Tiesa, ne visus 500 km, einančius per Lietuvą (juk dukrai dar vyksta pamokos), o tik mažytę jo dalelę. Jei patiks, rinksimės po atskirą maršrutą kiekvieną savaitgalį.

Piligrimai ar religiniai turistai?

Į Miroslavą atvykstame ketvirtadienio vakarą. Nakvosime parapijos namuose, kurie gali priimti net iki 30 žmonių. Mašiną paliksime ten, o penktadienio rytą (po dukros pamokų online) leisimės į kelią.

Naujasis Miroslavo parapijos klebonas – teologijos daktaras Miroslavas Dovda – labai šiuolaikiškas, inovatyvus žmogus. Jo dėka atnaujinta bažnyčia. Matėme ypatingą, kone 2 t sveriantį akmens masės altorių, puošiantį Dievo namus.

Vis dėlto didžiausia intriga mums, turistams, kad kunigo Miroslavo Švč.Trejybės bažnyčioje suolai yra šildomi. Kažkada matytoje LRT laidoje buvo juokaujama: kai kunigas nori, kad žmonės per šv.Mišias klauptųsi, taip padidina šildymą, jog parapijiečių net užpakaliai ima spirgėti! (Žadame sekmadienį, pakeliui namo, ir mes išbandyti šį malonumą.)

"Na kokie gi jūs piligrimai?! – mus išlydėdamas juokiasi kunigas Miroslavas. – Ar turite intenciją? Kodėl einate, ką norite tuo įrodyti?" Mažumėlę sutrinkame. "Na… piligrimystės esminis akcentas yra dvasinė intencija – kodėl, ko aš einu. Tarkim, dėl sveikatos, atsivertimo ir pan. Žmogus eina į kažkokią šventą vietą ir prašo išgydymo malonės. O svarbiausia – žmogus eina su malda! Lietuvoje dažnai susiduriame su tokiais keliautojais, kuriems Šv.Jokūbo kelias yra daugiau mada."

Po tokių argumentų nori nenori tenka sutikti, kad mes, kaip sako kunigas, – labiau religiniai turistai. Nesame susipykę su malda, tik baiminamės, kad jos neužgožtų geltonuojančių rapsų laukų grožis, fotogeniškos kaimiečių trobos, varlinėjantys pievose gandrai... Galgi kunigas ir teisus? Gal iš tiesų mes tik religiniai turistai, jau išmaišę nemažai pasaulio, bet niekada (iki karantino) neprisiruošę pasižiūrėti, kas ten, už posūkio, už Kauno ribos ženklo…

Poilsis: sparnuotosios sūpynės ant Dzūkijos jūros – taip dzūkai vadina Dusios ežerą.

Pamatęs, kad po jo žodžių lyg ir nukabinome nosis, kunigas Miroslavas surimtėja: "Neteisiu jūsų. Galbūt žmonės, eidami šį kelią, ir ieško galimybių prisiartinti prie dvasinio gyvenimo? Galbūt ne vieno tokio religinio turisto laukia netikėtas dvasinis atsivertimas. Dievo keliai nežinomi…"

Geltonų kriauklyčių taku

„Camino Lituano“ keliu judame kaip trys tankistai (visai rimuojasi ir su žaliais turistais). Pirmąsyk mūsų komandoje – ir dukros numylėtinė jorkšyrė Mėta. Pažiūrėsime, ar jos lepios pėdutės atlaikys intensyvų savaitgalį su pusšimčiu kilometrų.

"Šįmet jūs tokie, su šuneliu, tik antri", – atsisveikindamas moja kunigas. Jis ir pats augina šunį – vienų metų Rytų Europos aviganę Helą. Pasirodo, 75 kg svorio Helos tėvas dirba Vilniaus policijoje, tad ir dukra neatsilieka – jau pasiekė beveik pusšimtį kilogramų! (Kai Hela pasitinka mus erdvioje Parapijos namų terasoje, taip apšokinėja ir priverčia su ja žaisti, kad kartais atrodo – dar sekundė, ir vilkė įsidūkusi išspirs mus lyg šapelius per balkono kraštą.)

Mano šaunieji kelioniniai batai, su kuriais pernai išmaišiau Peru ir Čilę, mane išdavė! Net nesupratau, dėl ko ir kaip ant dešinės pėdos pagalvėlės pritryniau vaiko delno didumo pūslę, fiii...

