Vyriausia Lietuvos savanorė šiemet į kalėdinių dovanų maišą įdėjo net 60 porų kojinių, kurios sušildys vargingai gyvenančius žmones. "Pagalvoju, kad žmogus džiaugsis mano megztomis kojinėmis, ir man širdis sušyla – gera, kad kitas bus laimingas", – sako J.Avulienė ir pasidžiaugia, kad rankos neskauda ir leidžia toliau kurti dovanas tiems, kuriems jų labiausiai reikia.

Didžiausiu savo turtu ji laiko keturis vaikus, septynis anūkus, septynis proanūkius ir... mezgimą.

"Susirask įdomų darbą – bus įdomu gyventi, o jei dar tavo darbas kažkam naudingas, tai tu būsi toks laimingas. Reikia pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. O kitam parodytas gerumas sugrįžta tau pačiam", – savo gyvenimo filosofiją dėsto 100 metų jubiliejų atšventusi Kalėdų senelė, kuri juokaudama pasigiria esanti tikra suvalkietė.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado savanorystė – mezginiai vargingiems žmonėms?

– Kai išėjau į pensiją, vos neišprotėjau. Grįžau į namus su pensininko dokumentais ir tiek verkiau, nežinojau, kur dingti, ką dabar daryti. Verkdama pagalvojau, kad eisiu į bažnyčią, pasimelsiu – gal Dievas duos proto apsiraminti. Nuėjau, pasimeldžiau, galvoju, ateisiu ir ryt. Jau šalta darėsi, prie bažnyčios susirinko ubagėlių, gniaužo rankas, sako, kad neturi pirštinių, pametė. Gal ir pragėrė – ne mano reikalas. O aš kaip tik buvau pasiėmusi kelias poras pirštinių, pagailo jų, išsitraukiau visas ir išdalinau. Nesakiau, kad nepragertų, – juk taip gali žmogų įžeisti, sakiau – tik nepameskit, nes reiks laukti, kol kitas numegsiu. Paskui pasitariau, kad kojinės geriau, nes rankas dar susikiša kur nors, o kai kojoms šalta, nėra, kur dingti, – trepsėk netrepsėjęs, jos vis tiek į šaltą žemę atsimuš. Taip ir prasidėjo kojinių mezgimas. Primezgiau maišą kojinių, mįslinau, kur aš jas dabar dėsiu, aplink turtingi žmonės gyvena, jiems jų nereikia. Galvojau net pastatyti maišą prie bažnyčios – vis kas nors pasiims. Bet bažnyčios budėtojos apsidžiaugė, pasiūlė joms atnešti, nes yra daug senukų, kuriems jų reikia. Paskui jau ir "Caritas" atsirado.

– Nenudiegia apmaudas, kad jūsų su meile megztos kojinės gal atitenka ne tiesiog vargšui, o alkoholikui, valkatai?

– Tikrai ne kartą juokdavosi iš manęs, kad išdalija mano kojines pijokams, kurie jas nusinešę prageria. Bet ir jiems kojoms šalta. Aš galvoju ne apie girtuoklį, o apie žmogų. Ir jei žmogui šalta, reikia jam padėti.

– Į nesavanaudišką dėmesį, dovaną, pagalbą vis dar įprasta žiūrėti įtariai. Kokia savanorystės prasmė jums?

Kai darai gera kitam, sau gera darai. Mano pusseserė sakydavo: aš darau gera, kad kitas man padarytų.

– Kai paklausia, kokia man nauda, taip ir pasakau: savanoriai už Lietuvą galvas padėjo, aukojosi, kad mes visi būtume laisvi, ne dėl savos naudos. Reikia pagalvoti ir apie kitą, ne tik apie save. Kai darai gera kitam, sau gera darai. Mano pusseserė sakydavo: aš darau gera, kad kitas man padarytų. Nėra čia jokios naudos – viskas savaime išeina: jei aš darau, dėl manęs irgi kažkas stengsis. O į kalbas, kad veltui nedirbs, numoju ranka – kvaila boba, ir viskas.

