Kodėl išvažiuoji – juk tau taip gerai sekėsi? Tokius smalsius naujųjų bičiulių ir klientų klausimus teko atremti floristui Sigitui Kaminskui, kuris, regis, jau spėjo įleisti šaknis saulėtojoje Tenerifėje.

800 eurų – lyg iš dangaus

Kaip ir tuomet, kai maždaug prieš pusantrų metų krovėsi lagaminus į šią Kanarų salą, taip ir dabar, vos prieš keletą dienų parskirdęs į gimtąjį kraštą, klaipėdietis tikina, jog paskui save durų neužtrenkia.

„Kai ką nors iš pažįstamų susitinku gatvėje, visi teiraujasi – ar ilgam? Niekas neklausia, ar visam. Atsakau, kad bent jau iki rudens – tikrai. Nenoriu taip staigiai šokiruoti žmonių“, – juokėsi Sigitas.

Kartu su drauge Jurga bei sūnumi Kajumi klaipėdietis namo grįžo nešinas vos keliais lagaminais.

Visą užgyventą „turtą“ vyras išdovanojo, dalį pardavė. Vieną sekmadienį surengęs daiktų išpardavimą po vieną eurą, Sigitas šypsojosi turėjęs ne tik smagią atrakciją, bet ir užsidirbęs 800 eurų.

„Atrodo, neilgas laiko tarpas, bet prisikaupė tokia galybė daiktų, – stebėjosi pašnekovas. – O gėlių salono įrangą palikau pas vieną kiną. Sutarėme taip – jis viską nuperka už 1000 eurų, o jei iki lapkričio 1-osios aš grįšiu, galėsiu viską atgauti už tą pačią sumą. Jei ne – jis galės naudotis tais daiktais kaip nori.“

Nesuprato, kodėl išvyksta

Sigitas neneigia – šis sprendimas buvo ilgai brandintas ir sunkus.

„Vis dėlto įdėjau labai daug pastangų, manau, kad ilgainiui būčiau gerai įsisukęs. Ir žmonės nesuprato, kodėl aš išvažiuoju. Tačiau priežasčių grįžti susikaupė ne viena. “Gėlių fabriko„ situacija vertė apsispręsti, ar saloną reikia parduoti, arba kažką su juo daryti. Be to, ir Jurgai Tenerifėje buvo nuobodu. Jei ji su vaiku būtų išvažiavusi, kokia prasmė man būtų ten pasilikti. Darbas – namai, darbas – namai. Ir daugiau faktiškai nieko“, – atviravo floristas.

Anot Sigito, sezono metu tekdavę dirbti kiekvieną savaitės dieną. Vienintelis išganymas – po keletą valandų trunkančios popietės siestos.

„Eidavau į darbą devintą ryto, o kavinių, restoranų savininkai jau išsirikiavę. Baigdavau aštuntą vakaro, o jie vis dar ant kojų ir žinau, kad tik kokią vienuoliktą vakaro galės eiti namo. Ir taip diena iš dienos. Nežinau, kiek galima taip tempti. Tačiau jei nori uždirbti, turi dirbti pats, todėl ten išsilaiko tik šeimos verslas“, – pasakojo klaipėdietis.

Gerberos, rožės, gvazdikėliai

Pašnekovas neabejoja, jog ši Tenerifėje įgyta patirtis – neįkainojama. Ir daugelis lietuvių verslininkų iš tenykščių gyventojų turėtų ko pasimokyti.

„Gyvendamas ten labai aiškiai supratau, kad jei turi mažą verslą, negali būti samdomi trys keturi žmonės, kaip įprasta pas mus. O po to verkšlename, kad mokesčiai smaugia. Tai dirbk pats ir pats save išsilaikyk“, – kalbėjo Sigitas.

Kūrėjas neneigė, jog svetur turtų nesusikrovė.

„Milijonų neuždirbsi nei čia, nei ten. Galiausiai ir tokio tikslo neturiu. Svarbiausia – sveikata ir gera nuotaika, – šypsojosi Sigitas. – Be to, ir mano apsisprendimas išvažiuoti nebuvo susijęs su finansiniais dalykais. Tiesiog kai man suėjo 50 metų, pats sau pasakiau – arba dabar, arba kai bus 60, priekaištausiu sau, kad to nepadariau. O dabar galiu pasakyti – aš tai padariau.“

Ar Tenerifė pateisino su profesinėmis ambicijomis susijusius lietuvio lūkesčius?

„Vienas Vokietijoje daug metų dirbęs floristas man kartą pasakė – tai, ką mes mokame, ką sugebame, čia nereikalinga. Iš tiesų niekada nemaniau, kad gali būti toks žemas lygis. Gal tai susiję su tuo, kad ten visada vasara, visus metus žydi gėlės, žaliuoja medžiai. Galima kalbėti apie kavos ar maisto kultūrą, tačiau floristikos kultūros nėra. Viskas primityvu iki negalėjimo. Gelbėdavo skandinavai, vokiečiai, anglai, o ispanai skintų gėlių nevertina“, – aiškino Sigitas.

Pašnekovas šypsojosi, jog per visą buvimo laiką Tenerifėje nė karto nematė smulkiažiedžių rožių. Nors saugodami vietinę rinką salos gyventojai nemažai gėlių užsiaugina patys, jų asortimentas – ribotas. „Gerberos, rožės, gvazdikėliai, chrizantemos – tai ir sukdavosi tas pats ratas“, – juokavo floristas.

Didžiausias turtas – žmonės

Sigito tikinimu, grįžęs į gimtinę jis jaučiasi taip, lyg niekur nė nebuvo išvažiavęs, lyg namų duris būtų užvėręs vos vakar.

„Atrodo, lyg niekas ir nepasikeitė. Gal tik kiek keista, kad gatvėje be saiko prašinėja cigarečių, – prisiminęs pirmuosius įspūdžius šypsojosi klaipėdietis. – O šiaip jaučiuosi puikiai, čia viskas labai gerai. Kaip gali būti blogai? Mes tiesiog nesusimąstome, o ką aš pats padariau, kad valstybei būtų geriau? Kad žmonės iš proto eina – nemaža dalimi kalti ir patys. Pažiūrėkime, prie ko privedė kad ir besaikis vartojimas.“

Floristo galvoje jau knibžda naujos idėjos, kurias jis viliasi įgyvendinti netrukus.

„Norėčiau rengti vakarėlius, kurių metu galėčiau pamokyti, kaip pačiam pasidaryti puokštę, dekoruoti stalą. Taip pat ketinu kurti puokštes iš žmonių atsineštų gėlių“, – sumanymais dalijosi pašnekovas.

Ar Tenerifėje yra dalykų, kurių klaipėdietis ypač ilgėsis? Pasak Sigito, pirmiausia tai yra žmonės – šilti, draugiški, savi, paslaugūs. Laimės, mano meile – tokiais žodžiais savo „senjorą floristą“ išlydėjo naujieji lietuvio bičiuliai.