Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas ir eseistas Sigitas Geda pašnekesiui prie kavos puodelio kviečia į vieną gražiausių sostinės vietų – Neries pakrantėje įsikūrusius savo namus.

„Sunku iki manęs užlipti. Bet kokie vaizdai čia: naktį pro stoglangį matyti žvaigždėtas dangus, dieną nė knygų skaityti nereikia. Atsidarei balkoną ir skaitai gamtos laikraštį iš už upės. Labai vykęs palyginimas“, – šypsosi savimi patenkintas S.Geda.

– Man ir sūnus sako: „Tėvai, sulauksi aštuoniasdešimt metų, kaip tu laiptais lipsi?“ O aš sakau, kad nežadu taip ilgai gyventi, – kalba S.Geda. – Nors ir dabar visi ant kapų gyvename. Va, Antakalny šaltiniai į upę išbėga... Aš kartais ten vandens paragauju. O man sako: ar nebijai, juk jie eina iš ten, kur neseniai V.Kernagį užkasė.

– Negalite pamiršti Vytauto netekties?

– Draugavome mes nuo 1971-ųjų. Buvo į mano jubiliejų atėjęs, o paskui televizorių žiūrėdamas galvodavau: kas tam Vytautui yra? Kas jį iš vidaus graužia? Gal A.Valinsko chebra? Nusiunčiau porą žinučių. Jis atrašė.

– Pastarieji metai jums nebuvo lengvi: žmonos netektis, nesantaika su dukterimi. Kas padėjo atsitiesti po visų negandų? Kūryba?

– Ne, čia būtų ciniška. Vienas didžiausių įžeidimų mano gyvenime buvo, kai per žmonos laidotuves priėjusi solidaus amžiaus moteris paklausė: „Tai dabar, Sigitai, parašysite ciklą eilėraščių?“ Man norėjosi spjauti jai į veidą. Geriau jau būtų patylėjusi. Atiduočiau visus savo eilėraščius, kad tik turėčiau artimą žmogų. Čia – nepalyginami dalykai. Bet pasaulis toks. Kiekvienas turi savo matą.

– Ar bendraujate su savo dukra Uršule?

– Buvo kurią dieną atėjusi drabužių pasiimti. Jai vis ko prireikia. Kad ir kaip būtų, ji man – dukra.

– Nebesipykstate?

– Aš – ne. Dar prieš tuos įvykius, kai mane čia teismais gąsdino, sakiau, kad svarbiausia sutvarkyti jos buto reikalus. Su pirma žmona turėjau du vaikus, Uršulė – trečia. Pirmi du gyvenimus susitvarkę, o ji nieko neturi. Nepavyko mums susitarti... Dar vyko teismo posėdis, kai aš jai paskambinau ir pasakiau, kad man rūpi sutvarkyti jos reikalus. Man svarbu, kad jai nereikėtų valkiotis. Tokio amžiaus aš jau turėjau vaikų. Jai dabar dvidešimt septyneri metai. Kartais ir svainiui sakau, tegul įkala jai žmonos seserys į galvą, kad reikia gyvenimą sutvarkyti. Kiek galima kerštauti savo tėvui? Kartais gyvenimas iškrečia tokių pokštų, kai tėvų ir vaikų santykiai pašlyja. Tėvai nebežino, kaip elgtis su vaikais, o vaikai – su tėvais. Sūnus sako, kad laikas užgydo žaizdas. Laikas – geriausias daktaras? Ar ne?

– Laukiate atleidimo?

– Jei atleidimo nėra, gyventi kerštu neįmanoma. Būna laikas akmenis mėtyti, būna laikas juos rinkti. Žmogus, kol gyvas, ir pamėto, ir pasirenka. Kiek suspėja, bet daugelis akmenų taip ir palieka: kai kurie žmonės jau mirę...

– Sunku per tiek metų sukauptus akmenis nešti?

– Korane pasakyta: „Nekraukit savo naštos ant kito pečių, neškite patys.“ O katalikai truputį gudresni, mūsų tikėjimas leidžia nusiplauti nuodėmes ir durniuoti toliau. Tegul Dievas kenčia.

– Greitai supykstate? O gal esate iš tų, kurie vos užsiplieskę, žiūrėk, ir užgęsta?

– Ilgiau nei dvi valandas nesu pykęs. Atsimenu, dar universitete mane iš kantrybės išvesdavo kvaili dėstytojai. Tik paskui supratau, kad nereikia pasikliauti pirmu įspūdžiu. Gali būti, kad žmogus iš veido ar iš kalbos iš pradžių atrodo nesimpatiškas, bet paskui, pradėjus kalbėtis, tai išsisklaido. Gal tas žmogus turėjo kokių traumų? O gal jis skrandininkas? Žinote, žmonės, kurie turi skrandžio bėdų, iš veido labai pikti atrodo. Pyktis dėl pažiūrų – taip pat nerimtas. Jei žmonės nedraugauja dėl pažiūrų, yra negilaus proto.

– Kurį laiką gyvenote Kaukaze, Azerbaidžane. Esate išbandęs kovų menus?

– Esu išbandęs, kaip permušti už save stipresnį vyrą. Bet ką ten, Dieve, jeigu nori būti filologas, koks ten iš tavęs imtynininkas? Dažnai vyrai taip kompensuoja savo silpnumą. Tačiau nebūtinai gražūs ir dideli žmonės šiam pasauly viską padaro. Padaro neūžaugos, ligoti, kreivi, šleivi, nevėkšlos ir tinginiai. Lotrekas buvo mažas, šleivas, kreivas, o labiausiai mylimas moterų ir daugiausiai išgerdavo.