Skiriamieji „Camino Lituano“ ženklai – geltonos kriauklytės mėlyname fone – pakankamai aiškiai sužymėti kelyje. Šios dienos maršrutas veda žvyrkeliu, pakeles puošia mediniai kryžiai. Praeiname keletą gatvinių kaimų – tradicinės dvišlaičiastogės pirkios išsidėsčiusios palei gatvę. Arčiausiai jos statomas gyvenamasis namas, o kiemo gale – tvartas (daržinė).

Netrukus pasiekiame ir Papėčių piliakalnį, nuo kurio atsiveria trys didieji Dzūkijos ežerai – Metelys, Obelija, Dusia, horizonte susilieję į vieną. (Šioje vietoje vos nepametame savo Mėtos – gudruolė įsigudrina kažkur dingti.) Kadaise ant šio piliakalnio būta jotvingių senovinės gynybinės gyvenvietės. Neieškome jos liekanų, kaip ir netikriname gražaus lietuvių liaudies padavimo, ar išties piliakalnio požemyje yra nugrimzdusi bažnyčia.

Miesčionių godos

Kai pasiekiame Papėčių gatvinį kaimą, besitęsiantį apie 3 km, pakliūvame į nepavydėtiną situaciją. Per ją galiu visiems laikams užsidirbti miesčionkos pravardę.

"Sakykit, – rėkiu iš tolo su apkirmijusiu kibiru besiartinančiam diedukui, – ar galima paglostyti jūsų buliuką?"

"Ponia, čia gi telyčia!" – girdžiu šiek tiek pašaipų atsakymą, po kurio taip susinepatoginu, kad nė nespėju papriekaištauti – jei jau telyčia, tai kur jos tešmuo???

Štai jums ir gyvenimo pamokos! O dar prunkščiu iš savęs, kad, visąlaik vaikams sakiusi, kad pempės, pavasarį sugrįžusios iš šiltųjų kraštų, šaukia "Gyvi, gyvi!", pati nėsyk to gyvai nebuvau girdėjusi. Ačiū „Camino Lituano“ – išgirdau. Tik kuodo ant galvos nespėjau įžiūrėti: nes juk taip pat vaikus buvau mokiusi, kad pempės kuoduotos!

Žodžiu, tas kelias per Lietuvą – tikras zoologijos ir botanikos vadovėlis tokioms miesčionkoms kaip aš.

Nori eiti – turi sportuoti

Maršrutas "Miroslavas–Meteliai" driekiasi 22,3 km. Kelionės trukmė – maždaug 6 val. Pasakysiu nuoširdžiai – pirmus 15 km džiugina viskas.

Ir šizofreniškai ryškūs rapsų laukai; ir sovietinių automobilių metalo laužas, iš kurio dukra (ketvirtadienio rytą įveikusi medicininę sveikatos patikrą) rinkosi sau mašiną… Dar – sulig kiekviena troba mus aplojantys šunys, karvės albinosės (tokių dar nebuvau mačiusi), milžiniški sklendžiančių gandrų šešėliai virš mūsų galvų.

Bet paskui mano kojelės sustreikuoja. Ima atsikalbinėti. (Ko norėt? – pykstu ant savęs: juk vienintelis mano sportas – be kelionių – pirštų galiukais bėgioti po kompiuterio klaviatūrą!)

Nebedžiugina net kaimų dizainas – o tokio įvairaus jo būta. Eidami prisižiūrėjome ir kiemų su trilitriniais stiklainiais ant tvoros smaigų, ir Rumšiškių liaudies muziejaus tipo trobų su rūpintojėliais ar akmenų grybukais prie vartų… Buvome net slapčia įlindę į vieną namą vaiduoklį, prie kurio stypsojo lentelė "Parduodamas".

Namo vaiduoklio istorija

Nežinau, ar jūs vaikystėje su draugais lįsdavote slapčia į tokius namus vaiduoklius, magant išsiaiškinti kažkokią paslaptį? Mes – taip. Ant šio namo vaiduoklio slenksčio mūsų niekas nepasitiko, nes ir slenksčio jame nebuvo – tik apdegusi kiaurymė vietoje durų.

Anomalijos: kartais keliaujant reikalingos net keturios rankos – antraip nespėsi visų pakelės įdomybių iščiupinėti.

Įsliūkinome tarsi vagys. Nors vogti jame nelabai buvo ko – vien šukės, lūženos, apmusiję alaus bambaliai, senų knygų nuoplaišos ir… išsidraikęs šeimos nuotraukų albumas ant stalo. Senovinis, dar iš tų laikų, kai žmonės fotografuodavo ne tik vestuves, bet ir artimųjų laidotuves su visais liūdėtojais prie karsto.

Šalia mėtėsi aptrintas, dailia moteriška rašysena rašytas laiškas, datuotas 1982 m. Ne viskas buvo įskaitoma, bet laiško autorė, kiek supratau, atliko bausmę įkalinimo įstaigoje ir skundėsi sūnui, kad mama ant jos vis dar pyksta, nerašo laiškų… O jai gyvybiškai jų reikia: apie orą, gyvulius, bites – bet ką. Pasijutome nejaukiai. Tarsi tyčia įsibrovę į kažkieno gyvenimą.

Visą kelią, iki pat Metelių, neišėjo iš galvos ta apdegusi troba ir jos istorija, kurios autorė sakėsi dirbanti statybose ir laukianti amnestijos. Štai tada ir supratau, kokia gali būti mūsų šio savaitgalio piligrimystės intencija. Turime pasimelsti eidami, kad viskas tai moteriai būtų gerai – šiam, o gal jau kitam pasaulyje. Juk nuo laiško parašymo praėjo beveik 40 metų.

Nuo Dusios link Kryžių koplyčios

Ankstų šeštadienio rytą, prisikepę gardžių blynelių (Meteliuose nusiaubėme parduotuvę), ruošiamės įveikti antrąjį „Camino Lituano“ kelio etapą: Meteliai–Lazdijai. Kelionės trukmė – 8 val. Per tą laiką turėsime nužygiuoti 29,8 km.

Truputį abejoju savo jėgomis – vakar patyriau skaudžią traumą. Mano šaunieji kelioniniai batai, su kuriais pernai išmaišiau Peru ir Čilę, mane išdavė! Net nesupratau, dėl ko ir kaip ant dešinės pėdos pagalvėlės pritryniau vaiko delno didumo pūslę, fiii…

Vos išėję iš kaimo gėrimės 15 m aukščio Metelių apžvalgos bokštu. Kertu lažybų: jei į jį užliptume – tikrai pamatytume Metelio ežere šurmuliuojančius vandens paukščius… Bet taupome jėgas ir kulniuojame link Metelių regioninio parko.

Stabtelėjimas: sukalbėti maldą prie Kryžių koplyčios – kiekvieno piligrimo pareiga.

Aplankome šiuolaikišką, interaktyvų Metelių regioninio parko lankytojų centrą. Čia tiek daug visokiausių stalčiukų, durelių ir medžio drevių, kad trumpam pasijuntame kaip vaikai… Pasisupame sūpuoklėse ant permatomo Dusios ežero, dar vadinamo Dzūkijos jūra. Pasigėrime gulbių pulkeliais, kurių čia devynios galybės (kadangi žiema nebuvo šalta, gražuolės žiemojo namuose). Sužinome, kur Lietuvoje veisiasi baliniai vėžliai ir kaip gamtininkai padeda mažyliams ateiti į šį pasaulį (turi uždengti patelių užkastus žemėje kiaušinius, kad lapės jų neišknistų).

Kurį laiką „Camino Lituano“ kelias dubliuojasi su Bijotų pažintiniu taku. Jame daug gražiai įrengtų pėsčiųjų poilsio vietų. Eidami išbandome aukštapelkės klampynus (aišku, neoficialiai: į pelkynų gilumą eina specialiai nutiestas medinis tiltelis – betgi labai rūpi nuo jo nulipti ir pajausti, ar išties tas pelkės paviršius toks liūliuojantis?!)

Mūsų trasa sužymėta standartiniais Jokūbo kelio ženklais, kryptį rodo ne kriauklės spinduliai, o "delnas". Aiškiau ir būti negali. Vis dėlto, eidami link legendomis apipintos Kryžių Švenčiausios Mergelės Marijos Rožinio Karalienės koplyčios, spėjame ir mažumėlę pasiklysti. Kažkur pražiopliname žymėjimą ir grybaujame pievomis tol, kol tolumoje išvystame asfaltuotą mašinų kelią palei Dusios pietinę pakrantę. Laimei, jis vėliau įsijungia į „Camino Lituano“ maršrutą, ir mums nereikia, kepinant vidurdienio saulei, pėdinti atgal ir ieškoti savo žioplumo įrodymų.

Plaukuose zvimbia!

Taigi skuodžiame mes keliu (kiek tai įmanoma su nelengvomis kuprinėmis), akimis rinkdami tai nuo medžių, tai nuo pakelės stulpų, akmenų ar asfalto geltonąsias „Camino Lituano“ kriaukleles, ir užmatome bitininką, kažką apie medų su bitėmis besikalbantį.

Mūsų didžiausias saldamakas, nagi Gediminas, ima ir užsispiria laukti, kol tas bitininkas šviežio medaus jam parduos. Kadangi šviežio dar nėra (pavasaris buvo vėlyvas, bitės į pievas neišskrido), gauna jis litriuką pernykščio. Taip abu su dukra medutį bekopinėdami (aš medaus nemėgstu, todėl į Saldamakų draugiją neįsirašau) nueiname dar kokius penkis kilometrus laukais per Staigūnus ir Burakavą, kol vienoje medžių proskynoje pamatome avilius.

Nei trobos, nei žmogaus – tik aviliai ir bičių dūzgimas. Kol Gediminas juos fotografuoja, įvyksta keistas dalykas. Bitės sumąsto apsigyventi poilgiuose jo plaukuose (tik grįžę namo netyčia užtinkame informacijos, kad gegužės 23-ioji – Spiečių diena).

"Mano plaukuose zvimbia!" – ima šaukti fotografas. "Mano irgi!" – atsiliepia dukra. O aš atsisukusi pamatau tragikomišką vaizdelį – abu mano bendrakeleiviai purto galvas kaip kieti metalistai per "Heavy Metal" koncertą ir ramoku tonu (visiškai nederančiu prie desperatiškų kūno judesių) vis pasišneka: "Pas mane vis dar zvimbia, o kaip pas tave?" Finalas šios meškinų istorijos netgi labai laimingas. Tik viena bitutė paskiepija dukrą į galvą.

Keliautojų laimė – parduotuvė

Kai prieiname Šventežerį – pusiaukelę, visų pirma nusiaubiame vietinę maisto prekių parduotuvę. Kam – ledai, kam – gliukozės porcija, o kam už ištvermę – ir kačiukų konservai. Neapsakomas jausmas išsitiesti ant medinio tiltelio prie ežero ir šveisti skanėstus.

Po to – ir vėl kelias, pamojus saulėtai, geltonai Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčiai, per laukus link Giraitės miško.

Protestas: jorkšyrei Mėtai 30 km „Camino Lituano“ taku – per daug.

Pirmą dieną aktyviai tipenusi priekyje, mūsų jorkšyrė šiandien akivaizdžiai protestuoja. Vos stabtelime pailsėti, ji tik šast ant kurio nors kuprinės ir trauk netraukęs – guli tarsi priklijuota supermomentu. Taip buvo ir tada, kai sustojome įsiamžinti prie Pundziaus akmens. (Tik senojo kaimo humoristo, žinia, neradome, tad ant akmeninio postamento užkėlėme naująjį!) O istorija buvo tokia…

1934 m. aplinkinių kaimų gyventojai tiesė kelią per mišką. Baigę darbus darbininkai pastatė šalia kelio žemėje gulėjusį didžiulį akmenį. Pirmasis ant to akmens užlipo ir pasakė prakalbą Nemajūnų kaimo šnekorius Motiejus Pundzius. Nors prie kelio tiesimo jis neprisidėjo, bet buvo didelis kaimo humoristas, turėjo gražius arklius su jais kinkytomis karietomis. Taigi, akmuo gavo Pundziaus vardą.

O man nuo šios vietelės atsijungė kojos… Visą kelią iki pat Lazdijų rodėsi, kad keliai išsivertė į antrą pusę. Ir dar ta prakeikta pūslė ant pado! Matyt, ir Mėtai kažkas panašaus nutiko, nes pasitiesė paslika ant žemės ir nebekėlė – teko ją įdėti į dukros kuprinę.

Namų pavilioti

Pasiekę Lazdijus kaip negyvi kritome miegoti (rekomenduojamas nakvynės vietas rasite čia). Nė nespėjome sužinoti, kaip Matui Damonui, paliktam kovos draugų, sekėsi išgyventi filme "Marsietis".

O iš pat sekmadienio ryto (8.45 val.) jau sėdėjome Lazdijų autobusų stotyje ir laukėme mikroautobuso, judančio Kauno kryptimi. Reikėjo nusigauti kuo arčiau mašinos, kurią palikome Miroslave.

Labai magėjo sudalyvauti 12 val. šv.Mišiose, pasimelsti, padėkoti Kūrėjui už nuostabų savaitgalį ir Jo kūrinijos grožį, o dar – pasižiūrėti, ar tikrai kunigo vadovaujamos bažnyčios suolų sėdynės šildomos.

„Camino Lituano“ kabliukas užkibo ir užstrigo. Jei mano kojos leis, kitą savaitgalį pėdinsime jau kitu geltonųjų kriauklyčių maršrutu.

