"Mes – bankrutuosime!" – pareiškė devyniolikmetė Estijos rusakalbė Irina. Panašu, kad šalyje, nuo sausio 1-osios besirengiančioje įsivesti eurą, gyvena ne vien ES valiutos entuziastai.

Suomių desantas

Vasaros vakarais Estijos sostinės Talino senamiestis ir centras pabunda iš snaudulio. Estai tarsi paneigia jiems lipdomas šaltakraujų ir lėtapėdžių etiketes.

Veiksmas, klegesys, ūžesys. Barai, naktiniai klubai, restoranai. Taip, ir daugybė užsieniečių. Ypač suomių, atvykstančių savaitgaliais išgerti estiško alaus "Saku", gimtosios degtinės "Finlandia" ir už pinigus striptizo baruose paspoksoti į pusnuoges merginas ar nelegaliuose viešnamiuose pamylėti prostitutes.

"100 eurų! – nelinkęs derėtis plačiapetis vyras laužyta anglų kalba sako turbūt ne dešimt ir ne šimtą kartų kaip maldą išmoktą frazę. Po akimirkos veidą nutvieskia plati šypsena: – Čia kaip tau, mielas drauge."

Pirmą kartą gyvenime matomas "mielas draugas" iš Helsinkio nesidera: jis kelias valandas galės pasimėgauti ilgakojės rusaitės draugija.

Eurų prašoma ne tik už merginas. Daugelyje Talino parduotuvių, kioskų, barų, restoranų kainos jau surašytos ir kronomis, ir eurais.

Rusakalbiai – pesimistai

"Coca cola", "Sprite", "Fanta" buteliukas – 14,5 kronos arba 0.95 euro, cigarečių pakelis – 9 kronos arba 0,45 euro, mažesni cigarečių blokai – 60 kronų arba 3,85 euro, didesni – 290 kronų arba 18,53 euro.

Nuo 6 iki 23 val. kilometras taksi automobiliu – 10,9 kronos arba 0,7 euro, nuo 23 iki 6 val. – 13,5 kronos arba 0,86 euro.

Nuo 2011 m. sausio 1-osios eurą įsivesiančioje Estijoje kainos kronomis ir ES valiuta jau rašomos ir kioskuose, ir taksi.

"Mes – bankrutuosime!" – devyniolikmetė Estijos rusakalbė Irina susiraukė ir atrodė, kad dar labiau pajuodavo papūstose jos lūpose įsegtas auskaras.

Ji su drauge Arina gatvėje pardavinėja saulės akinius ir dar spėja platinti reklamines turkų restorano skrajutes. "Ten – labai skanūs kebabai!" – tikina Talino rusaitės, pasiguodusios, kad dabar – sunkūs laikai, nes įstojimas į ES, o dabar dar ir euro įvedimas Estiją ne tik paklupdys ant kelių, bet ir nužudys.

Reikia eiti iki galo

"Jūs turbūt kalbėjotės su rusais, bet ne estais?" – išgirdusi, kad keli iš eilės kalbinti Talino gyventojai itin skeptiškai vertina euro įvedimą kitais metais, pasiteiravo mėlynes netoli bokštelių į senamiestį pardavinėjanti estė Aivo.

Žvelgdamas į 20 kronų kainuojančią stiklinę mėlynių, po to į simpatišką žilagalvę žydraakę 73-ejų senutę linksiu galvą.

Jaunatviškai atrodanti estų senjora pamokomai linguoja galva ir it ekonomistė aiškina: "Nėra lengva, tačiau euras padės ateiti užsienio kapitalui, dar daugiau atsiras darbo vietų, nebus painiavos ir įvairių spekuliacijų tarp kronos ir euro."

Ir po akimirkos Aivo kaip niekur nieko draugiškai laužyta rusų kalba bendrauja su kolege "verslininke" – čia pat gėles pardavinėjančia kita senute ruse.

Aivo pritarė ir studentas Aivaras, ir vienoje užsienio kapitalo kompanijoje dirbantis Kasparas: "Nelengva, tačiau pasirinktu keliu reikia eiti iki galo. Tik kvailiai galvojo, kad bus lengva. O rusai... Jiems viskas blogai, kam nepritaria Maskva. Kaip jie gali niurzgėti, jei kai kurie gyvena čia ir nemoka estiškai?"