– Ar numegztas kojines ir parduodate?

– Kartais paprašo numegzti, bet sakau, kad niekam specialiai nemezgu kojinių – tik "Caritui", pinigų už tai negaunu ir kojines duodu tam, kam jų reikia. Siūlų man martukė parūpina, atiduoda žmonės senų megztinių – išsiardau ir mezgu kojines. Iš nereikalingų mažų kamuoliukų, kuriuos būtų išmetę, reikalingas kojines padarau.

– Apie ką galvojate megzdama dovanojamas kojines?

– Pirmiausia – kad klaidelių nebūtų, o jei pasitaiko, iškart panaikinu. Ir negaila ardyti, nes pagalvoju, kad šita klaida mane sektų, man stovėtų akyse visą gyvenimą. Gal jos niekas ir nepastebėtų, bet man pačiai širdy liktų ir gal į kapus greičiau nuvarytų. Žinoma, galvoju apie žmogų, kuris nešios kojines, – noriu, kad jis būtų laimingas.

– Jus "Caritas" vadina įkvepiančiu Kalėdų stebuklu. O kas stebuklas yra jums pačiai?

– Negalvoju apie stebuklus, man svarbu nuoširdus darbas – darbas nuo širdies. Kadaise man labai įstrigo vieno kunigo parašyti žodžiai: nežiūrėk, kiek padarei, bet žiūrėk, kiek širdies idėjai į tą savo darbą. Gali būti krūvos sukrautos, bet jos bus šaltos ir niekam nereikalingos. Nors, tiesą sakant, nežinau, kaip galima nenuoširdžiai dirbti.

– Ne vienas senjoras prasitaria niekada taip neįdomiai negyvenęs kaip išėjęs į pensiją, nebepastebi gerų dalykų aplink save, dejuoja, skundžiasi. Ką jiems pasakytumėte?

O man visai neliūdna: turiu savo kojines, žiūriu, kad iki Kalėdų spėčiau dar numegzti, mažum jau koks senukas trepsi sušalusiomis kojomis.

– Keista, kai kitiems viskas negerai, kai sako – liūdna gyventi. Tai, jei liūdna, tegu šoka ar dainuoja, tikrai niekas nedraus, juk gali daryti, ką nori, na, tik langų nedaužyk. Nesuprantu, ko kiti nori. Gal kad ateitų jų linksminti? Bet, manau, vis tiek būtų negerai – tai per garsiai, tai per tyliai. Jei norės žmogus padejuoti, tikrai ras priežastį, tik tokiam niekas nebūna gerai – ir marčios, ir sūnūs, ir žentai negeri, niekam netikę. Visad ras priežastį, kad dėl savų bėdų kažkas kitas kaltas, bet ne aš pats. Nenoriu nė kalbėti su žmonėmis, kuriems viskas tik "vajė". O man visai neliūdna: turiu savo kojines, žiūriu, kad iki Kalėdų spėčiau dar numegzti, mažum jau koks senukas trepsi sušalusiomis kojomis.

– O jums kada nors būna negerai?

– Niekada. Tik kojinės akis kartais būna negera, bet tada negailėdama ardau ir taisau.

– Lietuvoje senelių požiūris į slaugos namus vis dar pastebimai neigiamas, ir tebevyrauja nuomonė, kad apgyvendinti ten savo tėvus – gėda, nepadoru, atrodo, lyg juos palieki... Ar panašios mintys aplanko jus, gyvenančią atskirai nuo vaikų, reabilitacijos ir slaugos centre?

