Lietuvių, iškentusių ledinį pragarą Jakutijoje, prie Laptevų jūros, ir jakutų draugystė – pavyzdys, kaip galima drauge ir gerbti istoriją, ir spręsti ūkines problemas.

Tapo traukos centru

Likę gyvi po masiškiausios ir sunkiausios 1941 m. birželio 14-osios tremties Laptevų jūros brolijos nariai džiaugiasi prieš du dešimtmečius įveikę didžiulį tuometės Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse administracijos nenorą ir pastatę jurtą – žeminukę.

„Anuometė muziejaus administracija mums aiškino, kad muziejaus svečiams bus visai neįdomi ta mūsų jurta, tačiau netrukus paaiškėjo, kad būtent ji tapo vienu iš traukos centrų muziejuje", – aiškino brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas Jonas Markauskas.

Jurtos šeimininkė laptevietė Irena Špakauskienė, čia beveik kasdien sulaukianti svečių iš kokio nors pasaulio kampelio, atvažiuojančių savo akimis pamatyti tų neįtikimų gyvenimo sąlygų, į kurias buvo patekę Lietuvos gyventojai, vėlyvą 1942-ųjų vasarą atplukdyti į negyvenamas Jakutijos salas, beveik 500 km kitapus poliarinio rato.

Vakariečiams jurta ir tai, ką pasakoja pati viską išgyvenusi I.Špakauskienė, atrodo kaip siaubo pasaka, o jakutų delegacija į visa tai žvelgia viską suprantančiomis akimis. Daugumos jakutų delegacijos narių artimieji į negyvenamas savo šalies salas prie ledjūrio taip pat buvo ištremti (iš 5 000 ištremtųjų išliko 3 000, šiuo metu gyvųjų – 300).

Pašėlusi sėkmė

Jakutijos, dabar vadinamos Sachos Respublika, delegacija, atvykusi į Kauną, užsuko ir į Rumšiškes – prie jurtos susitikti su lapteviečiais. Kelionės iniciatorė Agafija Pticyna, šiandien užimanti atsakingas pareigas Jakutijos žemės ūkio ministerijoje, pažintį su lietuviais tremtiniais prie ledjūrio užmezgė dar 1992-aisiais, Lietuvoje rengė reportažą apie buvusius tremtinius. Tąsyk televizijos siužete parodyta lietuvių pastatyta jurta sukėlė didžiulį jakutų susidomėjimą.

Paakinta sėkmės, 1995 m. A.Pticyna padėjo išleisti trylikos lietuvių tremtinių atsiminimus apie tremtį Jakutijoje, už poliarinio rato. Šios pirmosios lietuvių tremtinių prisiminimų knygos rusų kalba vertimu pasirūpino patys lapteviečiai.

„Mūsų delegacija tuomet dalyvavo knygos, kuri ten tapo bestseleriu, pristatyme. Į spaudos konferenciją atvyko 36 korespondentai, kurie net tris valandas klausinėjo prisiminimų autorius“, – prisiminė vienas iš knygos vertėjų J.Markauskas.

Tikėtina, kad panaši sėkmė lydės ir jakutų delegacijos nario rašytojo Sen Ekero (Semionas Jermolajevas) pasaką apie lietuvių tremtį Jakutijoje, prie ledjūrio. Tarptautiniais apdovanojimais apdovanotas filmų kūrėjas, stovėdamas prie jurtos Rumšiškėse, šią pasaką žadėjo parašyti Jakutsko lėlių teatrui.

R.Putvinskio pėdsakas

Paklausta, ar lapteviečių jurta tikrai jakutiška, A.Pticyna tik šyptelėjo: „Juk ji pastatyta pagal Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvio-Putvinskio anūko Rymanto, patyrusio tremtį Arktyje, projektą."

"Suprantama, jūsiškės jurtos konstrukcija kiek patobulinta, nes Arktyje visai kitos sąlygos. Beje, Rymantas ne visą tremties laiką gyveno prie ledjūrio – jis mokėsi Jakutske, vadovavo statybos brigadai“, – Jakutijoje saviškiu tapusį lietuvį prisiminę viešnia.

Pribloškia ne tik jakutų žinios apie lietuvius tremtinius, bet ir šios Šiaurės tautos šalies dydis – jos plotas prilygsta visai Europai, o joje nėra nė milijono gyventojų. Ir tai suprantama – amžinojo įšalo žemė, esanti respublikos šiaurėje, į kurią buvo išvežti mūsų tremtiniai, netinkama nuolat gyventi. Tad jakutai spiečiasi centrinėje ir pietinėje šalies dalyje.

Anot A.Pticynos, pastarasis vizitas į Lietuvą, per kurį svečiai, be kita ko, susitiko su lietuvių verslininkais ir naująsias technologijas maisto pramonei kuriančiais mokslininkais, – istorinio dviejų tautų ryšio tęsinys.

Juk būtent lietuviai išmokė jakutus žaisti krepšinį, subūrė pirmąją komandą, grojo įkurtame Jakutsko simfoniniame orkestre ir, šiuolaikiškai kalbant, tapo pirmaisiais baikeriais, pradėję rengti motociklų varžybas. J.Markauskas priminė, kad Lietuvos užsienio reikalų ministro Valdemaro Čarneckio sūnus Algirdas dalyvavo pimosiose lenktynėse ant ledo.

Įspūdingos dovanos

Ryšius su lapteviečiais jakutai labai vertina – A.Ptycina įteikė I.Špakauskienei Sachos Respublikos prezidento Jegoro Borisovo dovaną – auksinį laikrodį, inkrustuotą brangakmeniais, ir padėkos raštą už daugiametį bendravimą su jakutais, už ryšio tarp šių tautų stiprinimą.

Kai I.Špakauskienei kartu buvo įteiktas ir žinomo Jakutijos dailininko paveikslas, kuris turėjo jurtos šeimininkei priminti šios šalies gamtą, ji tik suplojo rankomis, pamačiusi nutapytus bruknynus. „Mūsų tremties vietoje, Tyt Aruose, tokių stebuklų nebuvo“, – paaiškino Irena.

J.Borisovo įsaku J.Markauskui buvo įteiktas Jakutijos pasižymėjimo ženklas „Už pilietiškumą“, o aktyviam lapteviečiui Jonui Puodžiui – prezidento padėka.

Neliko skolingi ir lapteviečiai – garsaus lietuvių akvarelininko, buvusio lapteviečio Prano Poručio žmona Saulė padovanojo aštuonis paveikslus – jie iškeliavo į Jakutsko dailės mokyklos, kurioje mokėsi P.Porutis, muziejų.

Su paveikslais į Jakutiją iškeliavo ir P.Poručio atsiminimų knyga „Tėvas palaimino būti dailininku“, lietuvių liaudies meno dirbinių ir suvenyrų rinkinys, dalis rusų kalba išleistos knygos „Lietuviai Arktyje“ tiražo, skirto Jakutsko lietuvių bendrijai „Gintaras“.