„Pradžioje buvo žodis, spalvos tik paskui ėmė brėkšti ir savaip dėliotis“, – sako tapytojas Romanas Averincevas, spalvomis, forma siekiantis nutapyti tuštumą. Jo personalinė paroda „Kelionė į tuštumą“ eksponuojama Irenos Mikuličiūtės dailės galerijoje.

Romanas Averincevas. Autoportretas.

Romanas Averincevas. Ivanas kvailelis neša Mariją.

Romanas Averincevas. Trikinkė.

Romanas Averincevas. Japonas ir ????

Kur yra tuštuma?

Pasiekti paveikslo tuštumą (argi tai įmanoma?) ją arba jį nutapant, o galbūt nepasiekti tuštumos, gal tik prie jos prisiliesti, pagaliau – jos siekti, mąstyti, žinoti, kad ji yra. Be jokios abejonės, tai – vienas skausmingiausių, dramatiškiausių ieškojimų.

„Galbūt man tai rūpi, nes esu ligonis, sergu psichikos liga“, – atvirai prisipažįsta menininkas. „Kad ir kaip būtų, ji maitina mano kūrybą ir leidžia išgyventi, nes gaunu neįgalumo išmoką“, – kalba R.Averincevas, tačiau menininko apmąstymai, gilios įžvalgos verčia suabejoti, kas iš tiesų yra psichiškai sveikas žmogus ir kas – nelaimė?

Šiuo atveju nelaimė – prarasti kūrybos dovaną, o sveikas žmogus taip dažnai pasitenkina tik ribotais buitiniais poreikiais ir į dvasinius ieškojimus nė nežengtelėja. Kita vertus, atsiskleidžia ir kita problema – menininkas, jei nėra ligonis, tiesiog neišgyvena, nes jo kūryba dažnai yra neapmokama, dargi dažnai reikia ir pačiam susimokėti už parodos erdvę, knygos leidybą etc., todėl ne vienas menininkas džiaugiasi sunkiai sergąs.

Neseniai teko girdėti ir tokį rašytojo pasidžiaugimą: „Ačiū Dievui, turiu širdies ydą, kitaip seniai būčiau miręs.“ Ir minimos tikros, nesusiveiktos ligos. Beje, menininkai ir patys mėgsta ironiškai pajuokauti, kai yra palyginami su neįgaliaisiais: „Taip, mes visi savotiškai neįgalūs.“

Įkvepėjas – V.Pelevinas

Taigi ieškoti tuštumos – drąsus, donkichotiškas užsiėmimas ir tai, ko gero, gali daryti vien menininkas. Ir tai, ko gero, užima visą gyvenimą. Ir tai, ko gero, yra prasminga, nes ieškant prisiliečiama prie slėpiningiausių žmogaus sielos gelmių, ir kai tas prisilietimas įvyksta, kai juo dar ir pasidalijama – tuomet atsiveria akys (siela) dar daugybei, o ta daugybė patyrimą perduoda kitai daugybei. Tuomet tuštuma (ar jos ieškojimas) ištuština buvimą beprasmybėje.

„Vienas mano darbų “Keturratis„. Nutapiau jį, nes prie mano namų tais keturračiais nuolat važinėja paaugliai. Dienų dienas, pirmyn atgal. Mano akimis – toks beprasmiškas užsiėmimas,“ – stabtelėja prie savo paveikslo R.Averincevas.

Didžiumą parodoje eksponuojamų tapybos darbų įkvėpė šiuolaikinės rusų literatūros klasikas Viktoras Pelevinas, ypač jo knyga „Čiapajevas ir Pustota“.

Siekti tobulybės

Penki galerijoje, autoriui pageidaujant, neįprastai žemai pakabinti R.Averincevo paveikslai eina kaip kelias, kiti penki žymi ir atstovauja tai nepasiekiamajai tuštumai. „Viską daliju pusiau, kaip ir tą asmenybę, kuri yra linkusi dvejintis. Apie tą patį dvejinimąsi kalbu ir aš, ir V.Pelevinas, ir visi psichiatrai. Tai tiek būtų tų paranormaliųjų aiškinimų“, – savo parodą santūriai pristato tapytojas, 2011 m. apdovanotas Moldovos Respublikos kultūros ministerijos diplomu.

„Žinau, kad tuštuma – nereali, tai tobulybės siekiamybė, juk ir vakuumas nėra tuštuma, jame yra elektromagnetinių dalelių, – mąsliai kalba R.Averincevas. – Bet juk kur kas įdomiau kopti į kalną, kuris neturi viršūnės.“

Išties neapninka beprasmybės nuojauta, klaidingas jausmas, kad kažko pasiekei, nugalėjai, įveikei, neužduodamas tuščias ir statiškas klausimas: „O kas dabar?“

Kas: R.Averincevo darbų paroda.

Kur: I.Mikuličiūtės dailės galerijoje.

Kada: veikia iki vasario 29 d. susitarus tel. 8 686 24 016.