Pažaislio muzikos festivalio koncertas nuskambėjo naujoje erdvėje – Lietuvos liaudies buities muziejaus Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje klausytojų ausis ir širdis virpino Filadelfijos berniukų choras iš JAV.

Pradžioje – himnas

Pilnutėlėje bažnyčioje ypatinga nuotaika pasklido jau tada, kai Filadelfijos berniukų choro dainininkai, vilkintys raudonais švarkeliais ir baltomis kelnėmis, pradėjo eiti į sceną, ypač mažiausieji: kiek nedrąsiai žvelgiantys į publiką, paprasti, be jokios vaidybos, regis, su mylimiausia mašinėle raudono švarkelio kišenėje.

Choristų buvo gausybė – visai mažų, paaugesnių ir jiems pritariančių vyresniųjų dainininkų, baltaodžių, šviesiaplaukių ir tamsios odos, skvarbių akių, pasipuošusių dredais ir susipynusių kasytes – visa tai tarsi bylojo, kad choristai laisvi ir nesuvaržyti, dainuoja, nes jiems patiems to reikia.

Tuo netruko įsitikinti ir publika, kuri keletą sekundžių neteko amo, kai į sceną sugužėję choristai, kurie, kaip buvo skelbta, dainuos Franzo Schuberto Mišias G-dur ir sakralinę JAV kompozitorių muziką bei spiričiuelius, pradėjo giedoti „Tautišką giesmę“.

Po kelių sekundžių klausytojai, pagaliau susigaudę, kad choras iš JAV išties lietuviškai gieda mūsų tautos himną, pašoko nuo kėdžių ir ėmė traukti drauge. Tačiau neilgai, nes klausytis ir regėti kaip choristai, ir patys mažiausieji, taria lietuviškus žodžius, buvo pribloškiamas įspūdis.

Angeliški balsai ir veidai

Vėliau Filadelfijos berniukų choras savo tyrais balsais, atvirais vaikiškais veidais sujaudino kiekvieną klausytoją individualiai. „Oi, žiūrėk, mūsų tas berniukas išeina, gal jam nuo tvankos pasidarė silpna", – šnibžtelėjo šalia sėdinti pusamžė moteris savo draugei, nes pilnoje žmonių bažnyčioje išties oro stigo – diena buvo gana alsi.

Pritrūko ir geresnės akustikos, kad tyri vaikiški solistų diskantai nuskambėtų visa galia: medinė bažnyčia ir žmonės, regis, gėrė garsus į save lyg nenorėdami pasidalyti, lyg netikėdami, kad tai, ką girdi, išties yra tikra.

O mažiausieji dainuodami ir užsikosėdavo, ir pasikasydavo ar nusižiovaudavo, taip įnešdami dar daugiau natūralumo, kad žmonės neimtų tikėti, jog dainuoja angelai. Ne jie, o paprasti, santūrūs berniukai, galbūt ir su mašinėle choristo švarkelyje.

Išsiskyrė laisvu alsavimu

Amerikos dainų ambasadoriumi vadinamas Filadelfijos berniukų choras, įkurtas 1968 m., per savo gyvavimo metus yra pelnęs „Emmy“ ir nominuotas „Grammy“ apdovanojimui. Kolektyvas yra pelnęs tarptautinį klausytojų ir kritikų pripažinimą, kurie ypač vertina choro muzikalumą ir aukšto lygio interpretacinius gebėjimus.

Sodri harmonija, daugiabalsiškumas, tikslus intonavimas, ypač skaidrūs diskantai ir sopranai glostė ausį, o iš akių nebuvo įmanoma išleisti dainuojančių veidų, kurie, vaikiškai paprasti ir nesuvaidinti, taip pat perdavė muziką.

Spiričiueliai, sakralinės giesmės atskleidė visai kitą, lietuviams beveik nebūdingą religijos sampratą, kai į Dievą kreipiamasi ne atgailos, ne ištikus bėdai ar padarius nuodėmę, bet atvirkščiai – džiaugiantis, šlovinant, regis, šokant ir dainuojant drauge su Dievu. Gal todėl svečiai skyrėsi nuo lietuviškojo choro ir savo maniera, kažkokiu laisvu alsavimu, nebijodami klysti, pavargti ar šiaip vaikiškai nuotaikai paimant viršų.

Todėl kai kada kūriniai nuskambėjo tarsi nelygiai: tarkim, vienas beveik tobulai, kitas jau ne, bet tai chorui suteikė netgi daugiau natūralios gyvybės ir iliustravo svarbiausią choro siekį ir amerikietiškojo spiričiuelio esmę – dainuoti turi širdis, be jokio muštro, o jei širdis gyva, ji gali ir džiaugtis, ir pavargti.

Padovanoję džiaugsmą

Beje, minėtas šnabždančių moteriškių per akimirką pamiltas angeliško veido choristas, kuriam galbūt pasidarė silpna, išėjo ne dėl to: netrukus už nugaros, bažnyčios prieigose, išgirdome jo balsą, kuris susiliedavo su prie altoriaus sustojusių dainininkų balsais: erdvinis garsas, regis, išties kėlė širdis.

Paskutinį kūrinį atlikdami po visą bažnyčią pasklidę choristai abejonių jau nepaliko – Dievu reikia džiaugtis kaip nuostabiu pasauliu, gyvenimu, kuris mums duotas. Džiaugsmas – geriausia Dievo dovana.

Švytinčiais veidais po koncerto iš bažnyčios išeinančius klausytojus choristai pasitiko jau lauke. „Thank you – ačiū“, – ir lietuviškai dėkojo dainininkai sužavėtai publikai, iš kurios daugelis siekė paspausti choristams rankas ar bent paglostyti mažutę raudono švarkelio rankovę.