Nuo draugystės ir meilės – iki Bažnyčios Tribunolo ir skausmingų skyrybų. Buvusi garsaus smuikininko Vilhelmo Čepinskio žmona muzikantė Indrė išgyveno visą jausmų paletę. Šoką, pyktį, apmaudą, skausmą, absoliučią vienatvę. O tada – pakilimą, atradimus ir dar didesnį pripažinimą darbe.

Pirmoji mintis – ieškotis darbo

– Gal jūsų šypsena – tik kaukė, slepianti išgyvenimus? – klausiu  Kauno simfoninio orkestro smuikininkės, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos dėstytojos I.Čepinskienės. Ji vedasi mus su fotografu į bokštelį, aukščiausią Kauno filharmonijos vietą, iš kurios atsiveria nuostabi miesto panorama. Indrė nori kalbėtis būtent čia. Nuoširdi, jaunatviška 38-erių moteris nemažai šmaikštauja, tačiau kartais, kalbėdama apie dramatiškus gyvenimo posūkius, lyg užsimiršusi grąžo rankas išdavikes.

– Ne, mano šypsena nėra jokia kaukė, – papurto šviesius plaukus jauna moteris ir atsiremia į sieną. – Viskas priklauso nuo to, kaip pažvelgsime į situaciją. Ką norėsime, tą ir matysime. Vienam tai bus pasaulinė tragedija, o man – galimybė eiti toliau.

Iki to įvykio turėjau daug minčių, norų, tikslų, kurie liko neįgyvendinti. Tad  turėjau puikią proga pažvelgti į save – atėjo mano laikas. Nors, žinoma, labai įdomiai gyvenau ir iki to, – mums kalbantis I.Čepinskienė vengė žodžio "skyrybos". – Dirbdama savo darbą labai daug patyriau, apvažiavau, koncertavau su garsiausiais atlikėjais. Ir manęs niekas, taip pat ir Vilhelmas, profesiniu atžvilgiu nenuskriaudė.

Dėl to, kas atsitiko, negaliu pykti. Be to, suprantu, kad žmogus nėra mano nuosavybė.

– Vis dėlto jūsų skyrybos buvo labai sunkios ir skausmingos.

– (Pauzė, ieško tinkamo žodžio.) Nedraugiškos.

– Ar po jų ilgai reikėjo save rankioti iš sudužusių gabalėlių?

– (Ilga pauzė.) Mes į tai ėjome labai ilgai. Užaugome kartu, kartu buvome diena iš dienos. Jam buvo 14 metų, man ėjo šešiolikti. Kartu perėjome ilgą procesą, kai išaugome iš paauglystės ir reikėjo žengti į naują gyvenimo etapą. Kaip atėjo laikas būti kartu, taip atėjo laikas ir būti atskirai, viską išspręsti.

Susirankioti save padėjo šeima, draugai ir darbai. Mano pirmoji mintis buvo – ieškok darbo, nes grojau ansambliuose, bendruose koncertuose, auginau, lavinau vaiką, bet to neužteko. Kapsi ir mano laikrodis. Todėl sukūrėme Kauno fortepijoninį trio. (Rugpjūtį tarptautiniame Druskininkų kamerinės muzikos festivalyje-konkurse Kauno fortepioninis trio laimėjo pirmąją vietą – red. past.)

Pilnatvės receptai

– Sakote, kad skyrybų link ėjote abu – ir jūs, ir Vilhelmas. Paleidote vadžias?

– Mano šeima, aš visada buvome labai dideli jo... – Indrė vengia ištarti vardą "Vilhelmas", – talento gerbėjai. Tikėjome tuo, ką jis daro. Buvome visą laiką greta, jis buvo pagrindinis asmuo, kuriam stengėmės padėti, sudaryti sąlygas kurti, dirbti. Jis buvo tarsi įvyniotas į vatą.

Greta jo aš augau kaip muzikantė. Net ir skusdama bulves girdėjau, kaip vyksta muzikiniai ieškojimai, kokie bandomi garso efektai. Tai man buvo puiki mokykla, nors gal to ir nepakartosiu, nes tam reikia ypatingų duomenų. Jis tai turėjo, todėl daviau jam kelią.

