Premjero Andriaus Kubiliaus žmona Rasa prisipažįsta vyrui gyvenime iškrėtusi vieną didelę kiaulystę – įkalbėjo įsigyti dvivietį dviratį. "Taip mes visada kartu – tiek kasdieniame gyvenime, tiek smagiose išvykose dviračiais, kuriuos taip mėgstame minti", – šypsojosi trapi, tačiau didele vidine stiprybe spinduliuojanti smuikininkė.

Antrąkart premjeriene tapusi moteris nė iš tolo neprimena įnoringos poniutės. Ir net pykteli išgirdusi kreipinį "ponia": "Niekada tokia nebuvau ir nebūsiu."

Ima giliai į širdį

– Į premjero postą jūsų vyras atėjo Lietuvai sunkiu metu. Ar nekankina nerimas, kaip jam pavyks susidoroti su sunkumais, pakelti kritiką?

– Manau, kad jis žino, kur ėjo. Tačiau kaip žmonai man gaila vyro, kuriam bus sunku. Vis dėlto labai pasitikiu jo, kaip specialisto, kvalifikacija. Manau, jis žino, ką daro, ir daro viską apgalvojęs, pasiruošęs. Jis tikrai daug dirba, todėl tikiu, kad viskas bus gerai.

– Ar imate giliai į širdį, jei vyrui nesiseka, kai jis kritikuojamas?

– Taip, labai giliai imu į širdį. Man skauda, kai puola mano žmogų. Ypač kai puolimas nepamatuotas, kai priekaištai neteisingi. Tačiau nepykstu, tik išgyvenu ir jaučiu skausmą.

– Patarinėjate vyrui, kaip jam geriau elgtis?

– O jūs ar patarinėjate savo vyrui? (Šypsosi.) Sunkiausia tai, kad staiga visi nusprendžia: pradėjai eiti tam tikras pareigas, vadinasi, tapai kitokiu žmogumi. Bet juk taip nėra... Man labai padeda draugai ir kolegos. Nematau iš jų pusės jokio pasikeitimo mano atžvilgiu. Tai didžiausia dovana, kokią esu gavusi gyvenime.

– Visi aplinkui tik ir kalba: krizė, krizė, krizė. O gal tai tik kitokio gyvenimo pradžia?

– Iš vienos pusės taip. Tačiau manau, kad krizė yra. Neigti akivaizdų faktą šiek tiek kvaila. Mintyse dabartinę padėtį lyginu su vizitu pas gydytoją, kuris iš pradžių pasako, kad nieko baisaus – jums tik sloga. O po dienos praneša – sergate vėžiu. Tai gal geriau iš karto pasakyti, kad įtari kažką negera, o po dienos diagnozuoti tik slogą.

Matau kitą bėdą, dėl kurios man daug labiau skauda, nei dėl ekonominės krizės. Neseniai perskaičiau straipsnį apie vienos lietuvių kompanijos keliones. Jaunuoliai pasakojo, kaip "racionaliai taupė" – į autobusus lipdavo grupėmis: vieni stebėdavo, ar nėra bilietų kontrolieriaus, o jį sutikę įspėdavo kitus, kad spėtų išlipti.

Kas dedasi tokių žmonių galvose? Kaip turi jaustis tėvai, užauginę vagį, kuris dar ir giriasi spaudoje? Jeigu visi bus tokie, kas bus su mumis visais? Kas čia per gyvenimas, įkišus ranką į svetimą kišenę? Nesuprantu, kas mums atsitiko...

Lėkščių daužymo metodas

– Iš pažiūros jūsų vyras atrodo šaltų nervų žmogus. Įmanoma jį supykdyti?

– Per 28 bendro gyvenimo metus man tą pavyko padaryti du kartus. Ir pati to labai išsigandau.

– Kas jus taip išgąsdino?

– Mačiau, kad jis tikrai supyko. Andrius niekada nepasiduoda akimirkos impulsui. Jis labai išmintingas žmogus.

– Gal dužo lėkštės?

– Ne, tai aš vieną kartą išbandžiau lėkščių daužymo metodą (kvatojasi). Iš kažkokio televizijos serialo nusižiūrėjau, kad tai labai veiksmingas būdas auklėti vyrus. Susiradau virtuvėje įskilusią lėkštę ir pabandžiau sukelti kvailą konfliktinę situaciją daužydama lėkštes. Tačiau Andriaus reakcija buvo tokia, kad daugiau to niekada nedariau.

