Šv. Kristoforo statulėle apdovanotas menininkas Tadas Gutauskas su "Vilniaus diena" kalbėjo apie skulptūras, romantizuotą ir realų dailininko įvaizdį, miesto požiūrį į modernų meną ir kūrybinius ateities planus.
Dailininkas, skulptorius T.Gutauskas neslepia: iš pirmo žvilgsnio retas atspėja jo profesiją. Dažniausiai apšaukia jį verslininku."Mano įmonė yra žmona, kuri padeda generuoti idėjas, ir žmonės, svariai prisidedantys įgyvendinant meno projektus. Be jų aš – kaip be rankų", – netaiklius spėjimus kaipmat atrėmė T.Gutauskas.
Kalbėdami apie menininkus, žmonės vis dar romantizuoja jų portretą. Visuomenės sąmonėje menininkas – prie molberto su berete ir atsainiai užrištu šaliku palinkęs kūrėjas. Tai, T.Gutausko įsitikinimu, jau atgyvena.
"Vaizduodamiesi menininką žmonės pateikia arba praėjusio amžiaus, arba XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios pavyzdžius. Leonardo da Vinci, Rembrantas ar Diego Velaskesas tapydavo didikų portretus. Jie buvo dvaro dailininkai – visuomenės gerbiami už savo amatą. Vincento van Gogho, Chaimo Soutino laikais menininkai negalėjo savo kūrinių parduoti, jų darbus atmesdavo iš parodų. Todėl jie dažniausiai buvo vargetos. Dabartiniai menininkai nuo Pablo Picasso iki mūsų dienų yra ir verslininkai, ir diplomatai, ir strategai. Dėl to jų kūrinių vertė nesumenkėja. Mano – irgi", – kalbėjo T.Gutauskas.
– Galbūt visuomenei atrodo, kad apsukrus menininkas, mokantis ne tik kurti, bet ir skaičiuoti pinigus, organizuoti, yra nepatikimas. Galbūt lankėte kokius nors vadybos kursus?
– Tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje labai daug blaškiausi. Tik po trisdešimtmečio supratau, ko iš tikrųjų noriu, ir dabar to kryptingai siekiu, nesigręžioju į šalis.
Daugelio dalykų pats gyvenimas išmoko. Esu komunikabilus, mėgstu bendrauti su įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių žmonėmis. Su taksistu valandą galiu prašnekėti apie tuos dalykus, kurie rūpi jam, kad į viską pažiūrėčiau iš jo pozicijos. Lygiai taip pat mielai pasikalbu ir su diedžioku kur nors Dzūkijos kaimo gilumoje – apie žvejybą ir politiką. Moku bendrauti ir su oficialiais pareigūnais – jei reikia, premjeru ar ministrais. Suprantu ir verslininkų kalbą.
– Kiek teko matyti, net labai gerai suprantate. Dauguma jūsų projektų įgyvendinti gavus gausią privačių lėšų paramą. Ar gyvenimas išmokė ir to, kad valstybės pažadais kultūrai tikėti neverta?
– Valstybei yra daug svarbesnių klausimų nei, pavyzdžiui, skulptūrų finansavimo problemos. Teisybę sakant, daugelyje valstybės skelbtų konkursų net nedalyvavau. Perskaitau sąlygas ir suprantu – užduotis man, kaip menininkui, nėra nei įdomi, nei intriguojanti. Todėl dalyvauti nelieka intereso.
Tokie paminklai, kaip neseniai Vilniuje prie Vyriausybės išdygęs Vinco Kudirkos, sukurti su komunistinio režimo dvasia. Jie niekaip neatspindi nei modernaus laiko, bei Europos skulptūros tradicijų. Tokie paminklai statomi nebent Šiaurės Korėjoje.
Po viešų konkursų tautos atstovams ar istorinėms asmenybėms įamžinti mieste iškyla standartiniai monumentai, biustai, figūros, muliažai – vadinkite, kaip norite. Meno čia mažai, bet savivalda užsideda pliusą, kad įamžino asmenybę, nors to monumento meninė išraiška neturi nieko bendra nei su šiuolaikiniu menu, nei su ateities Vilniumi. Ir kaltas ne skulptorius, bet tie, kurie kūrė konkurso sąlygas ir įspraudė jį į siaurus rėmus, nepaliekančius vietos nei kūrybai, nei interpretacijai. Tai – duoklė praeičiai, bet tik ne dabarčiai ar ateičiai.
