Šokėjai Gintarė ir Tomas Slausgalviai sausio pabaigoje susilaukė dukros, tačiau atostogauti neturi kada. "Vaikų turime daug ir visais jais reikia pasirūpinti", – šypsosi Gintarė, kalbėdama apie jų studiją lankančius mažuosius šokėjus.

Su antru lengviau

Pasirūpinti reikia maždaug 100 vaikų, tačiau Slausgalvių namuose, esančiuose Linkuvos dvare Šilainiuose, gyvena kol kas tik du – neseniai gimusi Gabrielė ir dvejų su puse Vakarė. Praėjus mėnesiui po gimdymo Gintarė jaučiasi atsigavusi ir pasiruošusi kibti į darbus.

"Po Vakarės atsigauti prireikė visos vasaros, o po Gabrielės labai greitai jėgas atgavau. Ir nėštumas buvo lengvesnis, ir gimdymas. Kai savijauta gera, atsiranda ir noras padėti Tomui", – anot Gintarės, gimus mažajai, vyrui nepavyksta ištrūkti iš darbų, net per gimdymą jis buvo puse kojos su ja, puse – darbe.

Vis dėlto šįkart jai ir pačiai reikia mažiau pagalbos. Namuose padeda Tomo mama, o ir antrą vaiką auginti Gintarei daug paprasčiau. "Kai gimė Vakarė, buvo viskas neaišku, baisu buvo ant rankų paimti, rankos drebėjo. Dabar viskas atrodo paprasta", – per pokalbį rami atrodė ir mama, ir ant rankų įsitaisiusi Gabrielė.

"Šokiuose nėra tokių motinystės atostogų, kad gali nedirbti metus: išsilaksto kolektyvas, darbai baigiasi, – sako Gintarė, kuri dirbti pradėjo, kai Vakarei buvo mėnuo, o kai dukrytei suėjo trys mėnesiai kartu pradėjo rengti šokius mamytėms su mažyliais. – Studija yra visai šalia namų, tai išlekiu, grįžtu pamaitinti ir vėl išlekiu. Taip susiderinau, kad ir savo, ir kitų vaikų nenuskriausčiau. Aišku, jei nepadėtų anyta, gal kitaip būtų."

Gyvena trečia karta

Prisėdusi šalia mažosios sesutės jos galvą glostė Vakarė. Anot Gintarės, ji labai laukė sesės. "Aišku, konkurencija jaučiasi, mamos labai reikia ir dabar, ir kai laukiausi", – anot moters, anksčiau atskirai miegojusi Vakarė net persikraustė į tėvų lovą ir visai nenori miegoti viena.

Kol kas mergaitė į darželį neina, dienas leidžia su mama namuose, kurie labiau primena kaimą nei miestą. Gamtos apsuptis ir prie pat esantis tvenkinys yra puiki vieta stebėti paukščius – čia renkasi antys, gulbės, pavasarį atskrenda net gandras.

Linkuvos dvare Slausgalvių šeima – ne naujakuriai. Tomas čia gyvena jau 28-erius metus. Kadangi jo tėvas buvo veterinarijos gydytojas, visa šeima atsikraustė į čia sovietmečiu veikusį kolūkį. "Kur dabar gyvename, buvo posėdžių ir kino salė. Mūsų miegamasis buvo operatorinė, todėl sienoje buvo skylė", – juokiasi Tomas.

Skatins dukros pasirinkimą

Nors Vakarė į darželį eis tik nuo rudens, veiklos jai ir dabar užtenka. Mergaitė lankė muzikos pamokėles, mokėsi dainelių anglų kalba, o dabar lanko šokių treniruotes. Atrodo nieko keisto – šokėjai yra ne tik jos tėvai, bet ir seneliai – Gintarės tėvai.

"Taip sutapo, kad ir Vakarė, ir Gabrielė, turi profesionalių kategorijas", – juokiasi Tomas. Anot jo, kai Gintarė buvo nėščia, laikė egzaminus, todėl komisija kategoriją suteikė ne tik jai, bet ir pilve esantiems lėliukams.

"Su Vakare kartu rengdavome šokius kūdikiams. Pirmiausia ji nėšynėje linguodavo, po to pati pradėjo šokti, o dabar ir treniruotes lanko. Šokėjų dinastija", – šypsosi Gintarė.

Vis dėlto tėvai primygtinai dukrai šokių nesiūlo. "Norėtume, kad ji šoktų. Jeigu vaikas nori, jei save ten mato, tai puiku, bet mums labai skatinti nereikėtų. Pirmiausia yra vaiko gabumai ir noras, o mes, tėvai, turime eiti iš paskos ir visais būdais padėti judėti ta kryptimi, kurią ji pasirinks", – sako Gintarė.

Šeima formuoja vertybes

Vakarė taip pat labai mėgsta dainuoti, tad jos tėvams ne tiek svarbu, ką ji veiks, bet kad pasirinktų meninę pakraipą.

