Anekdotų karaliumi tituluojamo humoristo Raimondo Šilansko kasdienybė šiandien tokia pat, kaip ir prieš kelis dešimtmečius. Pasikeitė tik darbo vieta – pastaruosius keletą metų jis skraido pas užsienio lietuvius, kurie, jo žodžiais, į pasirodymus susirenka kur kas gausiau nei Lietuvoje.

Viskas dėl meilės

– Kuris laikas gyvenate Birštone. Ko ten nusibeldėte?

– Jau aštunti metai. Juk čia daug ramiau. Be to, mano mylimas žmogus – žmona Aušra – yra iš Birštono.

– Vadinasi, viskas dėl meilės?

– Ir tik dėl jos. Visi karai gyvenime vyksta dėl meilės. Nors tiksliau būtų sakyti, kad ne gyvenu, o pasirodau Birštone. Nes paprastai gastroliuoju, vedu renginius, vestuves visoje Lietuvoje bei užsienyje – Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje.

– Linksminate užsienio lietuvius?

– Taip, ten daugiau žmonių susirenka į koncertus nei pas mus gimtinėje. Gerai uždirba, todėl leidžia sau vaikščioti į renginius. Lietuvoje gyvenantys pataupo. Kai litą iškeitėme į eurą, tai tik vienintelis dalykas, kuris nepasikeitė, yra atlyginimas. Pabrango net ir anekdotai. Be to, juk ne kiekvieną dieną koncertai užsienyje vyksta lietuvių kalba. Nepamirškite, kad daugelis išvykusiųjų moka norvegiškai tik "ačiū", "labas" ir "viso gero". Sėdi užsidarę mažyčiame lietuviškame pasaulėlyje: darbas, miegas, valgis. Tai bent anekdotų pasiklauso.

Tėtis Bielskis ir Dėdė Gaidys

– Nemažai laiko praleidote Klaipėdoje, kur studijavote.

– Pajūryje baigiau konservatorijos studijas Klaipėdos fakultetuose. Nors kilęs esu iš Kauno – grynakraujis Kauno vaikas, bet Klaipėdą labai myliu, kaip ir Anykščius, Birštoną.

– Apie Kauną sklando daug mitų. Gal žinote kokį nors anekdotą?

– Prasideda. Aš niekada nepasakoju anekdotų, kai manęs prašo. Pradedu skaldyti tik tada, kai užeina "ant seilės" arba pasirodymo metu.

– Buvote režisieriaus Petro Bielskio studentas. Kokia nuotaika prisimenate studijų metus?

– Oi. Sudarėme patį pirmąjį profesoriaus kursą. Su P.Bielskiu nesutarti neįmanoma, iš jo spinduliuoja tokia ramybė, meilė, šiluma, kad net sunku įsivaizduoti. Įsivaizduokite, jei studentai, suvažiavę iš visos Lietuvos, vieną žmogų vadina tėčiu. Tuo metu mums dėstęs režisierius Povilas Gaidys buvo dėdė. Iš jo sklisdavo griežtesnis tonas, daugiau reikalaudavo.

– Matyt, nebuvote labai stropūs studentai?

– Na, mūsų kursas nebuvo vienas iš pavyzdingiausių. Bet įdomus. Po pirmojo egzamino ketvirtakursiai iškart pasakė – šitas kursas toli eis. Gera prisiminti tą faktą, kad mūsų kurso gyvavimo metu P.Bielskis atidarė klojimo teatrą Agluonėnuose. Tai buvo fantastika. Statėme spektaklius, važinėjome po Lietuvą.

Gyvenimas su ramentais

– Jei nebūtumėte pasirinkęs humoristo duonos, galbūt iki šiol suktumėtės teatre?

– Ši idėja visuomet gyveno su manimi. Ir dabar mėgstu pažiūrėti spektaklius. Birštone yra toks jaukus teatriukas, kur vyksta visokie smagūs festivaliai. 1992-aisiais dirbdamas Telšiuose pradėjau rengti komedijų festivalį "Cha-cha". Jis vyko lygiai 14 metų. Bet išvažiavau iš Telšių, ir festivalis baigėsi. Užtat išliko kita tradicija. Penkiolika metų važinėju pas vaikus, turinčius fizinę ar protinę negalią. Kasmet birželio pradžioje, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, į Telšius sulekia vaikai iš Jurbarko, Mažeikių. Visą dieną žuvaujame, atvažiuoja baikeriai, muzikinės grupės. Žvejų draugija įsteigia prizus, verdame žuvienę, žaidžiame žaidimus. Man jie – kaip vaikai. Nors ir neįgalūs, bet yra lygiai tokie pat, kaip ir mes. Kartais pagalvoju, kad neaišku, kurie iš mūsų laimingesni.

