Pereiti į pagrindinį turinį

Tapyba – magija, kuri pavergia ilgam

2013-01-03 15:00
Tapyba – magija, kuri  pavergia ilgam
Tapyba – magija, kuri pavergia ilgam / Tomo Raginos nuotr.

„Tapybą suprantu kaip procesą: tekantis upės vanduo, rasojantis langas, tirpstantis sniegas, sutiktas žmogus ar atrastas daiktas. Ieškau siužeto, motyvo, – sako dailininkė Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė.

Tapytoją labiau domina ne ideali pusiausvyra ir statika, bet dinamiškas egzistencijos srautas, praradęs formalius kontūrus ir virtęs aistringa iracionalia abstrakcija. „Natūros diktuojama spalva, sklindanti emocija, akimirkos nuotaika – mano tapybos spalvos ir struktūros “sufleris", – prisipažįsta menininkė.

– Neseniai teko matyti jūsų tapybos darbus grupinėje parodoje su tapytojais Agne Deveikyte-Liškauskiene ir Sauliumi Paliuku ir štai – personalinė paroda Justino Vienožinskio menų fakulteto galerijoje. Kaip gimė ši paroda?

– Ji atsirado bendru susitarimu su Arvydu Martinaičiu, Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto dėstytoju. Buvau minėjusi jam, kad J.Vienožinskio menų fakulteto galerija yra patraukli nedidelei parodai, „graži“ šviesa galerijoje ir, kad atsiradus progai, aš mielai padaryčiau personalinę parodą. Taigi, Arvydas netrukus ir pasiūlė surengti parodą – aš sutikau.

Parodoje eksponuojami naujausi darbai, dauguma jau rodyti prieš tai grupinėse parodose „Tapybos“ (Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje 2012 m.), Art Vilnius’12 („Litexpo“ parodų rūmuose 2012 m.), tačiau yra ir anksčiau nerodytų darbų.

Parodą pavadinau „Motyvai“, nes tapybą suprantu kaip procesą: tekantis upės vanduo, rasojantis langas, tirpstantis sniegas, sutiktas žmogus ar atrastas daiktas. Ieškau siužeto, motyvo. Labiau domina ne ideali pusiausvyra ir statika, bet dinamiškas egzistencijos srautas, praradęs formalius kontūrus ir virtęs aistringa iracionalia abstrakcija. Natūros diktuojama spalva, sklindanti emocija, akimirkos nuotaika – mano tapybos spalvos ir struktūros „sufleris“. Pasikliauju improvizacija, reikalaujančia spontaniško veržlumo bei spalvų įvairovės, atsisakau natūros atpažįstamumo ir konkretumo, lieka tik motyvo nuojauta.

– Per parodos atidarymą minėjote, kad paveikslai, atrinkti parodai, keitėsi, tam, regis, turėjo įtaką dailininkai Agnė Jonkutė ir Eugenijus Varkulevičius?

– Kiekvienai parodai ruošiuosi, apmąstau būsimą ekspoziciją, visada atvažiuoju į galeriją jau žinodama, kur koks paveikslas bus pakabintas, dažnai turiu nupieštą ekspozicijos eskizą. Mėgstu parodą eksponuoti viena, be jokios pagalbos (tai tam tikras kūrybinis procesas, tarsi naujo paveikslo, tiksliau, naujo vaizdo kūrimas, savo tapybos idėjos įtvirtinimas).Taip buvo ir šį kartą. Bet savo pagalbą pasiūlė A.Jonkutė. Atėjusi į galeriją ji patarė eksponuoti visai kitus darbus, nei aš buvau suplanavusi, pasiūlė kitą parodos idėją. Agnės argumentai ir patarimai atrodė rimti. Tokia situacija man buvo nauja ir netikėta. Vis dėlto aš pritariau naujai idėjai ir kartu su Agne pakabinome parodą.

Į galeriją užsukęs Augis (E.Varkulevičius) sukritikavo ekspoziciją ir pasiūlė eksponuoti dar kitus darbus. Buvo juokinga. Atrodė, kad parodos galimybių yra begalė, tereikia naujo, šviežio žvilgsnio į tavo darbus. Kadangi buvo vėlus vakaras ir į galeriją daugiau niekas neatėjo, parodos idėja liko ta, kurią pasiūlė Augis. Anksčiau aš retai paklusdavau kito nuomonei: kai būdavo eksponuojami mano darbai, aš paklausydavau ir arba pakeisdavau vieną darbą kitu, arba išvis nekabindavau. Bet parodos idėja ir užmanymas likdavo mano. Šios parodos eksponavimas buvo spontaniškas ir kiek avantiūristiškas veiksmas. Turėjau galimybę į savo darbus pažvelgti kitaip, pajusti kitų žmonių matymą. Man buvo įdomu ir naudinga.

– Esate šviesaus atminimo tapytojo Arūno Vaitkūno mokinė, dabar, beje, jau turinti ir savo mokinių, nes dėstytojaujate Dailės akademijos Kauno fakultete. Kaip manote, kokį pėdsaką palieka mokytojas, kokią įtaką jums padarė dailininkas A.Vaitkūnas? 

– Dailininkas A.Vaitkūnas mano dėstytoju buvo šešerius metus. Natūralu, jo įtaka mano tapybai, požiūriui į tapybą buvo (manau, ir yra) reikšminga. Praėjus 8 metams po studijų, dažnai prisimenu dėstytojo kalbas apie tapybą. Todėl šiandien dėstydama tapybą, nors stengiuosi studentams perteikti savo supratimą, savo požiūrį į tapybą, jaučiu, kad kartais perduodu tą patirtį, kurią įgijau pati studijuodama pas A.Vaitkūną, Audronę Petrašiūnaitę, Laimą Drazdauskaitę.

Studijų laikais man pasisekė, sutikau dėstytojus, kurie tapo mano autoritetais, manau, jaunam žmogui tai labai svarbu. Tikiu, kad ir šiandien Dailės akademijos Kauno dailės fakulteto tapybos studijos studentai sutinka dėstytojus, kuriais gali pasitikėti ir tikėti.

– Dar visai neseniai išaugote iš jaunojo menininko marškinėlių, tikriausiai puikiai žinote, kokios pagrindinės jaunojo dailininko problemos – tiek vidinės, tiek išorinės?

– Baigus studijas labai svarbu rasti savo tapybos kelią, savo kryptį. Tapybos mokykla, buvusio dėstytojo įtaka dažnai varžo, tokia situacija gali užsitęsti, ypač tada, jei tapyba netampa gyvenimo būdu, o lieka tik įgyta profesija, hobis. Vis dėlto gražus jaunatviškas maksimalizmas – tapyba – gyvenimo būdas – daugeliui baigiasi susidūrus su gyvenimo realybe. Dažniausiai baigę studijas tapytojai neturi dirbtuvių, tokia padėtis užsitęsia, o tarnyba pasiglemžia vis daugiau laiko. Prioritetai tokie, nes tapytojas taip pat yra mokesčių mokėtojas. Bet tapyba yra magija ir ji pavergia ilgam.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų