Gaivus kino gurkšnis

Pastaruoju metu lyg grybai po lietaus dygusios lietuviškos komedijos nuleido iki grindjuostės lygio ir sukompromitavo lietuvišką vaidybinį kiną bei pačią humoro sampratą. Laimė, paskubomis gamintas šlamštas greitai atsibodo net ir patiems nereikliausiems tokios pramogos vartotojams, todėl tautiškų komedijų gamybos konvejeris gerokai sulėtino savo spartuoliškus tempus. Vaizdžiai kalbant, ši beprasmiška produkcija savo funkciją vis dėlto atliko – tarsi šviežias mėšlas patręšė dirvą, kurioje būtinai užaugs gerokai naudingesnės kultūros. Kitais metais sulauksime ir rimto filmo apie tremtį ("Tarp pilkų debesų", kuriamo pagal Amerikos lietuvės Rūtos Šepetys romaną), ir dabar gražiai Laisvės alėjos stenduose reklamuojamos dramos "Emilija iš Laisvės alėjos"), primenančios dramatiškus 1972-ųjų įvykius Kauno centre.

Į gaivų tyro vandens gurkšnį panaši šį savaitgalį startuojanti "Senekos diena", kurios veiksmas rutuliojasi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir mūsų dienomis. Tai pirmas Lietuvos, Latvijos ir Estijos kinematografininkų bendros gamybos filmas, ne žodžiais, o darbais įkūnijantis daug metų deklaruotus trijų Baltijos valstybių ketinimus susivienyti bendriems projektams realizuoti.

Trys ankstesnės pakopos

Jau žiūrint debiutinį K.Vildžiūno vaidybinį filmą "Nuomos sutartis" (2002 m.) buvo aišku, kad į lietuvių kiną atėjo neabejotinai perspektyvus jaunas režisierius. Po ilgos pertraukos sulaukėme filmo šiuolaikine tema ir dar su ryškiais žanrinio kino elementais. O dėmesio centre atsidūrė dviejų moterų likimai. Klasikinio lietuviško kino pagrindą visada sudarė "pasaulis, kuris priklauso vyrams". Tuo įdomesnis buvo naujos kartos atstovų bandymas įveikti tradicijų sucementuotus stereotipus.

Antrasis K.Vildžiūno filmas "Aš esi tu" (2006 m.) taip pat savo intonacija išsiskyrė iš tuomet pagyvėjusio jaunųjų maištininkų sukelto triukšmo. Tada kai kas rašė ir viešino manifestus, žadėdami lietuvišku kinu nusivylusius žiūrovus sugrąžinti į kino teatrus vakarietiško lygio produkcija. Bet viskas baigėsi triukšmingu bėgimu vietoje ir nemotyvuotu blaškymusi (jaunųjų kino kūrėjų kažkodėl vadinto greitu tempu), "Aš esi tu" pasiūlė alternatyvą pasinerti į gaivią miško vėsą, kurioje ramybės ieškojo keturiasdešimtmetis architektas (jį suvaidino Andrius Bialobžeskis), medyje pasistatęs namelį.

Dar dramatiškesnis buvo filmas "Kai apkabinsiu tave" (2010 m.), kuriame atgijo gerai atkurta 1961-ųjų atmosfera, kai per Antrąjį pasaulinį karą išskirti tėvas ir dukra bando susitikti KGB ir  STASI agentų kontroliuojamame Berlyne.

Išlikimo alternatyvos

Ryškus politinis fonas svarbus ir "Senekos dienos" dramaturgijai. Tie, kurių ankstyva jaunystė sutapo su paskutiniaisiais merdėjančios sovietinės sistemos metais, tikrai pritars tokiems K.Vildžiūno žodžiams: "Gyvenome didžiulėje teritorijoje, apsupti geležinės uždangos. Už jos ištrūkti, bent jau mums paaugliams, buvo neįmanoma. Užtat imperijos viduje  traukinių bilietai nebrangūs – važiuok kur nori, jei tėvai išleidžia." Kita išlikimo alternatyva buvo noras burtis į visokias kompanijas – įvairias "mirusių poetų draugijas" arba neformalias roko grupes. "Senekos dienos" herojai išbando abu variantus.

Keli aštuoniolikmečiai paskutiniais sovietmečio metais Vilniuje įkuria Senekos draugiją, kurios nariai vadovaujasi išmintingu moto "Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė". Draugija išyra ir dėl vidinių konfliktų (meilės trikampio peripetijų), ir dėl po Baltijos kelio pasikeitusios santvarkos. O praėjus dvidešimt penkeriems metams nepriklausomoje Lietuvoje, praūžus ekonominei krizei, keturiasdešimtmečių karta išgyvena nusivylimą. Iš pažiūros sėkmingas, tvirtas, pasitikintis savimi Simonas (akt. Dainius Gavenonis) po buvusio geriausio draugo mirties suvokia, kad jis pats išdavė jaunystės idealus ir tapo abejingu gyvenimo stebėtoju.

"Senekos diena" ****

Drama. Lietuva, 2016 m. Rež. K.Vildžiūnas. Vaidina D.Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Marijus Mažūnas, Vesta Grabštaitė, Arūnas Sakalauskas.

veiksmas 2

humoras 1

įtampa 2

erotika 1

siaubas 1