Paryžius – vienas labiausiai geidžiamų turistų miestų. Tačiau viliojančiuose kelionių aprašymuose vargiai pamatysi patarimų, kaip nesusigadinti nuotaikos dėl tokios smulkmenos kaip avalynė. Batų čia laukia išbandymai.

Norisi elegancijos

Niekada nebuvus Paryžiuje, knieti sužinoti, ar išties šis miestas toks įstabus, kad į jį plūsta milijonai turistų.

Prancūzijos sostinė liaupsinama dėl elegancijos, kurią tveria mados korifėjai, romantikos, kurią patiria milijonai įsimylėjėlių, meno šedevrų, kurie saugomi muziejuose, turtingos istorijos, kuria alsuoja paminklai ir statiniai.

Keliaujant į meilės miestą norisi būti pasitempus, elegantiškai pasipuošus, kad bent kiek įsilietum į šio ypatingo miesto dvelksmą. Ko gero, elegancija netgi privaloma, jei Paryžiuje gyveni. Net garbaus amžiaus prancūzai ir prancūzės demonstruoja stilingą aprangą ir grakščią laikyseną.

Vis dėlto, tik trumpam užsukus į Prancūzijos sostinę ir siekiant pamatyti kiek įmanoma daugiau, verčiau rinktis patogius apdarus ir avalynę. Tokius, kurių negaila laidoti dulkėse.

Apavas, kokį rinktumėtės netrumpai kelionei pėsčiomis kaimo žvyrkeliu, labai tiks lankant Paryžiaus įžymias vietas.

Plūkta žemė ir žvyras

Vienas populiariausių ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio turistinių objektų Eifelio bokštas matyti iš įvairių miesto vietų. Štai jis jau ranka pasiekiamas. Trumpam užvertus galvą į 300 m aukščio metalo tvarinį, norisi pačiupinėti jo „koją“.

Tai, ką netrukus pamatai ir pajauti po savo kojomis, gana netikėta. Milijonų pėdų palytėti takeliai – ne asfaltas, ne trinkelės ar kitoks grindinys, o tiesiog suplūkta žemė ir žvyras.

Nutrypta veja – nesvetimas vaizdas vietoje, kurią svajoja pamatyti daugybė pasaulio žmonių.

Primityvi žvyro danga papilta ne tik prie Eifelio bokšto ir po juo, bet ir greta nusidriekusiame parke. Nuo šios dangos dulkių baltuoja visų atvykėlių avalynė.

Ne mažiau rūpesčių dėl švaros turėtų kilti gausiau palijus.

Koziris: toks mūsų įvaizdis

Kalbama, kad paryžiečiai nemėgsta turistų. Galbūt todėl, kad jie ištrypia ir prišiukšlina jų vejas? Galbūt todėl vietinė valdžia neskuba po turistų kojomis kloti granito?

Žvyras gurgžda keliaujant ir Triumfo arkos, ir garsiojo Luvro muziejaus link. Ši danga vyrauja parkuose ir kitose žmonių apgultose Paryžiaus vietose.

Galima numanyti, kad toks yra šio miesto viešųjų erdvių apipavidalinimo dizainas: paprasta, bet jauku. Panaši danga tikriausiai vyravo ir prieš šimtus metų, ji dera prie senų statinių.

„O kaipgi mūsų batai ir plaučiai?“ – mintyse priekaištauji tokiam paryžiečių skoniui. Kita vertus, peršasi išvada: jei pasaulio turizmo bamba gali sau leisti priimti turistus žvyro dulkėse, kodėl gi Kaunas turi kompleksuoti dėl sutrūkusios plytelės Laisvės alėjoje?

Galbūt tereikia sukurti įvaizdį, kad taip turi būti, o jei kam nors nepatinka – nevažiuokite pas mus?

Fotografai džiaugiasi

Šiaip ar taip Paryžius negali nežavėti. Na, o nenorintiesiems įžengti į jaukią Paryžiaus kavinaitę purvinais batais pravartu su savimi turėti kuo juos nuvalyti.

Dar geriau, jei avalynė nebus tamsi, tuomet ir balkšvos dulkės ne taip matysis. Beje, vilkintieji tamsius drabužius pastebi, kad po pasivaikščiojimo žvyruotais takais jie taip pat kiek pašviesėja.

Fotografai džiaugiasi dulkančia danga. Su lapais vėjo plaikstomos dulkės tarp parko medžių leidžia užfiksuoti impresionistinius paveikslus primenančius vaizdus.

Nors Paryžius yra vienas labiausiai užterštų pasaulio didmiesčių, sąmoningai supilto žvyro dulkių kamuoliai, atrodo, niekam netrukdo.