Po trisdešimties metų grįžęs į Šri Lanką keliautojas ir fotografas Edmundas Kolevaitis šįkart daug laiko praleido tarp žvejų, gyveno pas vietinius ir išbandė tradicinę indų mediciną – ajurvedą.

Ekologiškas gydymas

„Dar nė iš vienos kelionės negrįžau taip pailsėjęs, – prisipažino daugiau nei 60 pasaulio valstybių apkeliavęs fotografas E.Kolevaitis. – Bendravimas su draugiškais, geraširdžiais Šri Lankos gyventojais, graži gamta. O ypač atgaivino savaitė, kurią praleidau pas ajurvedos meistrę.“

Moteris, su kuria susidraugavo E.Kolevaitis ir jo žmona Stasė, dienomis dirbdavo įprastoje medicinos klinikoje, o vakarais gydydavo pacientus ajurvedos metodais.

„Masažai, šilto aliejaus lašinimas ant kaktos, natūralūs produktai. Tai labai padėdavo ilsėtis, – pasakojo E.Kolevaitis. – Ta gydytoja, užsiimanti tradicine senąja indų medicina, nenaudoja jokios chemijos. Pacientų negalavimus ji gydo tik ekologiškais būdais.“

Budos nušvitimo šventė

Su gydytojos šeima lietuviai dalyvavo Budos gimimo ir nušvitimo dienos šventėje – Vesak.

„Švęsti į didesnį miestą važiavome sunkvežimiu. Moterys sėdėjo gale, sunkvežimio kėbule, o mes, vyrai, – kabinoje“, – šyptelėjo E.Kolevaitis.

Į pagrindinę budistų šventę, per kurią kaip nušvitimo simboliai į dangų paleidžiama tūkstančiai įvairiaspalvių žiburėlių, traukė minios žmonių: pėsčiomis, dviračiais, traktoriais, motoroleriais, automobiliais. E.Kolevaičio kompanija dešimties kilometrų atstumą įveikė per pustrečios valandos.

„Žmonės vienas kitą vaišino kava, arbata, ledais, ryžiais. Kai kur stovėjo ir dideli katilai su karštu maistu, – pakelėse matytus vaizdus pasakojo fotografas. – Beje, šventykloje užtrukome tik apie 30 minučių. Nors atgal vėl keliavome pustrečios valandos, tai buvo įsimintinas laikas.“

Šalis, išsaugojusi autentiką

Pirmas paras kauniečiai gyveno Habarana kaimelyje netoli Sigirijos miesto. Nedideliame vieno aukšto apie 120 kv. m ploto namuke pakelėje gyvenanti šeima priėmė labai draugiškai, pasitiko su lotosais, o trejų ir septynerių dukrelės šoko, dainavo.

„Jie labai lipšnūs ir šilti žmonės, – tikino kaunietis keliautojas. – Daugiau nei 70 proc. šalies gyventojų – singalai budistai. Tikėjimas santūrus, tačiau išlaikęs tradicijas.“

„Žmonės paslaugumu, nuoširdumu priminė tajus, – palygino E.Kolevaitis, – tačiau Tailandas smarkiai nuniokotas turizmo, daugelyje kavinių – rusiški ar angliški užrašai, skamba nevietinė muzika. Šri Lanka dar išsaugojo autentiškumą ir nėra išlepinta turistų.“

Valgo rankomis

Lietuviams skirtame kambaryje miegoti buvo įrengtas baldakimas, kurį dengė tinklelis nuo vabzdžių. Tualetas buvo prie virtuvės, o jo durys nerakinamos.

Šeimininko žmona su seserimi gamino valgyti ir su lietuviais pusryčiaudavo, pietaudavo, vakarieniaudavo prie vieno stalo. Vandenį maistui pumpuodavo iš šulinio.

