– Suintrigavote... Jei jau „KK2“, tai gal ir nugalėtojų prizai bus čiauškantys šaižiais papūgų balsais?

– Šįsyk įteiksime jiems sidabrines papūgas, kurios puoš auksinių mikrofonų laikiklius. Tegul vienintelis nugalėtojų rūpestis būna kartkartėmis nuvalyti nuo jų dulkes, bet ne maitinti, keisti kraiką ir jas kalbinti.

– Kadangi esate „KK2“ laidos tėvas ir krikštatėvis, sakykite, nuo ko viskas prasidėjo – kaip gimė TV prodiuseris Saulius Bartkus?

– Oi… Čia reikėtų man visą savo gyvenimo istoriją papasakoti (ilgoka tylos pauzė). Bandykime… Esu kilęs iš Žemaitijos, Telšių, bet taip susiklostė aplinkybės, kad penkiolika metų gyvenau Alytuje. Tėtis buvo inžinierius, didelis kino mėgėjas, tad ir aš, kai buvau trylikos, sukūriau pirmąjį savo gyvenime animacinį filmą.

Kai susikūrė vietinė Alytaus televizija, pradėjau ten dirbti operatoriumi. Ir ne tik. Išmokau rašyti tekstus, ėmiau juos garsinti. Taip viskas ir užsisuko: juk niekas tais laikais prodiuserių neruošė.

1994 m. atsidūriau Kaune, Lapėse, kur Romas Bubnelis įkūrė „LitPoliinter“ televizijos studiją. Ten rengiau reportažus „Ryto ratui“. Dar po metų ji tapo LNK ir tuomet mes pasiūlėme jai laidą, kuri vadinosi „Trys su puse“, vėliau atsirado ir legendinis „Be tabu“, „N-14“. Kas iš tų laidų išeis, niekas nežinojo, bet ilgainiui jos išsivystė į naują ir dar negirdėtą Lietuvoje informacinio šou žanrą. Tarkim, pranešame apie kokį nors aktualų gyvenimo įvykį. Jei jį pateikiame sausai, bus žinių reportažas, jei įmetame šiek tiek razinų ir animacijos – turime informacinį šou, jei dar daugiau patyrinėjame – štai jums ir tiriamoji publicistika.

Kai buvo įkurta bendrovė „Be Tabu ir Ko“, pradėtos rengti „Be tabu“ laidos, iš pradžių labiau draugavome su TV3, nes jų darbo modelis mums labiausiai tiko. Vėliau grįžome į LNK. Esu prodiusavęs ir dabar prodiusuoju daugybę laidų – „Kakadu“, „Faktų tyrimo biuras“, „Gyvenimas pagal moteris“, „Kryžminė ugnis“, „Oplia“, „Kambarių plėšikai“, „Kitas“, „Be tabu“ ir kt. Dar reikėtų pridėti vienkartines ir progines laidas. Per visas susidarytų gal koks 40–50, o jei dar suskaičiuotume visokius projektus internete – būtų ir dar daugiau!

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip gimė laida „Kakadu“ (dabar „KK2“), kokia papūga pašnibždėjo Sauliui į galvą tokį pavadinimą?

– Pasakysiu paprastai: šios laidos, kaip ir paties informacinio šou žanro, ištakos – laida „N-14“. Ji buvo transliuojama prieš 25 metus LNK eteryje. Kaip šiandien pamenu jos startą – 1998 m. kovo 2 d. Todėl pakvietėme į „KK2“ penkiolikos metų jubiliejų ir buvusius tų laikų vedėjus – Ramunę Pečiulienę-Kurienę, Reditą Dominaitytę, Gražvydą Muižį. Tie žmonės pirmieji prisilietė prie informacinio šou žanro ištakų. Keitėsi pavadinimai, vedėjų veidai, bet pats principas ir laidos žanras išliko toks pats. Kas sugalvojo tokį pavadinimą? Hmm... Manau, visos geriausios mintys gimsta kalbant, bendraujant, dalijantis. Negana to, visos „KK2“ pirmtakės turėjo savo laidos simbolius – tam tikrus gyvūnus. Laidoje „N-14“ tai buvo varlė, „Be tabu“ – ožys, o „KK2“ simbolį tiesiog padiktavo pats laidos pavadinimas.

– Ar „KK2“ laidoje yra žmonių, kurie joje dirba visus penkiolika metų ir švęs jubiliejų drauge?