– O kokia buvo jo reakcija?

– Jis nustebo, kodėl aš taip elgiuosi – juk šukės galėjo sužaloti mūsų vaikus. Filmuose vyrų reakcija būna kitokia. Savo kailiu įsitikinau – mūsų gyvenimui muilo operų scenarijai netinka.

Ant dviračio – kaip voras

– Netrukus su vyru kelsitės gyventi į Turniškes. Butas Antakalnyje liks tuščias?

– Vyresnysis sūnus Vytautas turi savo namus, o jaunėlis Andrius su mano marčia Živile liks mūsų bute šeimininkauti. Vyksta natūralus atsiskyrimas, tik jis gal ne toks liūdnas man, kaip stovėti prie durų ir matyti vaikus, išeinančius su lagaminais. Dabar išeina tėvai – manau, tai humaniškesnis būdas (šypsosi).

– Nesate poniutė – galite visą dieną minti dviratį, nakvoti palapinėje, praustis upelyje...

– Ačiū, tai geriausias komplimentas man (šypsosi). Tiesa ta, kad man tai patinka. Tokia aktyvi kaip dabar anksčiau nebuvau. Mano kūno kultūros mokytojas dabar mane pamatęs turbūt akis išverstų. Mokykloje užstrigdavau šokdama per ožį ir verkdavau. Buvau visiškai nesportiška. Bet vaikystėje turėjau labai gražų paspirtuką. Čekišką.

O dviračio minimas man yra ir sportas, ir galimybė daugiau laiko praleisti su vyru. Pamenu, kaip Andrius mane Lazdynuose, aikštelėje prie poliklinikos, jau artėjančią link keturiasdešimties, mokė važiuoti dviračiu. Vedžiojo kaip vaiką, laikydamas už dviračio sėdynės. Kai vaikai tai išvydo, kvatojosi, kad ant dviračio atrodau kaip voras.

– Vis dėlto ko reikia, kad šeima būtų tvirta?

– Visų pirma reikia noro. Prisimenu vieną ginčą su vyru, kai netekusi kantrybės išrėžiau: "Kiek aš galiu tau nusileidinėti?" Andrius nustebo: "Bet juk tai aš tau visada nusileidžiu" (šypsosi). Taip ir yra tikroje šeimoje – nebelieka žodžio "aš", atsiranda įvardis "mes".

Premjerienės darbai

"Tęsiu labdaros veiklą, kurią pradėjau tuo metu, kai vyras ėjo premjero pareigas pirmą kartą. Taip susiklostė, kad išliko labai geri santykiai su daugeliu moterų, su kuriomis dalyvavome labdaringoje veikloje. Jos yra mano kolegės ir bendramintės. Visos sutariame, kad negalime būti tik žmonos, kurios gražiai palydi vyrus į renginius.

Kadangi 2000 m. buvo nemažai problemų, mes bandėme padėti jas spręsti. Vienas didelis labdaros projektas atsirado po to, kai surengėme koncertą žmonėms, laukiantiems inkstų transplantacijos operacijos. Jiems reikalingos nuolatinės dializės procedūros, bet paaiškėjo, kad dializės aparatai yra labai seni. Tad nutarėme surinkti lėšų bent vienam naujam dializės aparatui. O pavyko surinkti beveik pusę milijono litų, už kuriuos nupirkome devynis dializės aparatus.

Taip pat rinkome knygas bibliotekoms. Pačios nutarėme kiekvieną mėnesį susidėti po 50 litų. Tais laikais mano atlyginimas buvo 400 litų. Tas knygas pirkome, rinkome iš bendradarbių. Žmonės paprastai mano, kad štai atvažiuoja ponios, atveža knygų, ir tiek. Tačiau reikėjo pamatyti, kaip mes jas rinkome, rūšiavome, dėžes tampėme. Tai, kas matyti paviršiuje, ne visada yra tai, kas yra iš tiesų.

Su ta pačia moterų kompanija Širvintų rajone inicijavome visuotinę moterų patikrą dėl gimdos kaklelio vėžio. Patikrintos buvo beveik visos to rajono moterys, suvesti duomenys. Manau, kad visada turi daryti tai, ko labiausia reikia. Tuo ketinu užsiimti ir toliau."