Bet muziko karjerai vien tik gabumų ir sąlygų groti neužtenka. Karjera priklauso ir nuo kitų žmonių. Tu turi jiems pasirodyti tinkamu metu, tinkamoje vietoje, tinkamai prisistatyti, pateikti save ir sulaukti tų žmonių palaikymo.

– Vis dėlto karjera dar nėra visas gyvenimas, o gyvenimas yra ne tik karjera.

– Mes taip matėme gyvenimą – muzikantų akimis. Bet esu labai dėkinga tėvams, kad mane užaugino visapusišką. Neuždėjo pavadžio kaip arkliui, kuris eina tik viena vaga. Jei tos vagos nebeliktų, dairytumeisi aplink ir suprastum, kad neturi į ką įsikibti.

Jis (V.Čepinskis – red. past.) sakydavo, kad nori po savęs palikti atminimą, bet jis jau seniai yra atminimas, didis muzikantas. Koncertavo ir liko Lietuvoje, mažoje valstybėje, kur maža muzikinė rinka. Neišvažiavo į užsienį, pasiliko kaip Don Kichotas. Kur juodas darbas, maži pinigai, klaikios sąlygos, kur žiemą nekūrenami kultūros centrai, išsiderina pianinai, o aukojiesi menui ir tavęs klauso it stebuklo.

Daugelio dabartinių menininkų problema – nemiga, depresija, alkoholizmas dėl intensyvaus darbo, baisių sąlygų. Jie negali pabėgti, suserga jauni.

Kodėl ūkininkai neserga depresija? Oras, fizinis darbas. Labai laukiu pavasario, kai galėsiu įkišti pirštus į žemę, pasėti salotų, ridikų. Tai terapija ir akims – nuostabios spalvos, grožis. Supratau, kad privalai rasti tai, kas tau patinka: sportuok, statyk namus, augink šunis. Turi pasinerti ne tik į vieną savo veiklą.

Bažnyčios Tribunole – skausmas

– Praėjus vos porai mėnesių po jūsų skyrybų, Vilhelmo ir smuikininkės, buvusios "Electric Ladies" narės Viktorijos Kukauskaitės, vestuvės turbūt buvo it peilio smūgis?

– Įdomiausia, kad apie jas nieko nežinojau. Bet dar buvo diena iki to, kai buvau pakviesta į Bažnyčios Tribunolą ir ten mane "tribunolino"... Ten – baisiau nei teisme, nes užduoda begalę klausimų ir verčia vėl viską išgyventi...

– Bažnyčios Tribunole išgirdote, kad Vilhelmas, prašydamas skyrybų, buvo pareiškęs, kad tuokėsi kone prievarta, spaudžiamas visuomenės?

– Tai buvo skaudžiausias dalykas. Tuomet man iš po kojų išslydo žemė. Pagalvojau: vargšas, kaip jis kankinosi. Blogai, kad jis buvo priverstas ir tuokėsi ne savo noru, – šiek tiek ironiškai šypsojosi. – Nežinau, gal tokius dalykus prašyme mus išskirti rašė ne jis, gal kažkas parašė už jį. Arba kas nors spaudė ir jis turėjo parašyti tokį prašymą. Jo situacija nepavydėtina, jam buvo savotiškai sunkiau, tad tikiu, kad tai buvo ne jo žodžiai.

O kitą dieną pažįstami sako: nusipirk laikraštį. Ten ir perskaičiau apie jų vestuves. Kodėl ji taip skubėjo – suprantu. Tik nesuprantu, ko jis skubėjo? Ant tų griuvėsių nieko nepastatysi.

– Atleiskite, ant kokių tų griuvėsių?

– Tas pats butas, tie patys baldai, pažįstami kampai. Čia pat – tavo šeima, vaikas ir netrukus – jau kita. Aš taip nemoku. Gal vyrai taip taupo laiką? Esu senoviškų pažiūrų, man svarbios vertybės. Šeima, pasitikėjimas, tikėjimas man – šventa.

Pirmoji pasiūlė skirtis

– Ką reiškia jūsų žodžiai: "Suprantu, kodėl ji taip skubėjo"?

– Ji trejus metus dirbo tuo klausimu ir nelengvai sekėsi.

– Netikite, kad tai, kas sujungė buvusį jūsų vyrą ir dabartinę jo žmoną, buvo meilė?

