Naują programą „Tūkstantmečio vaikas“ pristato septynmečio Manto Stonkaus nuotrauka, kuri dirbtinio intelekto dėka atgyja. M. Stonkus prasitaria, kad juokingas buvo jau vaikystėje ir komedija yra jo genuose.

– Mantai, kuo vaikystėje tavo juokingumas pasireikšdavo?

– Darželyje mėgau juokinti grupiokus, vėliau mokykloje – klasiokus, dar vėliau ir mokytojus. Suaugusiųjų akyse buvau neįprastas vaikas – šnekus ir ekstravertas. Pamenu, tėtis veždavosi į Plungės „Olimpo“ rungtynes, o aš mašinoje ekspromtu skaldydavau bajerius apie sportininkus ir visi juokdavosi. Jau nebeatkartočiau jų, pamenu tik, kad Einikį žąsinu esu pavadinęs...

– Ir kiek tau metų tada buvo?

– Maždaug šešeri. O kai buvau dar kiek vyresnis, mirė pusbrolio žiurkėnas. Teta iki šiol pasakoja istoriją, kaip aš suorganizavau viso kiemo vaikus į jo laidotuves. Išsirikiavom į procesiją. Su gėlėmis ir giesmėmis nešėm jį į miškelį. Ėjau priekyje, buvau tarsi kunigas.

– Savo giminėje buvai išskirtinis? Ar pas jus genuose yra pagerintas humoro jausmas?

– Tikrai yra ir genuose. Mamos dėdė ir a. a. mamos pusbrolis, abu turėjo labai autentišką humorą. Per mamos penkiasdešimtmetį, antrą baliaus dieną, rifinom su jais nuo ryto. Buvo tikras šou, svečiai žvengė už pilvų susiėmę. Mano dėdės buvo neženkliai už mane vyresni ir jų humoras buvo artimas, darė didžiulį įspūdį. Mano scenos organika ir personažai – nemaža dalimi jų ir įkvėpta.

– O ar tavo įgimtas komiškumas vaikystėje gelbėdavo sudėtingose situacijose?

– Padėdavo mokykloje, kai iškviesdavo atsiskaityti prieš klasę, o temos nemokėdavau. Improvizuodavau iš visų jėgų. Per humorą ir išsivartydavau. Geriausio balo negaudavau, bet ir blogiausio neberašydavo. Istorija, lietuvių, geografija – tos pamokos buvo mano pirmieji stand-up šou. Be to, pradėjau vesti renginius. Rudenėlio šventės, Kalėdos, Sausio 13-oji, Kovo 11-oji, Velykos – taip nuo renginio iki renginio ir praeidavo mokslo metai...

– O aktorinį išsilavinimą pasirinkai, nes supratai turįs talentą?

– Pasirinkau, nes ten stojant įprastų egzaminų laikyti nereikėjo. Man, provincialui, žodžiai „Vilnius“ ir „akademija“ savaime jau buvo magija. Aš išvis rengiausi šokėju būti. Baigiau Mažeikių choreografijos mokyklą – vieną iš kelių labai aukšto lygio tokio tipo įstaigų Lietuvoje. Mano mokytoja – talentinga šokio pedagogė Jolanta Tendienė, dėl savo veiklos net gavusi ordiną už nuopelnus Lietuvai. Tautiniai šokiai – mano pirmoji scena! Su ja susijęs ir aktorinis debiutas. Buvo Kovo 11-osios koncertas ir man bešokant, scenos viduryje nukrito klumpė. Po pasirodymo reikėjo ją pasiimti. Kažkodėl sumąsčiau ne paprastai išbėgti, o dar improvizuotai suvaidinti etiudą. Labai gerai pamenu juoko bangą, kuri nusirito per visą 700 žmonių salę... Nuo tada ir užsikrėčiau komedija.

– Apie tavo stojimą į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją irgi yra legendomis virtusių istorijų...

– Čia apie tą etiudą, kurį per stojamuosius suvaidinome su Šarūnu Banevičiumi? Kur aš buvau smauglys, o jis – storas žiurkėnas? Priėmimo komisija sakė, kad tai geriausias etiudas per visą priėmimo istoriją. Ko gero, esu komikas iš pašaukimo, nes nuo pat pradžių nebuvau dramatiškų rolių aktorius. Net ir rimti mano personažai turi kažkokios ironijos ir žmonės vis tiek juokiasi...

– Ar tiesa, kad, kaip ir dauguma komikų, savo esybe esi liūdnas?

– Nesu pats liūdniausias žmogus, bet tikrai esu melancholiškas. Lietus, ruduo, tamsa, šaltis – mano stichija. Mašinoje niekada nesiklausau muzikos – mėgstu pabūti tyloje, apmąstymuose.

– Kaip atradai „stand-up“ žanrą?

– Vis dar būdamas studentu, kai televizijoje debiutavo humoro klubas. 2008 metais a.a. Modestas Vaišnoras ir Paulius Ambrazevičius pradėjo daryti atvirų mikrofonų pasirodymus. Akademijoje tokį naujo tipo humorą vertino su nemaža snobizmo doze, o aš su pavydu žiūrėjau. Tuomet jau internete kūriau juokingus skečus ir per juos susipažinau su Mantu Katleriu. O tada susitikome ir su P. Ambrazevičiumi. Jis paprašė papasakoti bajerį ekspromtu. Nepamenu jau detalių, bet žinau, kad „punch line“ buvo „dviračio rankena kyšanti iš bagažinės“.

– Ir ta rankena atvėrė tau komedijos duris?

– Taip. Pauliui patiko, pasirodžiau tuometiniame „New York“ klube. Pats pirmas pasirodymas buvo labai geras. O jau antras – labai blogas.

– Kodėl?

– Komedijos klasika. Kai vieną kartą labai pasiseka, pradedi manyti, kad jau valdai pasaulį. Tada ir sėdi į dugną. Po to antro, tragiško, pasirodymo jau niekada nebebuvo blogiau.

– Bet blogo pasirodymo baimę turi?

– Visada. Kai tik nebeturėsiu, taip ir atsitiks. Komedija – gyvas dalykas, niekada negali būti užtikrintas savimi 100 proc. Man patinka posakis: esi tiek geras, kiek buvo geras tavo paskutinis pasirodymas.

– Tavo šou „Tūkstantmečio vaikas“ – pirmas kartas, kai tavęs scenoje niekas nedengs. Koks jausmas apima, kai apie tai pagalvoji?

– Jausmas tikrai kitoks, nei, tarkim, prieš pasirodymus arenose su „Mantais“. Tačiau žinau, kad į pirmus šou susirinks visi mano komedijos fanai. O kai salėje tavo gerbėjai, tai ir pats kaifuoji scenoje nuo pirmos sekundės. Salėje vyksta tarsi abipusė ejakuliacija.

– Tačiau į vėlesnius šou gali ateiti ir tokių, kurie išvis stand-up gyvai matys pirmą kartą.

– Tada aš jau būsiu programą nugludinęs. Labai džiaugiuosi, kad tiek daug šou suplanuota. Nes visuomet gaila, kai pasirodai arenose vos kelis kartus. O dabar jau paskelbta 14 pasirodymų ir tikrai tai ne pabaiga. Labai noriu kuo daugiau miestų apvažiuoti. Į Plungę, Mažeikius nuvykti. Net jei salės mažos bus. Šitas stand-up turas – grįžimas prie šaknų, į humoro klubo laikus, kai ryšys su žiūrovais buvo labai artimas ir stiprus.