– Jūs – šnekus iš prigimties?

– Mitas, kad vieni žmonės – plepukai, o kiti – tyleniai. Jei kompanijoje neturėjau su kuo pašnekėti, tai užregistravo mane kaip tylesnį. O jei buvau kokiam baliuj ir pasigėriau – užregistravo kaip paskutinį latrą. Nepatikėsite, bet darbe nesu nė karto gėręs.

– Ar tikrai neturėjote didelių bėdų dėl alkoholio?

– Man teko daug galynėtis su savo kompleksais. Visokių bėdų turėjau. Tiesa, narkotikų nevartojau. Jei anksčiau vyras nepereidavo per alkoholio mėsmalę, buvo nesveikas. Turėdavai gerti. Jei negerdavai, būdavai nacistas arba fašistas.

– Bet laikai pasikeitė. Tai gal ir alkoholiui būtinybės nebėra?

– Laikai pasikeitė, o noras liko. Man regis, pats noras gerti yra labai gražus ir sveikas. Alkoholis priklauso prie šventų dalykų: ir lageriuose, ir bažnyčiose... Jei žmogus kvailas, esencija nekalta.

– Kuo guodžiatės sunkiomis akimirkomis?

– Yra dalykų, kuriuos reikia greičiau užmiršti, nugrūsti į užmaršties kambariuką. Jei žmogus tokį turi. Jei kiekvienas prisipažintų sau, ką gyvenime yra pagalvojęs ar padaręs, jam būtų labai gėda.

– Jūs – ne išimtis?

– Aš už save atsakyti kartais taip pat negaliu.

– Bet tikėjimą turite?

– Mažesnį už garstyčios grūdą. Bet man jo užtenka. Jeigu žmogus neturi tikėjimo, neturi ir vilties. O jei neturi vilties, tada reikia ieškoti virvės. Nemėgstu patetiškų žodžių, bet kaliošų ir aguonos grūdo kišenėje reikia kiekvienam. Dar vakar susiskaičiavau, kad man reikia išleisti 18 knygų. Kol verčiau Dantę, iš namų išeidavau tik prie upės į kaliošus įsispyręs, kad greičiau pareičiau. Neprisimenu, nei ką valgiau, nei kas man skambino.

– Retai ištrūkstate iš namų?

– Po žmonos mirties (ketveri metai, kai ji mirė) nelabai turiu su kuo išeiti. Vaikai į darbus įkinkyti, o senas tėvas kam reikalingas?

– Jaučiatės vienišas?

– Ne. Dabar visi giriasi savo vienišumu, tai net gėda pasidaro. Jeigu menininkas, tai turi girtis savo vienatve. Man tik skaudu, kad jaunesni žmonės išmiršta. Atrodo, kad gyvenu kažkieno kito, svetima sąskaita. Pernai tokiu laiku Jurga Ivanauskaitė išėjo...

– Gąsdina pažįstamų žmonių mirtys?

– Ne tai, kad gąsdina. Greičiau verčia skubėti.

– Kurti?

– Ne. Kūryba – labai didelis džiaugsmas ir šito džiaugsmo ieškodamas nepamatai, kaip praeina gyvenimas, kaip Dievas nuneša tavo žmoną, vaikus, gimines ir lieki su šuniuku, kuris galų gale taip pat nuo tavęs pabėga.

– Tai kur jūs skubate?

– Susitvarkyti gyvenimą. Per tas kelias dienas, kai buvo rodomi koncertai V.Kernagiui atminti, supratau, kad žmogaus liga labai mobilizuoja aplinkinius. Ne, ligų bijoti nereikia. Nėra tokio Dievo, kuris kažką atimdamas ko nors neduotų. Nors yra ligų, kai apie jokią poeziją ar muziką kalbėti nebegali... Tik susirgęs supranti, kad per daug iš kitų žmonių reikalavai.

– O kaip su reiklumu sau?

– Aš iš savęs reikalavau be galo daug, o paskui pamačiau, kad praradau tai, kas vadinama gyvenimu. Tai, ką Dievas davė žmogui. Kol esi vaikas – gyvenk vaikyste, jaunas – jaunyste, paskui vesk arba nevesk, turėk vaikų, augink juos, gyvenk darbinio arklio, o paskui – seno biblinio diedo metus. Bet jei žmogus eina į knygas, ilgą laiką gyvena iliuzinį gyvenimą. Tai suformuoja visus jo išgyvenimus, požiūrį į daiktus, į pasaulį, į vyrus ir moteris. Knygos žmogų pataiso ir sugadina.

– Ar tiesa, kad po Dantės „Dieviškosios komedijos“ vertimo jūsų gyvenime prasidėjo tikras pragaras?

– Dabar jau nieko, bet iš karto buvo duobė, iš kurios ilgai kapsčiausi. Vieną rytą atsibudau ir ėmiausi visiškai kontrastiško darbo – V.Šekspyro meilės sonetų. Jau išverčiau 154. Tie, kur į lietuvių kalbą išversti, buvo mirtinai pasenę. Turėjo draugas versti, bet numirė. Teko pačiam imtis. „Dievišką komediją“ buvo pradėjęs versti V.Daunys, bet nukrito... Vėl teko man versti.