Taigi išlipome Balkūnuose, likus 7,5 km pėstute iki Miroslavo. Sekmadienį lynojo, tad eiti keliu nebuvo labai smagu… Užtai pasiekę tikslą patyrėme tikrą ekstazę! Nieko nėra smagiau už vidinių tikslų, norų, siekių įgyvendinimą. O dar kokį įdomų kunigo Miroslavo pamokslą išklausėme.

„Camino Lituano“ kabliukas užkibo ir užstrigo. Jei mano kojos leis, kitą savaitgalį pėdinsime jau kitu geltonųjų kriauklyčių maršrutu. Dėkui šio sumanymo entuziastams už nuostabias patirtis ir laisvalaikį be kaukių. „Buen Camino“!

P.S. Ar tos bažnyčios suolai išties šildomi? Paslaptis. Paliksiu nedidutę intrigą, kad patys savo akimis, ausimis (ir sėdynėmis) panorėtumėte viską patirti.

Apie „Camino Lituano“

* „Camino Lituano“ – tai 500 km šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv.Jokūbo kelių tinklo.

* Kelias prasideda ties Latvijos–Lietuvos siena, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų taku Lenkijoje.

* Piligrimų keliavimo patogumui, „Camino Lituano“ suskirstytas į vidutiniškai 25 km dienos kelionės etapus. Visą kelio maršrutą sudaro 20 etapų nuo Žagarės (Latvijos–Lietuvos valstybinės sienos) iki Lietuvos–Lenkijos sienos.

* „Camino Lituano“ kelias kuriamas Ispaniškojo „Camino Se Santiago“ kelio pagrindu. Kiekviena Vakarų Europos šalis turi savo šv.Jokūbo kelius su pavadinimais tos šalies kalba: prancūzai – Chemin de Saint Jacques, vokiečiai – Jakobsweg, anglakalbiai – Saint James Way.

Kunigas Miroslavas: žinau kaip savo penkis pirštus

Ši piligrimų kelio tradicija dar visai nesena – bus kokie treti ar ketvirti metai. Kaip viskas prasidėjo? Sykį atvažiavo jos iniciatoriai, apsistojo pas mane ir žymėjo trasas. Drauge derinome kiekvieną metrą, todėl kelio etapą Miroslavas–Meteliai–Lazdijai žinau kaip savo penkis pirštus.

Ar populiaru piligrimauti Lietuvoje? Kol kas dar nelabai. Bet jau atsiranda ir pavienių keliautojų, ir organizuotų grupių. Tik dar reikia tobulinti šio kelio infrastruktūrą: kad nakvynės vietų pasirinkimas didesnis būtų, maitinimas patogesnis. Juk Miroslave net kavinės nėra, tik parduotuvė. O žmogui, sukorusiam tiek kilometrų, tikrai norėtųsi šilto maisto.

Draugystė: kunigas Miroslavas savo numylėtinei Helai atleidžia visas šuniškas nuodėmes.

Kai dar nebuvau kunigas, visą Europą kelis sykius pervažiavau dviračiu (numindavau po 200 km perdien). Tai išties galiu palyginti… Žinoma, jei piligrimų keliu pradėtų eiti daugiau turistų, gal ir tų kavinių pamažu atsirastų.

Ar turistai, einantys „Camino Lituano“ keliu, nepasiklysta? Visko būna. Sykį, pamenu, Vidzgirio miške netoli Alytaus vyko orientacininkų varžybos, tai tų rodyklių – vienokių ar kitokių – buvo iki soties pripaišyta (juokiasi). Iš pradžių niekaip nesupratau, kodėl žmonės, užsisakę Parapijos namuose nakvynę, čia nepasirodo. Tai tęsėsi tris savaites… Tik paskui suuodžiau, kur čia šuo pakastas: nagi, orientacininkai! Kas eidavo be navigacijos, nugrybaudavo labai toli į šoną ir tingėdavo grįžti. O dabar jau kelias perženklintas – ryškiai geltonos rodyklės iš tolo šviečia.

Tik iš anksto perspėsiu dviračių gerbėjus – „Camino Lituano“ labiau pritaikytas pėstiesiems. Sykį juo dviračiais bandė važiuoti merginų grupė – tai užsirovė ant kanjonų, pakrančių, stačių kalnų… Grįžo visos kraujuotomis kojomis. Mat tą dviratį, kaip jos pasakojo, vietomis reikėjo neštis ant pečių – važiuoti buvo neįmanoma.