Svarsto, kur pasukti

Anksčiau, kaip ir daugelis norinčių ištrūkti į užsienį jaunų žmonių, Lietuvoje Mantas matė daug tamsių spalvų. Trejus metus pagyvenęs Anglijoje ir padirbęs garsioje kompanijoje "Sony" jis ne tik patenkino savo poreikį žengti ten, kur svajoja ir nori. Kaunietis dabar mato ir šviesią Lietuvos bei tamsią Vakarų Europos pusę.

Akademines atostogas baigiantis ir paskutinėmis dienomis Kaune besimėgaujantis jaunuolis netrukus Lesterio "De Montfort" universitete tęs mokslus.

"Studijuoju teisę ir ekonomiką. Trečias kursas – paskutinis. Paėmiau akademines atostogas ir svarstau, kur tęsti darbą bei mokslus gavus bakalaurą – teisės, ekonomikos ar politikos srityje", – kalba jaunas vyras.

Liepą baigėsi šiek tiek daugiau nei metus trukusi jo sutartis su "Sony Europe" kompanija. Mantas turėjo pasiūlymą ten likti dirbti, tačiau kaunietis, nors ir įgijęs milžiniškos praktikos, ten likti nenori – jo mintys sukasi apie darbą Europos Komisijoje, bankinę sistemą, politiką.

Kaip 21 metų studentas įsidarbino "Sony Europe" vieno iš skyriaus vadovybėje?

Psichometrijos testai

Po dvejų metų mokslų galima ieškoti praktikos, tačiau nebūtinai pagal specialybę.

"Tai neįprasta Lietuvoje praktika. Ten, jei pavyksta sudominti kompaniją, gauni atlyginimą, tau paskiria darbo vietą, pareigas, gauni sertifikatą ir vėliau, jau baigęs mokslus, jei nori dirbti tame darbe, pradedi ne nuo nulio, o su privilegijomis – tęsi darbą aukštesnėje pakopoje", – aiškina Mantas.

Tačiau patekti į garsią kompaniją labai sunku, nes vyksta milžiniška atranka. Pavyzdžiui, į vieną garsų banką buvo trys pozicijos – po vieną į skirtingas vietas, o gabių pretendentų – daugiau nei 3,6 tūkst.

Varžantis dėl darbo "Sony" po pusmečio kaunietis pateko į egzaminavimo centrą. Be daugybės egzaminų, čia vyko ir psichometrijos testai.

"Jei norite patekti į kitą etapą, būtinai turite atsakyti visus klausimus per 10 minučių", – prieš atplėšiant vokus su užduotimis perspėjo egzaminuotojai.

Išvydę užduotis studentai suprato, kad jas galima išspręsti nebent per valandą. "Tačiau užteko atsakyti bent į tris klausimus, – pasakoja Mantas. – Kompanijos atstovai stebėjo, kaip reaguojame stresinėse situacijose."

Patiko "Sony" atstovams

"Sony" kompanijoje patekęs į finalinį etapą Mantas su kolegomis gavo užduotį: juos stebėjo, kaip jie pasielgtų įsivaizduojamoje alaus kompanijoje X, kuri buvo pardavimo lyderė, bet jos pajamos ėmė smarkiai kristi.

"Prie kiekvieno stalo vaikščiojo specialistai ir klausėsi mūsų diskusijų, – jaunuolis jau buvo nusiteikęs pesimistiškai, manydamas, kad jam nepavyks gauti darbo. – Nesutariau su kitais savo komandos studentais dėl strategijos. Siūliau atsisakyti nepelningų alaus rūšių, investuoti į geriausiai parduodamą produktą, pakeisti alaus buteliukus, etiketes, žmones kviesti į alaus daryklą, sukurti įvaizdį, kad jie pasirinko teisingą, geriausią rūšį."

Tai buvo tarsi paralelė su "Sony". Garsi kompanija neseniai išgyveno nuosmukį ir jų pardavimas krito: kompanija turėjo pernelyg daug skirtingų produktų.

"Apple" turi mažiau produktų, jų išlaidos panašios kaip ir kitų garsių kompanijų, bet pardavimas – vienas geriausių.

"Kam turėti daug panašių produktų? Geriau uždaryti nepelningus fabrikus, atsisakyti nepelningų produktų ir investuoti į mažesnį kiekį, bet tų, kurie populiarūs", – svarstė Mantas ir po egzaminų maratono išgirdo: "Paskambinsime, jus kviečiamas į "Sony Europe".