– Tai buvo darbas. Nors nesvarbu, kaip tai pavadinsi. Bet negalėjau patikėti, kad žmogus, turintis tvirtų prioritetų, į svarbesnę poziciją galėjo iškelti save, o ne septynerių metų sūnų Herbertą, mažą berniuką, kuriam reikia tėčio.

– Bet vaikams nebūtų geriau, jei tėvai gyventų kartu, kai viskas subyrėjo. Mažieji labai gerai jaučia pyktį, nemeilę.

– Taip. Todėl nusprendžiau, kad mums nėra ką veikti kartu. Situacija buvo beviltiška, jis negalėjo priimti sprendimo, jam reikėjo padėti – todėl pirmoji pasiūliau skirtis.

Negalėjau gyventi didelėje šeimoje, kurioje daug moterų. Ir viskas labai gražiai išsisprendė. Patekau į gerus, jaukius šeimos namus, kur manimi rūpinasi ir man labai lengva stotis ant kojų.

Muzikančių apsuptyje

– Indre, bet jūs dar neišverkusi skausmo.

– Galiu galvoti, kad ji geresnė už mane. Tada būtų sunkiau ir  juodoms mintims nebūtų pabaigos. Bet... – ilga pauzė. – Linkiu jiems laimės ir ilgo gyvenimo. Nors gaila sūnaus. Daugiausiai pykčio buvo dėl jo. Aš ant kojų atsistosiu, gyvensiu, dirbsiu. Galiu atsirinkti, už ką pykti, už ką – ne. Bet vaikui, ypač berniukui, dieną naktį reikia tėčio.

Dėl to mūsų procesas tęsėsi ilgai. Nesu akla, stebėjau, daviau laiko. Maniau, viskas praeis.

Tai, kas nutiko, – ne katastrofa. Aš turiu tūkstančius priežasčių būti laiminga – gyvi tėvai, auga vaikas, yra stogas virš galvos, sveikos rankos, puikiai sekasi darbai.

Negaliu teigti, kad neliko pykčio – išgyvenau visą jausmų paletę. Bet niekam nelinkiu blogo. Visi klystame, o gyvenimas juda į priekį. Galbūt, jei tai nebūtų nutikę, būčiau likusi šešėlyje ir sunykčiau. O dabar prasidėjo mano atgimimas, radau nuostabių brangių žmonių ratą.

– Manėte, kad viskas praeis. Ar kalbate apie Vilhelmo santykius su dabartine žmona Viktorija?

– Iš tiesų tai buvo ne viena, suteikdavusi jam saulės nušvitimą. Tos merginos, muzikantės, puikiai leisdavo laiką mūsų namuose, kartu koncertuodavo.

Jam uždegiau žalią šviesą. Galvojau, jaunas, gražus vyras turi groti su gražiomis moterimis. Maniau, kad gyvename dėl vieno tikslo – muzikos. Tos aukos atrodė smulkmenos. Juolab kad visada žinojau, kaip jis augo, kaip neturėjo normalios vaikystės, paauglystės. Tada, kai kiti vaikai žaidė smėlio dėžėse, jis labai sunkiai dirbo ir griežtai prižiūrimas tėčio kasdien po tris valandas grodavo smuiku.

Buvo neišsilakstęs jaunuolis

– Sako, kad mylinti moteris gali atleisti vyro nuklydimus.

– Maniau, tie nuklydimai nebus dažni ir tokie stiprūs. Bet, anot jo, jei nori gražiai pagroti duetu, reikia su tuo žmogumi pasivaikščioti miškelyje. Buvo ir pianisčių, ir smuikininkių. Ir ko tik nebuvo.

Stebėjau, laukiau. Prieštaravau. Bet menininko neuždarysi tarp keturių sienų. Tikėjau, kad jis – subrendusi asmenybė.

– Turbūt iš apmaudo ir pykčio suplėšėte vestuvių nuotraukas?

– O, ne, aš taip nesielgiu. Nieko neplėšiau, nieko nedaužiau. Nors buvo begalė žmonių, kurie stebėjo šį procesą. Kaunas, kaip ir Lietuva, labai maža teritorija. Telefonu gaudavau visą informaciją. Pati paskutinė.