Nedarbas – problema

Tarp kitų besirungiančių Rytų Europos šalių ekonomikų Estijai akivaizdžiai labiausiai sekasi. Tačiau už tai daugiausia sumoka jos jauniausi ir rusiškai kalbantys piliečiai, negalintys rasti darbo. Tai neseniai paskelbė "EUobserver".

Galbūt todėl euro įvedimą skeptiškai vertina gan dažnai vakarietiškai politikai nepritariantys rusakalbiai Estijos gyventojai ir darbo sunkiau randantys jaunuoliai.

Registruoti bedarbiai (šiuo metu apie 16 proc. iš šalyje gyvenančių 1,2 mln. žmonių) skirstomi į dvi kategorijas.

Tie, kurie anksčiau dirbo ir mokėjo socialines įmokas, pirmąsias 100 dienų gauna 50 proc. buvusio atlyginimo, kitas 170 dienų – 40 proc. Tie, kurie anksčiau niekada nedirbo ir nemokėjo mokesčių, pirmąsias 270 dienų tegauna nustatytą 1000 kronų (apie 220 litų) pašalpą, o vėliau – visiškai nieko. Tiesa, sveikatos draudimas už juos mokamas tol, kol jie lankosi vietinėje darbo biržoje.

"Nedarbas vis dar lieka viena svarbiausių vyriausybės darbo sričių", – "EUobserver" teigė Ylo Kaasikas, Estijos centrinio banko vyriausiasis ekonomistas.

Tačiau jis optimistiškai mano, kad nedarbo rodikliai šiais metais vėl sumažės, nes nuo 2009-ųjų pabaigos užtikrintai daugėja vėl pradėjusių dirbti žmonių.

Išskirtiniai senamiesčio bruožai

"Gal norite pamatyti, kaip viduramžiais buvo kertamos galvos ar kankinami žmonės?" – į mane įsmigo akiduobės. Budelis. Vilkintis juodu apdaru, primenančiu kukluksklano nario drabužį, o veidą slepiantis po purpuriniu gobtuvu.

Kitoje gatvės pusėje, prie viduramžių valgiais ir įspūdingu senoviniu interjeru garsėjančio garsiojo trijų aukštų restorano "Olde Hansa" merginos grojo senoviniais instrumentais.

Suomiui ir estui priklausančiame kelis milijonus kainavusiame "Olde Hansa" jautiesi kaip viduramžiais. Viduje – prietema ir šimtai žvakių bei fakelų. Net ir tualetuose nerasi elektros lempučių, o rankas nusiplausi tik iš vandens sklidino svyrančio ąsočio.

Ne viename Talino restorane ar bare, o tai itin reta Lietuvoje, aptarnaujantis personalas vilki išskirtine apranga – nuo ultrašiuolaikių iki viduramžių drabužių.

Iš paukšio skrydžio

"Aš tave myliu", – meiliai žvelgia vestuvių dieną gatvėje pozuojantis jaunavedys į nuotaką, o greta manęs stovintis estas man kužda: "Jis – rusas, ji – estė."

"Oooo!" – suklykė žemyn senamiesčio gatve velotaksi pralėkę turistai. Jaunas vaikinukas virtuoziškai valdė triratį, patenkintiems keleiviams dovanodamas dozę adrenalino.

Olandai važiavo iki vieno Talino stiklinių daugiaaukščių – iki vienos iš daugelio padangėse įrengtų terasų pavalgyti sušių. Estijos sostinėje, o tai vėlgi reta Lietuvoje, itin daug aukštai "kabančių" lauko terasų su nuostabiais vaizdais.

Kaip ir striptizo klubų – ir centre, ir senamiestyje. Kaip ir pagausėjusios armijos išmaldos prašančių žmonių, kurie geriausiose senamiesčio vietose per mėnesį surenka apie 2 tūkst. eurų.

Elgetos, kaip ir visame pasaulyje, valiutos nesirenka.