– Jaunystėje buvote nenuorama. Ar todėl jums nuolat tekdavo vaidmenys su ramentais?

– Tai kad per vienerius metus spėjau keturiskart susilaužyti koją. Netyčia. Visokių tų situacijų buvo. Kai moki, sako, netrunki. Kur žmogus dingsi, vis tiek tekdavo vaidinti. Po trečiojo lūžio su ramentais vaikščiojau greičiau už sveiką žmogų.

– Ar su savo senaisiais draugais iš Klaipėdos vis dar susitinkate?

– Labai retai. Tik per jubiliejus, pagerbimus sulekiame krūvon. Dar ir dabar juokas ima prisiminus, kad ant mūsų bendrabučio kambario durų vietoj pavardžių buvo užrašyta: Dūda, Potė, Bitė ir Kukutis. Mus taip vadino. Du iš Kauno, vienas iš Vievio, o kitas – iš Šilalės. Atitolome vieni nuo kitų, dar ta nelaimė įvyko. Juk mūsų kurso draugas Vytautas Germanavičius su žmona užduso apsinuodiję smalkėmis.

– Turite gausią šeimyną. Gyvenate ne tik su dukra Ieva ir žmona Aušra.

– Auginame šunį, žuvų, žiurkę, prieš kelias dienas palaidojau jūrų kiaulytę. Pastačiau jai antkapį, dabar laukiu, kol dukra užrašys. Turėjau vietnamietišką kiaulę, bet kaimynai apačioje negalėjo ramiai gyventi. Kai ji bėgdavo parketu, tinkas byrėdavo. Gimtadienio proga man ją padovanojo kartu su nykštukiniu taksu. Tas šuo pjaudavo paršelį, nes iš jo atiminėdavo valgį. Atidaviau kiaulę vienam ūkininkui, kuris dabar bendrauja su ja kaip su šeimos nariu. Buvau nuvažiavęs keletą kartų aplankyti, pasirodo, sveria per 50 kg. Įsivaizduokite, jei toks kukulis po kambarį lakstytų.

Telefonas – lyg svetimkūnis

– Jūsų žmona – medikė. Ar gydytojo ir humoristo gyvenimas po vienu stogu ramus?

– Jei turi humoro jausmą, visai nesvarbu, kokia tavo profesija. Mylime vienas kitą. Juk Raimondas Bingelis – matematikos mokytojas. Ant Artūro Orlausko vizitinės kortelės buvo parašyta: mašinų gamybos inžinierius-humoristas. Kas su tokia kortele gali priimti į rimtą darbą?

– Ar ir netylantį telefoną Aušra toleruoja?

– Teisybė, sulaukiu labai daug skambučių. Kai po pusantros valandos trukmės koncerto įsijungiu, randu keliolika praleistų. Apskritai mobilųjį telefoną aš vadinu vėžiu. Negana to, nuolat juos pametu. Dabar jau naudoju 29 aparatą. Man tai yra svetimkūnis, ir išmaniojo neturiu. Nemėgstu, kai telefonas yra protingesnis už mane.

– Tai ir socialiniame tinkle "Facebook" jūsų nėra?

– Girdėjau, kad kažkoks balvonas sukūrė mano puslapį, iš kažkur atsiranda nuotraukų, jis net bendrauja su žmonėmis. Blogiausia tai, kad rašo tokius nykius anekdotus, kokių aš niekada nepasakočiau. Jei paskambintų, tai duočiau gerų. Aš kitu asmeniu būti nenorėčiau.

– O kokių anekdotų nepasakotumėte?

– Jau seniai nebepasakoju anekdotų apie neįgaliuosius. Paprasčiausiai supratau, kad bet kurią gyvenimo akimirką per kelias minutes gali kažkas atsitikti. Koncerto metu suparalyžiuos, pateksi į avariją, ir viskas. Todėl iš negalios šaipytis gali tik bukas žmogus.

Dukra – kaip tėtis

– Ar yra Lietuvoje gerų humoristų?

– A.Orlauskas. Ne dėl to, kad jis mano draugas. Dabar save vadinantys humoristais pasakoja tą patį per tą patį ir aiškina, kad patys tai sukūrė. Vadinamieji stenduperiai iš anksto pasiruošia tekstą, nors viskas turėtų būti kuriama ekspromtu. Neseniai kavinėje pritaikiau seną kaip pats gyvenimas anekdotą realybėje, tai šalia sėdėję žmonės lūžo. Pro šalį einančio administratoriaus paklausiau: "Dovanokite, o barmenas, pas kurį ką tik užsakiau pietus, dar pas jus dirba?"

– Anksčiau sakėte, kad menininko gyvenimas nėra saldus. Kodėl?