Suprantu, kad jis buvo neišsilakstęs jaunuolis. Minėjau, kad buvo įspraustas į rėmus, labai daug dirbo. Deja, išsilakstyti jis nemokėjo.

Aš? Buvau auginama teisingai. Smėlio dėžė, darželis. Viskas vyko pamažu, nespurtuojant.

– Kai ištinka krizė dviejų žmonių santykiuose, sakoma, kad prieš vertinant kitą pirmiausia reikia pažvelgti į save.

– Taip ir dariau. Bet girdėjau: tu kalta, tu kalta. Man atrodo, kad nieko negaliu geriau padaryti – atidaviau visą širdį, meilę, aukas. Sudėjau viską. (Indrės akyse – ašaros.) Bet jis norėjo, kad pasikeistų visa mano esybė.

Meilė trunka ne trejus metus. Ji auga, kaip ir mūsų draugystė. Tik kartais tam augalui pakertamos šaknys.

Su Viktorija nebendrauja

– O jei pasakyčiau, kad turėtumėte džiaugtis, jog Vilhelmas atrado laimę? Auga jūsų sūnus – nuostabus meilės, nors ir buvusios, palikimas. Vilhelmas sūnų labai myli ir jo neatsižada.

– Duok Dieve. Visą laiką sakau, kad linkiu jiems laimės ir sėkmės. Tik kad antrą kartą nepasikartotų ta pati istorija. Kad jis neparsivestų studenčių ir jai neužduotų širdies. Arba ji – jam.
Jei tai didžioji gyvenimo meilė – nuostabu. Žinau ir tokį atvejį. Su pianistu Olegu Maisenbergu grojome kartu. Jis puikiai grojo, tačiau pagyvenusio amžiaus vyrą ištiko insultas, jis nebegalėjo valdyti rankų, negalėjo groti. Visą gyvenimą scenoje grojusiam muzikantui tai – pasaulio pabaiga. Jis buvo vienišas, bet kažkurioje stotelėje sutiko moterį, kuri jį paėmė už rankų ir pastatė jį ant kojų.

– Kaip suprantu, su dabartine Vilhelmo žmona Viktorija jūs nebendraujate ir, susitikusi akis į akį, nesisveikinate.

– Galbūt. Neturime apie ką kalbėti.

– Bet ji, kaip kalbama, miela mergina.

– Aš irgi miela mergina, – šypsosi. – Visada maniau, kad kai esi greta didelio menininko, turi sukurti didžią atmosferą. Pas mus rinkdavosi daug iškilių žmonių. Eglė Špokaitė, Julius ir Petras Geniušai, prie mūsų akių kaip žvaigždė išaugo Modestas Pitrėnas. O dar – dailininkai, architektai. Nuolat raginau Vilhelmą: kvieskime, sukurkime Paryžiaus požemį.

Gimdydama smuiko negirdėjo

– Kodėl jūs vis dar Čepinskienė? Nonorėjote susigrąžinti mergautinės Andruškevičiūtės pavardės?

– Ne. Nors nelabai smagu, kad bus daug Čepinskienių. Bet nesu prietaringa ir kol asmens dokumentas galioja – tegul. O aš einu į priekį savo keliu.

– Yra posakis, kad gyvenime užsidarius durims atsiveria bent langas.

– Man tai – savęs realizavimas. Virti savo skausmo sultyse būtų labai sunku. Žaidžiu su sūnumi ir turiu jam paaiškinti, kad jis nėra koks nors pamestinukas. Jis, beje, puikiai sutaria su Viktorija ir dabar keliauja iš vienų namų į kitus.

Jis taip pat mato ir stebi, klausia, kodėl ten taip, o pas mus – taip. Tėtis nori būti su Viktorija, aiškinu. O jis – gerai, nes Viktorija – graži, miela, draugiška ir linksma.

– Vaikas dabar girdi du, netgi tris smuikus – ir jūsų, ir Vilhelmo namuose. O kalbama, kad kai Herbertas atėjo į pasaulį, jo tėvas V.Čepinskis ligoninės direktoriaus kabinete grojo smuiku.

– Cha! Man gimdant šalia manęs jis negrojo. Stengiausi, kad būtume šiuolaikiška pora ir jis bent kiek dalyvautų gimstant vaikui. Deja.