– Visai kaip ir dėl Lukiškių aikštės projekto – konkursas įvyko, projektinių pasiūlymų daug, paskelbti prizininkai, bet pirmos vietos nugalėtojų nėra?
– Gavome vieną iš premijų. Vieno interneto portalo lankytojai mūsų darbą išrinko kaip geriausią. Na, ir kas? Neatitikome tremtinių ir kovotojų už laisvę vizijų – jie modernios meno raiškos nesupranta. Jiems reikia stabų. Geriausi šalies architektai kūrė, galvojo, eikvojo laiką ir energiją, o rezultatas – nulinis. Vėl bus skelbiamas konkursas, vėl viskas iš pradžių. Kodėl? Nes įsiklausoma ne į internete balsavusius išsilavinusius, šiuolaikinės mąstysenos žmones, bet į senųjų tradicijų puoselėtojus. Vilniuje sukurti ką nors modernaus per valstybinį konkursą yra pernelyg sunku.
– Leiskite nesutikti. Neries krantinėje išaugusi "Krantinės arka" turbūt pranoko bet kokių modernizmo šalininkų lūkesčius?
– Apie vamzdį – atskira kalba. Kaip profesionalas aš suprantu, kad gali būti tokios skulptūros. Sunkiau suvokti, kodėl joms atiteko tokios svarbios vietos mieste. To negaliu pateisinti. Tas skulptūras vertinu kaip sėkmingą eksperimentą, kaip pavykusią visuomenės provokaciją. Juk vamzdžiu irgi išreiškiama tam tikra reakcija į klasikinio tradicinio meno stūmimą valstybės mastu, apie kurį kalbėjau. Vamzdis – tai meninė akcija. Ji praėjo ir skulptūra turėtų būti išardyta. Nepateisinu jos pretenzijos į ilgalaikius meno kūrinius. Mano galva, ji gali būti tik laikina. Vamzdžių galima prisipjaustyti Kuro aparatūros gamykloje.
– Atsirado ir daugiau skulptūrų. Jų derlius buvo kaip niekada gausus. Štai prie savivaldybės išdygo saulė.
– Skulptūra turi perteikti idėją, nešti tam tikrą intelektinį, emocinį krūvį. Turi derėti su aplinka, architektūra, įsilieti į kontekstą – istorinį ir vietos mieste. Pastatyti blizgutį Konstitucijos prospekte... Mano galva, tai yra dekoratyvūs žaisliukai, kurių net nevadinčiau skulptūromis. Tada jau geriau vamzdžiai, nes ten matau provokaciją, norą laužyti žmonių mąstymo stereotipus.
– Kol nebuvo vamzdžių, jūsų "Dvyniai" prie "Verslo trikampio" ar "Skulptūra krepšiniui" šalia "Siemens" arenos irgi buvo laikomi avangardiniais.
– Dabar į juos žiūrima kaip į visiems suprantamą ir priimtiną modernią klasiką. Skulptūra turi būti meno kūrinys: graži idėja, nulieta iš taurios medžiagos. Esu aukso vidurys tarp dviejų kraštutinumų – paminklų ir vamzdžių.
– Šv. Kristoforo statulėle buvote apdovanotas už visuomenės įtraukimą į kūrybos procesą. Kurdamas skulptūrą "Vienybės medis" ėjote į viešumą. Rodės, kad kiekvienas gali prisidėti prie skulptūros gimimo.
– Toks mano kelias: eiti į žmones, įsiklausyti į jų pastabas, kritiką. Eiti į kompromisus, bet nepamiršti savo idėjos, nenutolti nuo jos. Laisvę suteikia tai, kad sulaukiu privačiojo verslo paramos – tai atriša rankas.
– Šv. Kristoforas jau pas jus – netikėta?
– Bet labai malonu. Žmogus gi kuri ne tam, kad gautum apdovanojimą, tačiau džiugu, kai tavo pastangas pastebi ir įvertina. Bus stimulas sukurti kažką nauja.
– Gal jau žinote, ką būtent?
– Turiu porą idėjų, po truputį judu į priekį, bet esu prietaringas, todėl dar nenoriu detalizuoti – per anksti. Pasikartosiu: idėjas turi sugalvoti menininkai, o ne valdininkai. Esu už privačią iniciatyvą ir jos apsvarstymą visuomenėje.
Naujausi komentarai