– Jei už kadro – tikrai yra… Galėčiau išskirti ir ilgametį šios laidos vedėją Tomą Ališauską, kuris yra tarsi mūsų laidos status quo – toks stabilus ir nekintantis. Keičiasi tik jo partnerės. Pirmaisiais metais „Kakadu“ jis vedė su Berneen Candice- -Čereška, paskui septynis sezonus su Tomu darbavosi Ugnė Skonsmanaitė. Kai Ugnė išėjo, išrinkome naują laidos „KK2“ vedėją Justę Žičkutę. Dar po kiek laiko prie Ugnės prisijungė Keitė Arai.

Pasakysiu paprastai: šios laidos, kaip ir paties informacinio šou žanro, ištakos – laida „N-14“. Ji buvo transliuojama prieš 25 metus LNK eteryje.

– Ar, kai reikia išrinkti naują laidos vedėją ar priimti naują žmogų į savo komandą, jūsų žodis lemiamas?

– Kalbant apie televizinių veidų parinkimą, nesikuklinsiu – mano žodis galutinis. Kokie kriterijai laidų vedėjams? Net nežinau… Iš pradžių suveikia kažkokia intuicija, bet, kita vertus, žiūriu, kad žmogus būtų šiltas, charizmatiškas. Niekada nelyginu naujokų ir žmonių, jau turinčių televizinės patirties. Mūsų Justė, atėjusi į laidą prieš septynerius metus, irgi nebuvo tokia, kokia yra dabar. Todėl ne iš karto ji atsirado ir laidoje „KK2 penktadienis“. Turėjo įgyti patirties, iškalbos, drąsos… Jai irgi, kaip kiekvienam naujokui, būdavo baugoka kalbinti autoritetus – kažko jų paklausti, kažką jiems pasakyti.

Mes duodame žmogui galimybę užaugti. Formuojame jį lėtai, metodiškai. Suprantame, kad nieko nepasieksi iš karto. Todėl po filmavimų vyksta pokalbiai, laidų aptarimai, išsakomos pastabos, apibendrinimai. Kiekvienas žmogus komandoje yra savotiškas, skirtingas, todėl darbas su kiekvienu man yra didelis iššūkis ir kompromisų ieškojimas.

Mėgstu pajuokauti: darbe esu ilgų distancijų bėgikas – tikrai ne sprinteris!

– O laisvalaikiu? Jei dabar persijungtume į sporto kanalą – ar bėgiojate ilgas distancijas?

– Ne. Labiau mėgstu pasivaikščioti.

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime apie šventes. Ar mėgstate švęsti savo, draugų, laidų jubiliejus?

– Man šventės turbūt yra dviejų rūšių. Jeigu dirbi – šventė bus vienokia, o jei turi galimybę pramogauti – šventė, aišku, bus visiškai kitokia. Šios žiemos šventės, jau žinau, bus gana darbingos.

Šventė, per kurią nenorėčiau dirbti? Gal... mudviejų su žmona Zita vestuvių jubiliejus. Esame vedę jau 43 metus. Stengiamės tuo laiku kur nors išvažiuoti ar bent jau susimažinti darbų.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena? Ar aštuonių valandų užtenka, ar, kaip ir kiekvienam nuosavo verslo turėtojui, mintys apie darbą sukasi kiaurą parą?

– Visaip būna. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, tų valandų išvis neskaičiuodavau. Dabar turiu keletą kozirių – amžių, profesinės patirties, patikimų žmonių komandą.

Kas iš esmės yra mano darbas? Informacija. Vos pamatau, išgirstu kažką įdomaus – tuoj rašau ar skambinu kolegoms ir visi drauge tariamės: darome šitą temą ar paliekame ją ramybėje.

Todėl nėra taip, kad užvėriau duris ir viskas – galva švari. Juk kiekvieną akimirką mus supa informacinis laukas, į kurį tu vienokia ar kitokia forma reaguoji.

Pradžioje buvo tik laikraščiai, paskui atsirado portalų, socialinių tinklų, žodžiu, viskas sparčiai kinta ir tos informacijos – kuri ir yra mūsų duona – kasdien vis daugėja.

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Gal, jūsų nuomone, internetas išstums televiziją? Juk dabar kiekvienas feisbuko, instagramo turėtojas gali būti pats sau TV kanalas?

– Ar internetas išstums televiziją? Oi, nemanau. Galbūt bus kažkokia abiejų simbiozė, nes turinio kūrėjai bus reikalingi visada, juolab kad laidos, kurios sukuriamos televizijai, paskui atsiduria ir internete.