– Kad jūs žinotumėte, kokia aš laiminga čia! Mano vaikai labai geri, bet nenorėjau nė su vienu gyventi – kartu gyvendamas susipykti gali, geriau atskirai, kiekvienas savuose namuose, gražiai sutari, į svečius vaikštai. Man nieko netrūksta – turiu viską, ko reikia, ir geresnio gyvenimo nei įsivaizduoju, nei noriu. Neseniai buvo užsukęs vyriškis, klausinėjo, kaip centre sekasi gyventi. Tai taip jam viską ir pasakiau. Jis patylėjo ir sako: kalbinau 34 žmones, ir jūs vienintelė viskuo patenkinta. Visiems kitiems mat blogas gyvenimas. Kas juos žino... Kartais pakalbame, pasakoja, kad atvežė ir paliko, o paliko, nes su marčia nesugyveno – nedarė ana taip, kaip anytai norisi. Galvoju sau, kodėl tuomet ne atvirkščiai. Jei neieškai sutarimo, tai gerai niekur nebus.

– Pati esate patenkinta marčiomis ir žentais?

– Neskirstau jų – man visi vaikai – ir marčios, ir žentai. Ir visi man geri, atsidžiaugti negaliu. Marti ką skanesnio pagaminusi atneša, žentai gal ir neneštų man kokio blynelio, bet atvažiuoja, paglosto, paklausia, kaip sveikata. Nesuprantu kalbų, kad sūnus parsivedė nekokią žmoną, tad neisiu jai ir nedirbsiu. Kai buvau tvirtesnė, visada važiuodavau padėti vaikams ir man nė biskį nenusibodo. Neturiu, ką jiems duoti, nėra iš manęs jiems naudos, bet manimi labai rūpinasi.

– Kokia Kalėdų dovana jus nuoširdžiai pradžiugintų?

– Man atminty išliko tokia dovanėlė – atėjo Kalėdų senelis su maišu dovanų ir pasakė, kad leis išsirinkti patiems. Atidarė maišą, liepė kišti ranką, ir ką išsitrauki – tas tavo. Ir kokie visi tuomet buvo laimingi. Būčiau laiminga, jei dar kartą toks Kalėdų senelis aplankytų.

– Kokios yra jūsų Kalėdos?

– Per šimtą metų visokių buvo. Vaikystėje švęsdavome kukliai – gyvenome kaime. Žinoma, Piemenėlių mišios, pirma ir antra Kalėdų dienos, o tada – vėl darbas. Sovietiniais laikais švęsdavome prie uždangstytų langų, bet visad buvo labai gražios Kalėdos. Dabar visada vaikai išsiveža. Pas vieną susirenka visi, tada įsisodina mane į mašiną kaip ponią, įveda į namus, nurengia, pasodina vakarienės. Bijau ką ir sakyti apie savo vaikus – tokie jie geri.

– Kuo dar, be kojinių mezgimo, domitės?

– Man patinka pasimelsti. Nuo 9 val. iki 18 val. paprastai mezgu, tada įsijungiu televizorių. Užsiprenumeravau ir skaitau laikraščius. O knygose randu mažiau, nei esu mačiusi gyvenime. Skaitau – tai išgyventa, tai žinoma... Daugiau niekam kitam laiko nelieka.

– Atrodo, visų žmonių tikslas vienas – būti laimingiems, bet toli gražu ne visiems tai pavyksta. Iš kur jūs semiatės gebėjimo džiaugtis akimirka?

– Nežinau. Aš visada laiminga. Jei manęs kas paklaustų, ko reikia, kad būtum laimingas, atsakyčiau: dirbk, ir pamatysi, kaip bus įdomu gyventi. Pirmiausia reikia paklausti savęs paties: ką aš galiu duoti kitiems? Jei man niekas nieko neduoda, tad kodėl man pačiam nepabandžius duoti. Netiesa, kad neturi, ką – vadinasi, neieškai. Aš kartais net pasijuokiu – kad taip imtų kas ir išmestų žodį "man" iš apyvartos, visi būti laimingesni.

Aš visada laiminga. Jei manęs kas paklaustų, ko reikia, kad būtum laimingas, atsakyčiau: dirbk, ir pamatysi, kaip bus įdomu gyventi.