„Šri Lankoje valgiaraštyje dominuoja ryžiai, karis, kokoso drožlės, kardamonas. Pagrindiniai patiekalai – keturi ar penki. Šiek tiek vištos, daržovių, žuvų, – aiškino E.Kolevaitis. – Kaip ir įprasta daugeliui Azijos šalių, maistą, taip pat ir ryžius, šeimininkai valgė rankomis. Vietinės moterys nevartoja alkoholio, net ir alaus.“

Sugavo milžinišką rają

Kita kauniečių gyvenamoji vieta Šri Lankoje buvo gana pasiturimai gyvenančio singalo namai Kandi mieste. Nuo kalno krašto atsivėrė fantastiškas vaizdas į miestą.

Šio namo šeimininkas svečiams skyrė mažiau laiko, o nuoma, matyt, buvo vienas iš jo verslų.

„Jis turėjo kelis tarnus, kurių vienas gamino valgyti, kitas – lygino drabužius“, – pasakojo E.Kolevaitis.

Fotografui labai patiko šešios dienos, per kurias jis su žmona gyveno bungale ant Indijos vandenyno kranto, daug laiko praleido tarp žvejų.

Šri Lankos žvejai mielai bendravo su užsieniečiais. Jie net pasiūlė parai ar savaitei nemokamai išplaukti į vandenyną nedideliais laiveliais kartu žvejoti.

„Ryškūs raudoni tinklai, čia pat darinėjami rykliai, tunai, dviračiais ar ratukais vežamos didelės žuvys, – matytus pakrantėje vaizdus prisiminė keliautojas. – Beje, buvau liudininkas, kai žvejai pagavo daugiau nei toną sveriančią rają, kurios per valandą kabliais ir tinklais taip ir neįkėlė į krantą.“

Tragedija – vis dar atmintyje

2004 m. gruodžio 26-ąją 50 tūkst. Šri Lankos gyventojų gyvybių nusinešusį cunamį, siautusį Indijos vandenyno pakrantėje, šalis vis dar atsimena.

Apie tai fotografui pasakojo ir vairuotojas. Apie negyvus kūnus, apie traukinį, kurį kaip plunksnelę į vandenyno gelmes su tūkstančiu keleivių nusitempė cunamio gniaužtai.

Cunamio siautėjimo vietoje gyvenęs vairuotojas tuo metu buvo išvykęs į šalies šiaurę. Baisios tragedijos neleidžia pamiršti ir likę gyvieji, praradę artimuosius, ir šioje vietoje japonų pastatytas paminklas.

Apie Šri Lanką

Šri Lankos Demokratinė Socialistinė Respublika, Šri Lanka (iki 1972 m. žinoma kaip Ceilonas) – sala Indijos vandenyne ir to paties pavadinimo joje įsikūrusi valstybė. Sala yra 55 km į pietryčius nuo Indostano pusiasalio.

Plotas – 65 610 kv. km.

Gyventojų skaičiuojama apie 21 milijoną.

Lanka (skr. tviskanti žemė) – istorinis-kultūrinis Pietų Azijos regionas, žinomas nuo I tūkst. pr. m. e.

Apie 74 proc. gyventojų yra indoeuropiečių kilmės singalai budistai, šiaurėje gyvena dar V a. imigravę tamilai (18 proc.), pietų sunkiai pasiekiamose aukštumose išlikę keli tūkstančiai pirmųjų Šri Lankos gyventojų vedų – medžiotojų, kuriuos ateiviai singalai ir tamilai nustūmė į blogiausias salos vietas.

Pigiau nei Lietuvoje

Namo nuoma mėnesiui kainuoja apie 400 litų.

Viešbučio bungalas (atskiras namelis) prie vandenyno kranto su pusryčiais ir vakariene dviem žmonėms Kolevaičių porai kainavo apie 150 litų už parą.

Litras benzino – 3,45 lito.

Pusantro litro vandens – 1 litas.

Butelis alaus viešbučio bare – 5 litai.

Sotūs pietūs restoranėlyje 10–15 litų.