Pamenate, kažkada skeptikai irgi prognozavo, kad, atsiradus internetui, nebeliks knygų? Ar taip įvyko? Ne. Televizijos laidoms taikomi kitokie reikalavimai, kitokie biudžetai ir parengiamieji darbai. Tai nelygintini dalykai. Viena – kai būdamas charizmatiškas žmogus tu kažką pasakoji apie save, visai kas kita – kai reikia sukurti produktą, kurį su malonumu žiūrėtų kuo daugiau žmonių. Sutikčiau gal tik su ta mintimi, kad kiekvienas žmogus šiais laikais gali būti programų direktorius. Nori – pasižiūri laidą per televizorių, nori – susirandi ją portale. Šiais laikais sklaida yra gerokai didesnė.

– Ar jūs pats aktyviai naudojatės socialiniais tinklais?

– Jei atvirai, esu daugiau socialinių tinklų stebėtojas. Feisbuko paskyros tikrai nesusikūriau su pirmaisiais jo vartotojais. Nebuvo poreikio. Kita vertus, dabar, manau, jei sugebi atsirinkti žmones, iš kurių gautum įdomios informacijos, socialiniai tinklai gali būti kur kas didesnis gėris nei tradiciniai informaciniai portalai.

Labiausiai jie mane domina kaip informacijos šaltinis tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje, kur aš ieškau tiek tekstinės, tiek vaizdinės informacijos.

– Penkiolika metų – brandi laidos paauglystė. Per ją tikrai yra nutikusių ir visokių kuriozinių situacijų?

– Be abejo. Gerai prisimenu, kai 2003-iaisiais šventėme „Be tabu“ gimtadienį ir tuometę laidos vedėją Ramunę Pečiulienę-Kurienę dizaineris Juozas Statkevičius papuošė tokia nerta suknele, į kurią ji, vos išbėgusi į sceną, ėmė ir įstrigo – tiksliau, į nėrinius įsipynė jos batelio kulniukas. Matau, stovi Ramunė ant vienos kojos, kita – suknelės tinkle, ir neaišku – išsipins ar ne. Visi, sulaikę kvėpavimą, žiūrime, kuo visa tai baigsis. Ji, ačiū Dievui, kažkaip pati išsipainiojo ir pradėjo šventę – o galėjo ir nugriūti!

– Jūsų informacinio šou laida praktikuoja kandų pasakojimo stilių, kuris patinka ne visiems laidos herojams. Ar žodžio laisvė Lietuvoje vis dar didelė, o gal nespėjate bėgioti po teismus?

– Pastaruoju metu nesame turėję jokių bylų. Tiesa, yra buvusi viena byla, kuri tęsėsi net ketverius metus dėl vieno tokio įtakos agento Anatolijaus Šarij iš Ukrainos, kurio ieško ir patys ukrainiečiai. Jis per savo advokatus buvo padavęs mus į teismą, kurį mes laimėjome

Ar su daug kuo tenka pyktis? Na, pasitaiko… Vis dėlto stengiamės savo reportažus sukurti taip, kad juridiškai niekas prie mūsų negalėtų prisikabinti.

Tiesa, buvo ir dar vienas toks garsiau nuskambėjęs incidentas su parlamentaru Kęstu Komskiu, kuris apkaltino mus vykdant prieš jį „įžeidžiančio pobūdžio kampaniją“.

Visko per tiek metų yra buvę, užtai net vieną nominaciją pavadinome „Myli–nemyli“. Prieš rinkimus politikai visus mus myli, visur įsileidžia, apie viską mielai kalbasi, o rinkimams pasibaigus – viso gero! Dauguma mūsų personažų užsidaro stikliniuose bokštuose po devyniais užraktais.

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Su kokiu visrakčiu atrakinate visas užvertas stiklinių bokštų duris?

– Kažkaip atrakiname. Nes tai, apie ką kalbame, yra informacija – ir kitose laidose yra ta pati. Skirtumas tik tas, kad gyvenimo būdo laidos ją pateikia kalbėdamos vienokiu stiliumi, o mes – su ironija ir sarkazmu. Iš esmės kalbame lygiai apie tą patį, apie ką kalba ir rašo visų televizijų žinių tarnybos, laikraščiai, portalai.

Sakyčiau, šiuo metu didieji ginčai ir diskusijos vyksta daugiau dėl kažkokių frazių ar komentarų socialiniuose tinkluose, o ne televizijose.

– Buvo laikai, kai į televizijos eterį negalėjo išsprūsti joks žargonizmas, o kaip yra dabar?

– Atvirai pasakius, dėl informacinio šou žanro pobūdžio mes leidžiame sau vartoti tam tikrus žodžius, kurie nėra norminiai. Tačiau jie nėra ir keiksmažodžiai. Tai gali būti senoviniai žodžiai, slavizmai ar šnekamosios kalbos žodžiai. Aišku, savo reportažų kalboje juos pabrėžiame. Tarkim, sovietmečiu moterys batelius vadino vengerkomis, o šlifuoklius – bulgarkėmis… Kadangi tai faktai – tais laikais iš tiesų taip buvo! – mes šitaip ir kalbame.

