"Anksčiau manyta, kad dirbti su stiklu gali tik vyrai. Melas", – Kauno miesto muziejuje pristatydamos savo darbų parodą, mitą griovė jaunosios menininkės Jonė Kalinaitė ir Alina Bisikirskytė.

Kasdienybė tarp dulkių

Masyvios krosnys, šlifavimo staklės, šviečiantis stalas, rėžtukai ir įvairiaspalviai stiklo lakštai – 23 metų Jonei ir metais už ją jaunesnei Alinai nepakaktų rankų pirštų suskaičiuoti stiklo dirbtuvėse praleistų dienų.

"Čia pamirštame moteriškumą. Baltos arba juodos panagės, išteplioti drabužiai, stiklo dulkėmis aplipę plaukai", – taip savo kasdienybę keliais žodžiais apibūdino Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto stiklo dizaino bakalaurės.

Kodėl stiklas, o ne drabužių dizainas arba studijos medicinos universitete? Iš Vilkaviškio kilusi Alina prieš užverdama vidurinės mokyklos duris žinojo, kad jos keliai pasuks į Kauną. Visgi didžiajai merginos svajonei – studijuoti tapybą nebuvo lemta išsipildyti. "Trūko pasirengimo. Tačiau apsilankiusi akademijoje supratau, kad darbas su stiklu mane žavi ne mažiau už tapybą", – pasirinkimu džiaugėsi Alina.

Studijuoti stiklo dizainą Jonei pasiūlė vienas akademijos dėstytojų. "Susigundžiau ir nesigailiu", – tikino kaunietė.

Dirbti būtina greitai

Skirtingai nuo daugumos aukštųjų mokyklų studentų, Jonei ir Alinai dailės akademijoje neteko krimsti nuobodžios teorijos – peržengus mokymo įstaigos slenkstį, į rankas joms iš karto buvo įbruktas stiklas.

"Pati pradžia, kai nieko nesupranti, – labai įdomi. Vėliau pripranti", – pažintį su dūžtančia medžiaga prisiminė Jonė ir Alina. Pirmasis darbas, su kuriuo turėjo susidoroti viso kurso studentai, – plaketė.

"Nežinantiesiems paaiškinsiu: tai panašu į stiklo paveikslą", – šyptelėjo Jonė. Vėliau merginos susipažino su karštu stiklu, vitražu, stiklo plastiku. "Dirbti su karštu stiklu – sunkiausia. Čia reikia daug galvoti, – apie darbo subtilybes kalbėjo studentės. – Būtina greitai sukti lazdą, prie kurios prilipęs karšto stiklo lašas, atsargiai pūsti, kad neatsirastų skylė arba karšta masė nepatektų į plaučius. Be to, galima nudegti odą."

Vos kelių centimetrų dydžio stiklinės statulėlės – gėlės, katinai ar žuvys, kurių galima rasti bet kurioje suvenyrų parduotuvėje, pasak merginų, taip pat daromos iš karšto stiklo, tačiau visai kitu principu.

"Paimi karštą stiklo lašelį ir tampai jį su pincetu. Smagiausia šiame procese tai, kad niekada nebus dviejų vienodų daiktų", – pasakojo Alina.

Būtina apsauga – akiniai

Merginos šyptelėja – dirbant su stiklu, laimę nešančios šukės neišvengiamos. "Per visus metus dužo daug kas: gynimo darbai ir smulkesni, tačiau labai mieli kūriniai. Tokia jau stiklo lemtis", – įsitikinusios studentės.

Smulkius stiklo gabalėlius Jonei ir Alinai ne kartą teko traukti iš rankų pirštų pagalvėlių, plaukų ir net akių. "Tokiais atvejais tenka griebtis atsargumo priemonių", – ranka modama į vieną iš dirbtuvės stalų nusijuokė Jonė. Čia gulėjo akiniai, dažais ištepliotas respiratorius, chalatas ir pirštinės. Tiesa, su pastarosiomis, pasak studenčių, dirbti nepatogu. Todėl rankų apsaugą jos naudoja tik matindamos stiklą arba šlifuodamos atskiras jo daleles.

Darbe su stiklu, studenčių teigimu, neišvengiami ir skilimai. "Prieš atveriant krosnies duris, baisiausia yra nežinomybė: sveikas ar įskilęs bus tavo kūrinys. Ir visai nesvarbu, kaip kruopščiai dirbai, viskas priklauso nuo stiklo ir nuo krosnies", – atviravo Alina.

Pastaruoju metu moterys viliojamos įvairiausiais rankdarbiais: dekupažu, piešimu ant porceliano. Ar taip pat lengvai – namų sąlygomis galima pasidaryti stiklinį suvenyrą? "Stiklo siūlų, lakštų, rėžtukų ir kitų, dirbti su šia medžiaga reikalingų priemonių galima rasti specializuotose parduotuvėse, tačiau stiklinę lėkštę arba statulėlę namuose vargu ar padarysite. Nebent jūsų orkaitė gali pasiekti 1000 laipsnių karštį", – nusijuokė studentės.

Krosnys, kuriose savo darbus "kepa" menininkai ir studentai, kainuoja nuo 10 tūkst. litų.

Savo darbus perpirks

Ketverius metus tęsusios pažintį su stiklu, prieš kelias dienas Jonė ir Alina atsisveikino su dailės akademija.

Tačiau, prieš užveriant duris, joms teko atiduoti "duoklę" mokymo įstaigai – pristatyti baigiamuosius darbus. Juos nuo vakar dienos galite pamatyti Kauno miesto muziejuje.

Galvojusi apie didelius stiklinius skalbinių segtukus, Jonė menininkų komisijai pristatė tris vitražus, pavadintus "Masinė kultūra". Juose jaunoji menininkė atspindi šiandienos aktualijas: žmogų, priklausantį nuo televizoriaus, žmogų, kurios rankos ir kojos suaugo su kompiuteriu. Darbams studentė naudojo ne tik stiklą ir dažus. Juose įpinti odos motyvai. "Sunku pasakyti, kiek laiko ruošiau vitražus. Dailės akademijos studentams baigiamajam darbui nepakanka vienos nakties", – nusikvatojo Jonė.

Alina akademijai nusprendė palikti stiklinių moteriškų apatinių kolekciją "Victoria's secret". "Viktorija – pergalė, secret – paslaptis. Be to, šis vardas visiems žinomas", – atsargiai liesdama savo kūrinius, kalbėjo Alina. Iš stiklo siūlų ir lakštų "pasiūtos" liemenėlės, korsetas, kelnaitės ir naktiniai marškiniai, pasak autorės, atskleidžia moters grožį ir jos trapumą. "Ar juos galima nešioti? Būtų keblumų apsirengiant ir judant", – vos tvėrė juokais Alina.

Paklaustos, už kiek parduotų savo darbus, merginos negalėjo pasakyti tikslios sumos. Po ilgos pauzės Jonė prasitarė, kad už vitražus prašytų ne mažiau kaip tūkstantį litų. "Metus laiko negalėsime jų parduoti – darbai liks akademijoje. Po metų dėstytojai suskaičiuos visas sąnaudas ir jei norėsime, galėsime savo darbus išsipirkti", – prasitarė studentės.

Alinos Bisikirskytės ir Jonės Kalinaitės meninio stiklo paroda Kauno miesto muziejuje (M.Valančiaus g. 6) veiks iki liepos 1 d.