Pagimdžius sūnų kilo mintis – viskas. Įsivaizduojate emocinę būseną? Nuo absoliučios laimės iki akimirksniu atėjusio supratimo – viskas. Nuo to taško pradėjau skaičiuoti paskutines mūsų dienas. Atsiradus mažyliui, jis nusisuko ir tada supratau, kas yra didžioji vienatvė ir koks tu gali būti vienišas tarp žmonių.

Bet gal mes ir buvome vienas kitam reikalingi tik kaip komanda?

Kelio atgal – nėra

– Turbūt dabar naujos durys į laimę jums būtų kitas vyras?

– (Atsidūsta.) Beprotiškai norėjau šeimos, vaiko. Ir ne vieno, nes tai man – pagrindinė vertybė. Bet gal mano išrinktasis laksto kur nors Afrikoje, prisidengęs bambuko lapais?
Sukantis kamerinėje aplinkoje, labai sunku sutikti savo išrinktąjį. Pataria – eik į sporto klubą. Ačiū, sakau, tuo klausimu nedirbsiu, – juokiasi. – Manau, kad norint sutikti artimą sielą išankstinio pasirengimo nereikia, viskas vyksta savaime.

Bet būna ir komiškų situacijų. Herbertas vis kalba – mama, noriu broliuko ir sesutės. Sakau, gerai, bet surask man kavalierių, panašų į senelį. Aš nuo šešerių metų slidinėju, žiemą dažnai – Birštone. Kartą ten Herbertas nužvelgė slidinėjimo trasą, apžiūrėjo nuolatinę kompaniją ir išrinko man vieną jauną vaikinuką, moksleivį. Sakau, sūneli, man reikia daug vyresnio. (Juokiasi.)

– Regis, nenutiko taip, kad imtumėte pykti ant visų vyrų?

– Ne, ne. Tik tapau gerokai atsargesnė. Ir labai nenoriu melo, kuris, och, kaip liejosi upėmis.

– Ar dar tikite meile?

– Žinoma! Tai labai stipru. Tai ir pagarba, ir bendravimas. Žinau, kad meilė kinta, kad baigiasi hormonų audros, priblėsta aistra. Tada atsiranda tikroji, gilioji meilė. Gimus vaikui, vyrą dar giliau pradedi mylėti – ne tik kaip sekso objektą, o kaip žmogų, su kuriuo sulauksi senatvės.

O vyras, kuris augins vaikus, aukosis, nebijos daryti jam galbūt nuobodžių dalykų – vedžioti į darželį, iš darželio, į mokyklą, iš mokyklos, pavargęs žais su savo atžalomis, mokys jas – toks vyras vertas dar didesnės meilės ir pagarbos.

Vaikas – nuostabi investicija, jis atneša daug džiaugsmo, laimės, troškimų. Kitaip gyvenimo neįsivaizduoju. Dėl ko, jei ne dėl šito, mes šioje Žemėje?

– Ar pagalvojote, kaip Vilhelmas reaguos į šį pokalbį?

– Tikiuosi, kad protingai. Ir, duok Dieve, jam sveikatos ir stiprybės. To labai reikia jo profesijai. O mūsų graži 20 metų trukusi draugystė baigėsi.

– Neseniai viešai džiūgavo Donatas Baumila, kurį priėmė atgal palikta jo žmona. Gyvenime daug kas sukasi ratu. O gal taip nutiks ir jums, gal Vilhelmas panorės sugrįžti?

– Nėra kur. O aš niekada negrįžau į tą vietą, iš kurios išėjau.

Vilhelmas Čepinskis: nereikia daryti šou

Buvęs Indrės Čepinskienės vyras, smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis nebuvo linkęs atvirai kalbėti skaudžia tema.

"Man, turbūt kaip ir kiekvienam žmogui, skyrybų tema yra jautri ir skaudi, – tarė jis. – Skyrybos žeidžia, jos neišvengiamai palieka nuoskaudų. Bet kam apie tai viešai kalbėti? Aš iš skyrybų šou nedarau."

"Kai apie savo išgyvenimus kalba įskaudinta moteris, ji gali reaguoti neadekvačiai, prikalbėti būtų ir nebūtų dalykų, – sakė V.Čepinskis. – Tai – emocijos, bet aš tikiu, kad laikas viską sudėlios į savo vietas."