– Aš nelaikau savęs menininku. Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Romualdas Rakauskas – jie yra menininkai. O mes ką? Krapštome nosį, ir tiek. Bet kai gyveni koncertinį gyvenimą, daug savęs išdaliji kitiems. Todėl brangiausi žmonės, kuriems turėtų būti skirtas visas dėmesys, lieka tartum nuošalėje. Dukra Ieva, kuriai šiemet sueina dešimt, irgi yra barbė šimtarankė. Lanko muzikinį ansamblį, šokius, smuiko pamokas. Visko nori ir nieko nespėja. Visai kaip aš.

– Ar lietuvius sunku prajuokinti?

– Visaip būna. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Alytuje turėjome pasirodymą su A.Orlausku. Buvo pilna salė žmonių ir nuo pat pirmojo iki paskutinio anekdoto susirinkusieji kvatojo iki ašarų. Kai kurie sako: "Užtenka jus pamatyti, iškart pradedu šypsotis".

– Neatsibosta toks dėmesys?

– Iš pradžių tai buvo labai malonu, paskui tapo sunkiau. Bet pats supranti, į kokią smalą lendi ir kaip atrodysi kitiems. Kai kurie mano, kad labai lengva – išėjai į sceną, pablevyzgojai ir užsidirbai. Todėl atsakau: "Gal pabandom? Pamėginkite prajuokinti kelis šimtus žmonių".

– Ar kada nors nepavyko to padaryti?

– Suvalkijoje. Tai buvo baisu. Koncertavome su grupe "Balius". Žmonės suėjo akmeniniais veidais, atsėdėjo koncertą ir akmeniniais veidais išėjo. O mes nėrėmės iš kailio – dainavome, šokome, vaidinome, anekdotus pasakojome. Bet nieko. Šiaip jau suvalkiečiai labai linksmi žmonės. Gal taip nutiko dėl to, kad renginys vyko parapijos salėje. Vestuvėse Suvalkijoje man sako: "Gerbiamasis vedėjau, eime, jau metas fejerverkams". Aš: "Mielieji mano, kylam į lauką". Suvalkietis puolė taisyti: "Į kokį lauką, eisime į rūsį, kad kaimynai nematytų".

Humoras suartina

– Be visų kitų veiklų, dar esate ir vestuvių piršlys.

– Iš viso supiršau 207 poras. Gaila tik, kad dauguma tų santuokų iširo. Skaudu, kai tai sužinai. Matyt, amžinai geros rankos būti negali.

– Ir paties pirmoji santuoka nebuvo sėkminga.

– Viskas buvo labai gerai. Bet. Mea culpa. Aš kaltas. Sūnui Rokui jau trisdešimt. Jis – Londone, buvo neseniai atvažiavęs, tai visą dieną praleidome Kaziuko mugėje Kaune. Lietuvoje emigracija – kaip Sibiro tremtis palietė kas antrą šeimą. Suskaičiavome, kad maždaug prieš dvejus metus išvažiavo visas Marijampolės rajonas. Jeigu anksčiau Anglijos ar Airijos lietuviai švęsti savo jubiliejų grįždavo į gimtinę, tai dabar perka lėktuvo bilietus giminėms, draugams, kad šie atvyktų pas juos. Nors pati šventės esmė – tokia pat.

– Galima sakyti, kad anekdotų poveikis – kaip alkoholio?

– O kodėl nesakote, kaip narkotikų? Humoras yra fantastiškas dalykas, jis suartina žmones, nuima stresą, absoliučiai skirtingų specialybių atstovus paverčia lygiais. Žmogus, neturintis humoro jausmo, – kaip balta varna. Jam gyvenime sunku prisitaikyti. Dievas tokius nuskriaudė.

– Švenčiate balandžio 1-ąją?

– Man ši diena visada yra darbas. O pastarasis – kaip šventė. Anksčiau, pamenu, draugas turėjo vieną įdomiausių kavinių Kaune "Crazy House" (liet. "Išprotėjęs namas"). Tokia Baltijos šalyse buvo viena. Bet viską išpardavė ir išvažiavo gyventi į Angliją, nors mes devynerius metus balandžio 1-ąją ten rengdavome Juodojo anekdoto naktį. Be vienos minutės. 23.59 val. prasidėdavo ir 2.59 val. baigdavosi. Trukdavo lygiai tris valandas. Patekti į Juodojo anekdoto naktį būdavo itin sunku.

Vizitinė kortelė

Gimė 1959 m. lapkričio 21 d. Kaune.

1984 m. baigė režisūros studijas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, dabartinėje Klaipėdos universiteto Menų akademijoje.

Vedęs, turi du vaikus.