Praskleidė kompanijos uždangą

Kai Mantas jau domėjosi teisine praktika, darbu "Bosch" kompanijoje, sulaukė skambučio: per dvi dienas jis turi atvykti į Veibridžo miestelį, kur yra ne tik "Sony Europe" ir "Sony UK", bet "Procter&Gamble UK", "Mercedes-Benz" muziejus, lenktynių trasa ir galima išvysti ne vieną žvaigždę.

"Jūs dirbsite man", – po kankinančio poros valandų laukimo išgirdo Mantas iš "Sony Europe" tiekimo grandies direktoriaus.

Tuo metu Prancūzijoje užsidarė "Sony" vadovybės skyrius, atsakingas už asmeninių garso produktų – MP3, ausinukų, ausinių, aukščiausios klasės kolonėlių, belaidžių kolonėlių, radijų – skyrius. Prancūzai nenorėjo keltis į Angliją ir šis skyrius liko be komandos.

"Būsi pirmas studentas, dirbsiantis šių produktų skyriaus vadovybėje", – paaiškino kauniečiui.

"Tapau šio kontrolės ir pardavimo skyriaus šefo pavaduotoju, – pasakoja Mantas. – Naudodamasis naujausia rinkos informacija ruošdavau analizę vadovams, kurie priimdavo pardavimo, gamybos ir logistikos sprendimus Europos šalims, prekiaujančioms "Sony" produkcija."

Mantas neslepia: darbas įspūdingas, įdomus, jis praskleidė didelės kompanijos skraistę, turi pasiūlymą ten grįžti.

"Tačiau noriu dirbti Europos Komisijoje, pažvelgti, kaip reguliuojamas verslas iš konkurencinės teisės pusės, kaip tai veikia ekonomiką, kaip veikia Europos Parlamento direktyvos, – kalba Manrtas. – Įgijęs patirties noriu grįžti į Lietuvą gerinti situacijos, kad žmonėms nereikėtų išvažiuoti iš tėvynės."

Reikia keisti mentalitetą

Dirbdamas su šešiaženklę sumą uždirbančiais šefais jis jausdavosi vargšas, o Lietuvoje sau gali leisti išlaidauti.

"Lietuva atrodo kaip skęstantis laivas. Kiekvienas kovoja už save, – atsidūsta gabus studentas. – Jaunimas išvažiuoja, protai bėga, senų žmonių daugėja, pensijų fondams uždirba jauni. Net baisu pasidarė."

Manto logika paprasta: žmonės priversti taupyti ir dirba ne savo darbą, kartu dar labiau save žlugdydami.

"Pinigai necirkuliuoja. Reikia tvarkyti viršuje, keisti mentalitetą. Jei tu praleidi laiką kažką taupydamas, neduodi darbo savo srities specialistui, kartu prarandi laiką, galėdamas uždirbti. Turi paskaičiuoti ne kiek gali sutaupyti, bet kiek gali uždirbti per tą valandą ar dvi, – kalba Mantas. – Blogai, kai žmonės mėgsta tik populistus. Baugu eiti į politiką, tačiau reikia kažką keisti. Ir nors skęstanti, Lietuva tobula šalis. Reikia, kad žmonės daugiau uždirbtų, tereikia sutvarkyti ekonomiką."

Kaip pakelti šalį?

Kaunietis neabejoja, kad dauguma lietuvių, perkėlus į Angliją, gyventų daug geriau.

"Lietuviai darbštūs, protingi, mūsų šalis kompaktiška. Nuo Kauno iki sostinės – valanda, iki pajūrio – dvi. Tu gali ir dirbti, ir poilsiauti. Turime nuostabią gamtą, daug miškų, ežerų, žmonės draugiški, puiki paslaugų sfera, daug kavinių, geras interjeras ir žmonės stengiasi. Mes – pasakų šalis."

Tai Mantas suprato tik pabuvęs Anglijoje. Taip, ten galima uždirbti daug, bet britai moka milžiniškus pinigus už pasibuvimą gamtoje.

