvau moksliukė ir mane traukė akademinis pasaulis. Studijų metais „Ratilio“ buvo mūsų gyvenimo būdas ir filosofija, o Z.Kelmickaitė – tėvas ir motina viename.

– Kas jums yra dainavimas?

– Dainavimas man dažniausia yra savo vibracijų suderinimas su visatos vibracijomis. Koncertuose – dar ir pasikeitimas jomis su klausytojais. Su Vytautu koncertuoju retai – esu visa galva panirusi į leidyklos „Dominicus Lituanus“ rūpesčius, o dar vaikai… Kol jie buvo maži, dainuodavau daugiau, daug liaudies dainų ir juos esu išmokiusi. Dabar namuose daugiausia dainuoja mūsų jauniausioji Severija, kurią kartais tenka ir tildyti, nes įsismarkavusi trukdo mokytis ar dirbti kitiems. Sudainuoja visus eurohitus ir moterų, ir vyrų balsais. Tai kur jau čia man… Bet su draugais būtinai padainuojame švęsdami kalendorines ar senąsias baltiškas šventes.

– Kiek esate kartu su Vytautu įdainavusi kompaktinių plokštelių? Kurios iš jų populiariausios ir, jūsų nuomone, kodėl?

– Lyg ir penkiose plokštelėse girdisi ir mano balsas. Labai populiari buvo kompaktinė plokštelė „Žiauriai gražūs romansai“. Gal dėl to, kad jo klausytojai labai įvairūs – tiems, kas nesusipykęs su humoro jausmu, tie romansai – tikrai juokingi, kažkam – graudūs ir liūdni, kažkam – visai tragiški… Populiarus buvo ir „Sapnas“ – aranžuotų liaudies dainų ir autorinių Vytauto dainų rinkinys. Prie jo nemažai prisidėjo ir kompozitorius Raimondas Rašpoliauskas, grojantis devyniomis galybėmis instrumentų.

– Kaip atradote R.Rašpoliauską? Kodėl pasirinkote bendradarbiauti būtent jį?

– Bet kurioje srityje bendradarbiaujant tikriausiai svarbiausia yra panašus matymo kampas, gebėjimas neprarasti humoro jausmo ir lengvumo, kai viskas pernelyg rimta…

Vytautas 2005 m., kurdamas filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“ ir ieškodamas muzikos, kuri skambėtų tarsi nelabai iš „šios žemės“, netikėtai aptiko tylų avangardinį reiškinį – kelis Šiaulių kompozitorius, kuriančius subtilią, meditacinę muziką, tarp kurių buvo Raimondas Rašpoliauskas. Pradėję bendradarbiauti filmuose, netrukus pabandė kartu ir pakoncertuoti. Iš tų pakoncertavimų gimė du muzikiniai projektai – kompaktinės plokštelės „Sapnas“ ir „Trylika brolių“. Ir artėjančiame koncerte Kaune Raimondas akompanuos dainoms klavišiniais, fleita ir kitais muzikos instrumentais.

– 2007 m. jūsų įkurtoje leidykloje „Dominicus Lituanus“ leidžiate ne tik knygas, bet ir kompaktines plokšteles. Gal koncerte Kaune išgirsime dainų būtent iš jūsų leidykloje išleistų plokštelių?

– Toje leidykloje jau esame išleidę keletą ir savo kompaktinių plokštelių – tai minėtas „Sapnas“ ir „Trylika brolių“. Žinoma, koncerte skambės nemažai dainų, kurios yra jose.

– Ką reiškia jūsų leidyklos „Dominicus Lituanus“ pavadinimas? Gal jis susijęs su visų numylėtu jūsų vyro pasakos herojumi arkliu Dominyku?

– Vardo Dominykas lotyniškai reikšmė – priklausantis Viešpačiui. Tai išeitų, kad čia toks „Viešpaties tarnas lietuvis“. Be abejo, ir arklys Dominykas čia „ganosi“. „Du viename“, taip sakant.

– Kokius autorius mūsų mažiesiems skaitytojams atradote? Kokie mums iš jų žinomiausi?

