Būna dienų lyg tyčia... Vieną tokių dienų rašytojas Liudvikas Jakimavičius Vilniaus senamiestyje susipažino su indėnų šamanu, kuris šiek tiek pakoregavo jo gyvenimą.

Kartą poetas ir dramaturgas L.Jakimavičius vaikštinėjo Pilies gatve ir užsuko pas draugą Vidą į šio antikvarinę parduotuvę. Ten jie vakarojo, gurkšnojo alų.

„Žiūriu, ateina toks žmogeliukas. Tamsaus gymio, tarsi indėniško veido. Apžiūrinėjo ikonas, kitus daiktus. Paskui pradėjo mus angliškai kalbinti. Keistas toks“, – prisiminė Liudvikas.

Svečias nusipirko ikoną už 1000 litų. Pasisakė esąs iš Amerikos, o neseniai buvęs Buriatijoje, kur vyko šamanų suvažiavimas. Vyrai pradėjo juoktis: „Tai tu – šamanas?“

„Taip, – atsakė šis. – Septintos kartos.“ Jo tėvai, seneliai ir protėviai buvo šamanai. Liudvikas su juo pradėjo pokštauti, pavadino jį Kastaneda.

Šamanas papasakojo, kad dabar jo nuotaika – slogi. Sūnus baigė mokslus koledže, nuvažiavo su draugais švęsti prie vandenyno ir nuskendo. Paskui patikslino: „Ne nuskendo – vanduo jį pasiėmė.“

L.Jakimavičius juokais svetimšalio pasiteiravo, ar šis mokąs burti ir savo kerais paveikti kitą žmogų. Pavyzdžiui, ar galįs jį užburti?

Sulaukęs teigiamo atsakymo, lietuvis išdėstė, ko norėtų: „Matai, geriu alų. Bet noriu iš viso mesti gerti.“

„Okay“, – atsakė indėnas. L.Jakimavičiui jis paliepė atsistoti knygyno viduryje, o pats atsistojo priešais jį maždaug pusantro metro atstumu.

„Ištiesk rankas, – pasakė šamanas. – Užsimerk.“

Liudvikas padarė tai, ko buvo prašomas.

„Ir staiga… kažkokia įtaiga eina iš jo, – į praeitį nugrimzdo poetas. – Jis nieko nekalba, bet aš girdžiu jo balsą, girdžiu, kaip jis kalba. Toks keistas dalykas. Aš jam mintimis atsakinėju, ir jis, matyt, girdi, ką atsakinėju. Įtaiga buvo galinga. Nesusigaudžiau, kiek laiko taip stovėjau – gal tris minutes, gal ilgiau.“

Po seanso šamanas lietuviui davė į kryželį, panašų amuletą. „Įvyniok jį į raudoną skepetaitę ir nešiokis kišenėje, – pasakė. Ir dar pridūrė: Žinok, jeigu pradėsi gerti, gerai nebus. Aš tave matysiu.“

Grįžęs namo, Liudvikas viską papasakojo žmonai. Ši ne juokais išsigando: „Dar galą gausi. Taigi tas žmogus tave užbūrė.“

„Aš viską padariau, kaip jis sakė. Išsigandau, rupūs miltai. Ir iš tikro negėriau, ko gero, visą vasarą“, – prisiminė Liudvikas.

Paskui buvo jo sūnėno krikštynos. „Na, manau, alaus paragausiu. Paragauju ir laukiu, bus kas nors ar nebus. Žiūriu – nieko, neveikia tie jo kerai. Bet kurį laiką tikrai prisibijojau, – neslėpė L.Jakimavičius prieš kelerius metus nutikusios keistos istorijos. – O mano žmona dar ir dabar tiki, kad esu užburtas.“

Tačiau L.Jakimavičius vis tiek norėjo baigti girtuoklystę. Kitas jo bandymas buvo susijęs ne su šamanais, o su Katalikų bažnyčia.

„Manau, be stipraus autoriteto nelabai gali mesti gerti. Tada savo pastangomis ir Bažnyčios dėka negėriau metus. O tais užsikodavimais nelabai tikiu, – sakė pašnekovas. – Dabar išgeriu alaus. Kaip ir visi normalūs žmonės.“