Pirmiausia, profesionali Kšištofo karjera krepšinyje jau baigėsi, reikėjo gerai apgalvoti, ar užteks finansinių išteklių, be to įvertinti, ar galės skirti pakankamai dėmesio. Juk auga dar trys vaikai, kuriais privalu pasirūpinti.

„Kad įtikintų mane dėl to, Kšištofas stengėsi net septynerius metus. Pirmuosius kartus jam apie tai užsiminus, paprasčiausiai pasiutau. Namie kilo didelis skandalas. Sakiau jam, kad tu galvoji tik apie save. Niekas kitas tau nerūpi“, – jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo... Iki...“ atviraus krepšininko Kšištofo žmona Tatjana.

Kas paskatino apsispręsti? Viena iš priežasčių – Danieliaus paauglystė. Vyriausiajam Lavrinovičių sūnui jau keturiolika metų, todėl nenuostabu, kad tėvai jį namie mato vis rečiau. „Santykiai su vyriausiuoju sūnumi Danieliui kartais tapdavo šiek tiek įtempti. Nesupratau, kad namie atsiranda dar vienas vyras, kuriam įdomesniu tampa gyvenimas už namų ribų. Tik vėliau prisiminiau, kad juk ir man pačiam taip buvo. Todėl taip norėjosi dar vieno mažuliuko, kuris pralinksmintų“, – laidoje pasakos projekto „Kaukės“ komisijos narys K. Lavrinovičius.

Tėvai turi būti autoritetai. Netikiu tokiu auklėjimo būdu, kai vaikai, dar būdami maži, tampa geriausiais draugais. Tokiais jie pasidarys tada, kai sukurs savo šeimas, ne anksčiau.

Jau prieš penkiolika metų, per  vestuves, jie abu nusprendė, kad nori daugiavaikės šeimos. Tatjana į Lietuvą atsikraustė iš Permės Rusijoje, kur augo kartu su broliu ir vyresnėle seserimi. Kšištofas taip pat niekada nebūdavo vienas, kartu su juo visą gyvenimą – dvynys brolis Darjušas.

„Net nesvarsčiau atsiduoti tik karjerai ir turėti vieną vaiką. Tai būtų nuobodu. Norėjau didelės šeimos, kurioje būtų daug veiksmo, tiesa, gal ne tokios didelės, kaip Kšištofas, kuris vestuvių dieną užsiprašė net dešimties vaikų. Gerai, kad kažkaip iki šiol susitariam, radom aukso viduriuką“, – šypsosi Tatjana.

Kristianą, palyginti su kitais vaikais, pasak Tatjanos, auginti labai lengva. Jis miega gerai, naktį nesikelia, be to, prie vaiko auginimo dabar kaip niekad anksčiau prisideda ir Kšištofas. „Aišku, gimus pirmiesiems vaikams buvo sudėtinga. Norėjosi į vakarėlius, laisvės, tekdavo daug ko atsisakyti. Tačiau dabar, kai ir taip daugiausiai laiko praleidžiame namuose, mažylio auginimas yra vienas malonumas. Mes net neturime auklės“, – pasakos T. Lavrinovič.

Tiesa, ji savo vaikams nenuolaidžiauja, yra labai griežta mama. Visi jie turi grafiką, kurio privalo laikytis. Paprastą dieną sportą ir kitus būrelius lankančios atžalos į mokyklą išeina ryte, o namo sugrįžta vėlai vakare. Krepšininko atžalos sportuoja, sūnūs žaidžia krepšinį, dukra – tenisą. „Tėvai turi būti autoritetai. Netikiu tokiu auklėjimo būdu, kai vaikai, dar būdami maži, tampa geriausiais draugais. Tokiais jie pasidarys tada, kai sukurs savo šeimas, ne anksčiau.“