– Visuomet orientavomės į lietuvių autorių kūrybos populiarinimą, 95 proc. išleistos literatūros – originali kūryba. O atradome vaikų rašytoją Liudviką Jakimavičių. Išleidome keletą jo šmaikščių knygelių: „Lapė ir kaliošai“, „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“, „Gaisrininkų legendos“. Tik ką iš spaustuvės atvežė etnokosmologo Jono Vaiškūno knygą „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško zodiako beieškant“ – puiki knyga, kurioje autorius atkuria lietuviško zodiako fragmentus, o dvylikos savitų ženklų, aptiktų ant unikalaus viduramžių apeiginio kaušo, tyrimas netikėtai leido patvirtinti šio atradimo tikrumą. Žinomiausias mūsų leidyklos rašytojas, be abejo, yra V.V. Landsbergis. Nuo jo ir prasidėjo šis mūsų verslas. Esame išleidę ir Marcelijaus Martinaičio, ir žemietės a.a. Nijolės Miliauskaitės knygų. Šiemet dar išleisime puikią penkiasdešimtmečių poetų meilės lyrikos antologiją, Domanto Razausko – taip, taip, to dainininko – sudarytą dzeno trumpų istorijų „pritčių“ knygą.

– O kokios jūsų pareigos Vytauto įkurtoje kino studijoje „A Propos“?

– Nuo neatmenamų laikų esu šios studijos direktorė – prodiusuoju filmus, prižiūriu projektų vykdymą, atlieku mažiau kūrybiškus darbus: rašau paraiškas, ataskaitas ir t.t.

– Ar jums teko vaidinti kuriame nors Vytauto filme? Turėdama įtakos vyro kūrybai, kodėl neparaginate kurti daugiau filmų vaikams?

– Ne, Vytauto filmuose nevaidinau – tikrai yra daug geriau tai darančių už mane. Natūralu, kad žmona vyrui ar vyras žmonai turi įtakos. Kitaip – ko mes čia draugėn susirinkome? Filmų vaikams yra. Pavyzdžiui, „Jonukas ir Grytutė“. Be to, mūsų studijoje sukurta apie 20 edukacinių filmų jaunimui, mokykloms apie iškilius Lietuvos rašytojus, dailininkus, politikos veikėjus, svarbius istorijos momentus. Daugelis mokyklų juos yra įsigiję.

– Auginate, atrodo, keturis vaikus. Ką jie veikia, kuo užsiima? Ar pasuko, pavyzdžiui, sūnus Jonas meno keliu? Juk jis iliustravo Vytauto „Gediminas ir keturi seneliai“...

– Taip, mūsų 23 metų Jonas studijuoja Dailės akademijoje ir jau yra iliustravęs ne vieną knygą, nors jo studijų sritis – daiktų ir interjero dizainas. Vaikystėje jis grojo smuiku, baigė klasikinės gitaros klasę, o šiuo metu kuria elektroninę muziką. 21-ų Elena – trečio kurso medicinos studentė, nuo 15 metų dirbanti su vaikais „American International“ mokykloje ir laisvomis valandėlėmis – aukle. Keturiolikmetė Julija groja fleita Dvariono muzikos mokykloje, dvylikametė Severija dainuoja „Kiviuose“.

– Koks jūsų didžiausias troškimas, kalbant apie vaikų ateitį?

– Būsiu banali – labiausiai noriu, kad vaikai būtų sveiki, niekuomet nesupainiotų vertybių, nesielgtų prieš savo sąžinę, kad būtų laisvi ir drąsūs ten ir tuomet, kai reikia apginti tiesą. Kad būtų pilietiški ir atjaučiantys. Mylintys.

– Buvote pabėgę iš Vilniaus, atrodo, kažkur prie Anykščių? Kodėl grįžote?

– Na, suklydome nuveždami didmiestyje gimusius ir augusius paauglius gyventi į mažą miestelį. Jiems labai stigo senų draugų, veiksmo ir ekspresijos. Tai ir grįžome.

– Pareklamuokite savo būsimą koncertą Kaune

– Tai nėra man patinkantis užsiėmimas. Be to, neturime išankstinio plano, kaip ir kas vyks. Tai priklausys nuo žiūrovų – pagrindinio vakaro veikėjo. Tad ateikite. Dainuosime ir kalbėsime apie viską. Na, ir žinoma, apie meilę.

Kas? Vytauto V.Landsbergio dainų ir poezijos vakaras. Dalyvauja R.Landsbergienė ir R.Rašpoliauskas.

Kur? Teatro klube (Vilniaus g.22, Architektų namai, II a.)

Kada? Gruodžio 7 d. 19 val.