"Kai kurie daug uždirbantys kolegos švyti praleidę savaitgalį miško sodyboje, nors tam išleido kelis tūkstančius svarų sterlingų, – šyptelėja jis. – Ech, parodyti jiems mūsų sodybas ir gamtą. Gaila, kad viskas pas mus nueitų veltui, nes baisūs mokesčiai, valdžiai svarbu viską išspausti dabar. Kodėl pradedančiųjų neatleisti nuo mokesčių, kodėl neskatinti verslo įmonių su perspektyviais planais, neatleisti jų nuo mokesčių keleriems metams, kodėl neįdarbinti studentų? Norėčiau sukurti konsultacinę įmonę, kuri veiktų kaip tiltas tarp verslininkų ir įstatymų leidėjų, gerintų šalies verslininkų konkurencingumą ir patartų valdžios atstovams ekonomikos strategijos klausimais."

"Ten skatina – tu daryk, po to – žiūrėsime, tobulinsime, keisime, o čia didelis stabdys – milžiniška biurokratija, kuri žlugdo iniciatyvą ir sulėtina vystymąsi, o mokesčiai – labai dideli. Kaip jie nori pakelti šalį ant kojų?" – atsidūsta 22 metų studentas.

Vartoja ir žmones

Ne, Vakarų jis neidealizuoja. Vaikinas neslepia, kad Vakarai turi kitą medalio pusę. Jis sako, kad vartojimas bei skaičiavimas žlugdė ir jį.

"Metus dirbau po 70 valandų per savaitę, kai kurie daugiau uždirbantys žmonės dirba po 15 valandų per parą. Kasdien, – atvirauja Mantas. – Ir nejausdami jie praranda nuoširdumą, tampa vartotojais, skaičiuoja savo valandas pinigais. Vartoja ne tik prekes, bet ir žmones. Jie renkasi iš išskaičiavimo – vienas prajuokina, kitas – turtingas, trečias – turi ryšių. Jie skaičiuoja galimybes kainomis. Jie skaičiuoja, kiek prarasi pinigų, jei susitiksi su draugu valandai."

Darbe jis pajuto, kad gyvenimą kolegos vertina ir apie kasdienius dalykus kalba kainomis bei finansų terminais.

"Dauguma jau nemoka atsipalaiduoti, daug uždirbančios kolegės savaitgalį leidžia prekybos centre, kur viską žino atmintinai ir galvoja, ką dar nusipirkti, – neretai Veibridže jis jausdavosi vienišas. – Kolegos važiuodavo apsipirkti į prekybos centrą "Kingston", o aš bėgdavau į gamtą."

Todėl jis nenori ten auginti vaikų – tik Lietuvoje. Tik dar nori įgauti patirties, praktikos, sukurti bendraminčių komandą ir grįžti namo.

Japonė – atgaiva sielai

Neatsitiktinai jo mylimoji – ne vakarietė, o mergina iš Azijos – japonė Rio Watanabe.

Dvejais metais jaunesnė draugė gyvena Linkolno mieste, kur mokosi Tarptautinių ryšių ir politikos bei korėjiečių ir kinų kalbos. Rio nori gerinti tarpusavio šalių santykius.

"Buvau nužmonėjęs, kaip robotas, – neslepia Mantas. – Daug dirbdamas ir paniręs į skaičiavimą, vartotojišką sistemą patenki kaip į transą, – atvirauja kaunietis. – O susitikti su Rio ragino azijietę mylimąją turintis draugas, kuris gyrė šio žemyno moterys, tikindamas, kad jos – atgaiva sielai."

Ir kaunietis patyrė šoką: tai buvo rami, harmoninga, geraširdė mergina.

"Vyro stiprybė – viena, moters – kitkas. Jei vyras kaip ant sparnų eina dirbti ir pasirengęs užkariauti pasaulį jos dėka, ji laiminga, kaip ir vyras, grįždamas į tuos namus pas mylimą moterį. Vakarų Europoje daug moterų siurbia energiją, pinigus, jos visai kitokios", – įsitikinęs jaunas vyras.

Mantui keista, kai "Sony" kompanijoje dirbančios japonės jam atidaro duris, kitiems padeda užsivilkti paltą. Pirmą kartą, praleisdamas pro duris Rio, ją sutrikdė: ši sustingo ir tarėsi su drauge. "Rio pamanė, jog pasielgs nemandagiai pirma žengusi pro duris", – juokiasi Mantas.