Mezgimas – mano gyvenimas. Ką daryčiau, jei netekčiau to? Kažką daryčiau. Juk kas ieško, tas randa. Nereikia laukti, kad kas atneštų dėžutę su užrašu "Laimė", o jei ir atneštų, būtų visai neįdomu. Žmogus pats sau yra laimė. Savy laimės ir ieškokite.

– Ką jums reiškia tikėjimas?

– Aš nuo vaikystės labai tikinti. Tikėjimas padeda žmogui gyventi, reikia kažkuo tikėti. Nebūna taip, kad visai nieką netiki. Valgai sriubą, tai ja tiki. Turiu žentą, kuris tikina, kad yra netikintis. Juokiausi kartą, kai jis sakė – netikim mes šio Dievo, tikim savo Dievą. Teliko atsakyti, kad tokiu atveju jie labai giliai tikintys, nes Dievo vardų visokių yra, bet visi tą patį tiki.

– Kokį širdį spaudžiantį prisiminimą nešiojatės atminty?

– Per šimtą metų daug visko patirta. Tik badauti neteko – dirbau maisto parduotuvėje, tai bent duonos visada parsinešdavau. Kartą buvau sau porą kepaliukų duonos pasilikusi, po darbo visi išsiskirstė, ir matau – kamputyje susirietusi moteris tiek verkia – kruvinomis ašaromis, pasikūkčiodama. Paklausiau, gal kokia nelaimė nutiko. O ji sako: vaikai prašė be duonos nepareiti. Atnešiau tuos savo kepaliukus, ir ji puolė ne rankas, o kojas bučiuoti. Pasiūliau ateiti, jei labai reikės, bet neatėjo – matyt, susitvarkė.

– Ar žvelgdama atgalios norėtumėte savo gyvenime ką nors pakeisti?

– Tikriausiai ne. Gal tik vyrą. Jis man tikrai nebuvo blogas, bet gyveno pats sau, atsiskyręs, taupėsi sau, mašiną pirko sau. Būtų smagiau kartu viską daryti, pasitarti. Skirtis niekada neatėjo į galvą ir visada į tai neigiamai žiūrėjau. Galų gale, mačiau, už kokio vyro einu, susilaukėme keturių vaikų, visi jie laimingi, geri, – tad ne taip ir blogai. Pagalvoju – gal vyras būtų auksinis, o vaikai nevykę. Vadinasi, yra taip, kaip turėjo būti.

– Apie ką svajoja šimtametė?

– Aš galvoju tik, kaip pabaigti dar vienas kojines. Apie keliavimą jau kalbos nėra – vis dėlto senatvė, keliauti reikia, kai išeini į pensiją. Kokia dabar ekskursija – pradės kiti eiti greitai, o aš nespėčiau. Jau žiūriu į tai, kas man teikia ramybę: numezgu kojinę, pasidžiaugiu, kad graži, margesniais siūlais papuošiu.

– Kokia didžiausia jūsų baimė?

– Labiausiai bijau netekti atminties. Jei taip nutiktų, geriau jau iškart mirti – juokauju, kad krisiu žemėn ir gulėsiu. Daugiau nieko nebijau, mirties – irgi.

– Pagalvojate apie mirtį?

– Mirties nelaukiu ir apie ją negalvoju, nes ji vis tiek ateis. Nebijau jos. Juk visi mirsime – nei aš, nei mano anūkai, nei visi kiti neliks amžinai. Ir reikia džiaugtis, kad mirsime – kas būtų Žemėje, jei visi gyvi liktų. Ką žinau, kiek aš gyvensiu... Kartais norėčiau žinoti, kiek dar liko – metai, pusmetis. Bet gal gerai, kad to nežinome. Jei žinočiau, kad mirtis už savaitės ateis, iš proto išeičiau beskaičiuodama likusias dienas. Kai ateis mirtis, tai ir ateis, o kol gali, tol džiaugiesi gyvenimu.