– Ką pasakytumėte apie savo laisvalaikį, poilsį po darbų, įkvėpimo ir atsipalaidavimo šaltinius?

– Pirmas dalykas – tikrai nežvejoju. Antras dalykas, kaip jau sakiau, – nebėgioju maratonų, o mieliau einu pasivaikščioti. Trečias dalykas – labai mėgstu krapštytis mūsų šeimos sodyboje Molėtų rajone. Karantino metu su žmona ten gyvenome ir dirbome nuotoliniu būdu.

Žemės turime labai simboliškai. Pasisodiname kokią lysvę petražolių, dar – svogūnų laiškų, kelis ūglius agurkų, arbatžolių…Tiek tos mūsų daržininkystės.

Kiekvienas žmogus komandoje yra savotiškas, skirtingas, todėl darbas su kiekvienu man yra didelis iššūkis ir kompromisų ieškojimas.

– Gal tas jūsų kaimo turizmas atstoja ir keliones į užsienio kraštus?

– Oi ne, neatstoja, bet užtai keliaudamas labai pasiilgstu Lietuvos. Prabėga koks dešimt dienų ir visos mintys tik apie namus sukasi. Paskutinė kelionė buvo į Sardiniją. Graži sala. Išsinuomojome automobilį ir skersai išilgai ją išvažinėjome.

Vasarą keliavome po Slovėniją. Patys susidarėme maršrutą, patyrėme daug gražių akimirkų.

Apie darbą keliaudamas tikrai negalvoju: stengiuosi nuo visko pailsėti.

– Dokumentika – dar viena jūsų mėgstama sritis. Kuriate dokumentinius filmus su istorinėmis rekonstrukcijomis?

– Man patinka istorinės knygos, straipsniai. Pasitaiko, kad vienu metu skaitau kelias istorines knygas. Juk jos visai kas kita nei grožinė literatūra. Yra tam tikri istoriniai periodai, kurie mane labiau domina…Kiek dokumentinių filmų esame sukūrę? Oi, daug… Ir apie Saulės mūšį, ir apie 1941-ųjų birželio sukilimą Lietuvoje, ir dar daug kitų.

Šiemet vėl grįšime prie „Bėglių“ – kursime dokumentiką apie žmones, kurie bėgo iš tremties. Prieš kurį laiką buvome sukūrę ir parodę penkias dalis „Bėglių“ per LRT. Darbo prie dokumentikos nemažai. Tas penkias dalis montavome visus metus.

LNK, S. Bartkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Girdėjau kalbant, kad S. Bartkus nori palikti po savęs žymę Lietuvos televizijos istorijoje. Ar „KK2“ – tai misijai tinkama laida?

– Manau, kad taip. Kaip informacinio šou žanras – kodėl gi ne? Galiu drąsiai save vadinti jo pradininku Lietuvoje.

– 2024-ųjų simbolis – Žaliasis Medinis Drakonas. Yra tokia rytiečių pasaka, kurioje skamba pranašinga ištarmė: „Drakonas numirė – tegyvuoja drakonas!“ Ar, jūsų galva, valdžios ir pinigų klausimas yra begalinis?

– Valdžia ir pinigai keičia žmones. Kai kuriuos – labai stipriai. Kai kuriems net nereikia būti politinėje valdžioje: užtenka valdžios prieš savo darbuotojus, buvusius kolegas. Man teko matyti, kaip stipriai žmonės pasikeičia, kai jų rankose atsiduria tam tikri galios svertai – įtaka, pinigai! Žiūriu į šį klausimą filosofiškai ir stengiuosi nuo tokių dalykų atsiriboti.

– Pakalbėkime apie draugus. Juk, kuriant informacinio šou laidą, arba visi norės būti jūsų bičiuliais, kad nepatektų į jos akiratį, arba priešingai – buvę draugai, patraukti per dantį, taps priešais. Kaip yra iš tiesų?

– Tikrai nėra tokių žmonių, kurie, pamatę mane, pereitų į kitą gatvės pusę. Visi suprantame, kad Lietuva – be galo maža šalis. Tai draugų, pažįstamų ir nepotizmo (tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti – aut. past.) kraštas. Svarbiausia, ką dažnai kartoju ir savo kolegoms darbe – negalime paisyti kažkieno interesų. Nes tie interesai yra visur. Todėl atėjus į darbą asmeninės politinės simpatijos, kaip ir antipatijos, privalo likti už durų.