Ne, jie nesistengia pakeisti vienas kito, tačiau kai kuriuos kultūrų skirtumus koreguoja ir perima geresnes Vakarų bei Rytų kultūrų tradicijas.

"Jai buvo sunku suprasti, kad kažkokią dieną galima praleisti taip, kaip nori. Lietuvoje specialiai kartais perleisdavau iniciatyvą į jos rankas, liepdavau rodyti kelią, pasikliaujant navigacija, lyg atsitiktinai pasiklysdavau, niekada nevairavusią priverčiau išbandyti keturratį, bagį, – juokiasi Mantas. – Ji išlipo, prisipildžiusi adrenalino ir laiminga. Noriu, kad ji daugiau patirtų. Norime vienas kitą kelti. Su Rio jaučiuosi ramesnis, žmoniškesnis."

Vedybų dar bijo

Mantas atviras – dar bijo vedybų, įsipareigojimo.

Ir tas prakeiktas skaičiavimas kartais lenda it kirminas į smegenis: vestuvės kainuos tiek, vaikus auginti – tiek, o už tai pasiėmęs kreditą gali pasistatyti ir įsirengti namą, o jei vaikai, kuriems skirsi daug laiko, bus nepagarbūs tėvams?

"Kai galvoju apie mamą, kuri mums gamindavo valgyti, skyrė tiek laiko, vargo, pastangų, o mes to nevertinome, šiurpas ima", – skėstelėja rankomis Mantas.

Todėl nors su šilta bei geraširde japone jis švyti ir tampa geresniu žmogumi, kol kas įsipareigoti Mantas vengia.

"Pirma sukurkime save ir padėkime save realizuoti kitam žmogui. Noriu, kad kiekvienas siektume karjeros, padarytume tai, apie ką svajojame. Neretai vienas žmogus dėl kito aukojasi, atiduoda laimę kitam, o paskui priekaištauja, praranda ne tik tai, ko siekė ar net neišbandė, bet ir meilę, – protingų argumentų ieško jaunas vyras. – Ji svajoja apie darbą Jungtinių Tautų Organizacijoje arba Japonijos ambasadoje."

Mantas dabar grįš į Lesterį ir, įgijęs praktiką didelėje kompanijoje, nori gauti dar teisės, logistikos, ekonomikos, bankininkystės žinių.

"Reikia žinoti, kas yra kas. Tik supratus bankininkystės, finansų bei ekonomikos principus geriau grįžti ir padėti Lietuvai, – kalba Mantas. – Mėgstu būti pakeleiviu savo tikslą turinčių žmonių būryje. Padėti vienas kitam, bet ne konkuruoti tarpusavyje. Visi žmonės – tarsi atskiros ir reikalingos variklio detalės. Tas variklis veiks tik tada, kai jas surinksime teisingai kartu. Nuostabu buvo, kai nemiegodavome iki paryčių su draugais ispanu bei italu ir vienas kitam padėjome, strategavome."

Kas yra laimė?

Ne, tai ne tos 70 valandų darbo per savaitę, sušlubavusi sveikata ir du kartus keisti akiniai dėl prastėjančio regėjimo.

"Susitikimas su draugu po mėnesio ten būdavo labai greitas terminas, – atsidūsta Mantas. – Nenoriu to transo, nenoriu būti bejausmis. Nenoriu jaustis tik dėl pinigų pranašesnis už kitą. Noriu padėti Lietuvai."

Laimingesnis gali būti ir uždirbdamas daug mažiau. Kad ir taisydamas motociklus – plieniniai žirgai viena iš didžiausių jo pomėgių.

Tik jis nori save išbandyti. Ir dabar, matydamas žmogų prie "Porsche" vairo, nenužvelgia pavydžiai. "Tai nėra laimė. Dabar tai žinau. Laimė – siekti savo svajonės. Laimė – matyti žmones, kurie turi aistrą: fotografija, dailė, mašinos, žurnalistika ar murkdynės purve. Nesvarbu kas, bet tai, ką tu darai su malonumu, – beria Mantas. – Laimė – dalyvauti lenktynėse su bendraminčiais, kurie vienas kitam padeda, bet nekonkuruoja. Laimė – gamta, architektūra. Negalėčiau gyventi šiuolaikiniame, stikliniame mieste – ten šalta, vieniša, niūru. Laimė yra dirbti tai, kas patinka – rengti projektus, turinčius pradžią ir pabaigą."