"Mokydamas susiduriu su vaikais, kurie yra sukompiuterėję, tapę biurokratais nuo mažų dienų. Tarkime, paprašo manęs tą dieną nešokti. Sakau: gerai, o ką veiksime? Jie atsako: o galime su telefonais pažaisti? Tai yra šio amžiaus vaikų problema: jie nebemoka bendrauti, žaisti žaidimų, net ir tų pačių paprasčiausių gaudynių nereikia", – anot Tomo, jie suprato, kad savo dukroms to nelinki.

Todėl Vakarė nežiūri televizoriaus – tik tam skirtu laiku 15–20 minučių pažiūri filmukus. Ir žiūri dažniausiai senąją animaciją arba pozityvius filmukus. Dažnai tėvai su dukra nueina į Šilainių biblioteką – Vakarei labai patinka skaityti.

"Tikimės, kad tai leis jai kitokias vertybes pasirinkti. Dabar ji labai mėgsta dainuoti ir šokti. O gal ji norės vaidinti? Mes neturime tikslo iš jos padaryti šokėjos", – pasak Tomo, šeima turi suformuoti pagrindines vaiko vertybes.

"Mūsų rūpestis – suteikti vaikui teisingų dalykų, kurių jis nori. Ką žinai, gal vaikas pradės namie ant sienos piešti skaičiukus ir sakys: tėti, aš Pitagoro teoremą išmokau, paklausiu: puiku, gal nori stoti į KTU gimnaziją? Tačiau tuo labai abejoju. Sprendžiant, ką ji dabar daro, ji yra labiau menininkė. Tai natūralu – kokia aplinka ją supa, tokia ji ir auga", – sako Tomas.

Tikisi valstybinio darželio

Vis dėlto tėvai neieško dukrai ypatingo darželio. Svarbiausia Vakarei – bendrauti ir būti su vaikais, todėl jei atsiras vieta, nuo rugsėjo mergaitė lankys valstybinį darželį.

"Blogiausiu atveju, jei niekur nepateksime, įkursime savo. Turime didžiulę studiją, kuri iki vakaro būna tuščia. Surinksime bendraminčius, pasamdysime gerą pedagogą. Tokiam darželiui tikrai paaukočiau savo salę. Aišku, tikimės, kad atsiras vietos darželyje. Norėtume į valstybinį, nes privačiame labai brangu, be to, atrodo, juk dirbi, uždirbi, moki mokesčius, todėl tikiesi kažkokios grąžos iš valstybės", – anot Tomo, mokykla jau svarbesnis pasirinkimas.

"Dabar mokyklose visus moko pagal vieną kurpalių: visi turite mokėti, išlaikyti egzaminus, turi atitikti kažkokias normas. Mes to visiškai nenorime. Ir aš nemanau, kad mano dukra bus negabi arba neimli mokslams", – anot vyro, nors apie tai šeima dar negalvojo, bet jei reikėtų, jie taptų ne ekonominiais, bet švietimo emigrantais.

"Mes savo gyvenimą čia jau susikūrėme, bet jei nematysime ateities savo vaikams, tai nebus problemų išvykti. Namai yra tik namai, juos gali susikurti kur nori. Aišku, apie tai dar negalvojame, nes gerai jaučiamės Lietuvoje, mes sugebėjome prisiderinti prie tos sistemos. Bus puiku, jei ir mūsų vaikai čia gerai jausis", – reformuoti sistemos Tomas neketina. Pasak jo, pirmiausia reikia susitvarkyti savo kiemą.

Turi griežtas taisykles

Dėl to Slausgalviai stengiasi patys kuo daugiau auklėti savo vaikus, kad jie įgytų teigiamų įpročių. Gintarė šių namų mokytoja – ji skaito daug literatūros, yra sukūrusi griežtas taisykles, kurių privalo laikytis visi.

Tarkime, valgant negalima naudotis kompiuteriu ir telefonu, maisto negalima neštis į lovą. Kompiuteris apskritai yra tik darbo įrankis. "Nors kartais ir su sausainiu ant puoduko nueiname, jei jau labai prispiria reikalas", – juokiasi Tomas.

Gintarė taip pat stengiasi, kad šeima valgytų sveiką maistą. Šeima specialiai nusipirko atskirą šaldiklį – vasarą užšaldytas uogas visą žiemą mielai skanauja Vakarė, geria iš jų padarytas arbatas. Mergaitė apskritai iki šiol neturėjo noro valgyti saldainių, poreikis cukrui atsirado tik dabar.

"Stengiamės, kad prieš tai būtų pavalgiusi. Be to, dienos norma yra vienas saldainis ir pakelis ekologiškų guminukų. Akivaizdu, kad to neišvengsime: namie neduosime, tai kur nors nueis ir nutrūks. Todėl stengiamės kuo mažiau drausti, nes tada tikrai reikalaus", – sako Gintarė.

Apskritai, dukrą Slausgalviai auklėja ne drausdami, o pakreipdami ta linkme, kuri skatintų Vakarės fantaziją ir kūrybiškumą. Po pokalbio uždėjęs plokštelę su valsu Tomas pakviečia dukrą šokio. Mergaitės akys sužimba ir ji su šypsena ištiesia tėčiui ranką. Atrodo, kad tėvų pavyzdys yra geriausia auklėjimo priemonė.