Tarptautinį pripažinimą pelnęs tenoras Edgaras Montvidas nenutraukia ryšių su Lietuva – keletą kartų per metus sugrįžta, dovanodamas tėvynainiams puikių koncertų.

Prieš porą dienų jis sėdo į lėktuvą Vilniuje ir išskrido atgal į Londoną. Baigėsi penkias dienas trukusi viešnagė, per kurią jis dukart pasirodė scenoje. Apie asmeninį gyvenimą nelinkęs pasakoti buvęs kaunietis prisipažįsta neseniai įsigijęs naują būstą – vadinamąjį loftą – prestižiniame Londono Clerkenwell rajone. Dešimt metų Europos didmiestyje gyvenantis lietuvis vis pasvarsto apie kitą pirkinį – butą Vilniuje.

Įrašai apie pasirodymus Lietuvoje jo darbo kalendoriuje rikiuojasi šalia koncertų ir operinių vaidmenų prestižiškiausiose Europos scenose – garsiausias lietuvių solistas jau dabar žino, kokioje scenoje ir ką dainuos po dvejų trejų metų. "Montvidas atrodo tobulas nuo pat pradžių… maloniai nuteikiantis ausį, papildydamas tai paveikia sąžininga vaidyba", – taip apie jį rašo britų žurnalas "The Times". Kad ne tik puikiai dainuoja, bet ir vaidina, E.Montvidas įtikino ir Pažaislio muzikos festivalio publiką – atlikdamas ištrauką iš Gaetano Donizetti operos "Meilės eliksyras", meilės gėrimą jis žaismingai siurbčiojo iš buteliuko. Vaidybinių intarpų neišvengta ir "Vilniaus festivalio" koncerte, kuriam solistas paruošė vokalo rečitalį. "Nemėgstu dainuoti sustingęs tarsi stulpas", – prisipažino E.Montvidas, su "Kauno dienos" žurnalistais bendravęs per viešnagę Lietuvoje.

– Šį kartą atskridote į Lietuvą tik koncertuoti ar buvo ir kitų tikslų?

– Su šeima spėjau atšvęsti ir 35-ąjį gimtadienį. Iš karto iš oro uosto važiavau pas mamą į Kauną, ten ir atšventėme.

– Gal kilo filosofinių minčių apie tai, kas gyvenime nuveikta, ką dar reikėtų atlikti?

– Buvo užplūdę tam tikri apmąstymai. Supratau, kad gyvenu vieną laimingesnių gyvenimo etapų. Turiu visko, ko noriu, – ir dvasinio, ir profesinio, ir asmeninio gyvenimo srityse. Viskas susidėliojo į savo vietas, susitvarkė. Belieka džiaugtis gyvenimu, dirbti pora metų į priekį suplanuotus darbus. Laukia įdomių naujų operos vaidmenų, koncertų salių, festivalių, teatro scenų. Yra ko laukti ateityje.

– Prabilote apie dvasinę pusiausvyrą. Ar jai turi įtakos artimas žmogus, jei toks yra?

– Taip, jis yra. Dvasinei pusiausvyrai labai svarbus asmeninis gyvenimas. Svarbu ir artimas žmogus, ir turėti namus, nors aš juose retai būnu. Kad ir kaip romantiškai skambėtų keliaujančių menininkų gyvenimas, romantikos kartais būna visai nedaug. Asmeninis gyvenimas nuo dažnų kelionių nukenčia. Svarbu pačiam išlaikyti dvasinį balansą, kitaip viskas atsiliepia tam, ką darai scenoje.

– Artimas žmogus jūsų laukia Londone?

– Taip, bet apie tai aš nekalbėsiu.

– Jei šį laikotarpį vadinate vienu laimingiausių, ar palinkėjimas sau ir būtų – kad tai tęstųsi kuo ilgiau?

– Esu gana realistiškas žmogus. Žinau, kad laimės pojūtis ilgai nesitęsia – reikia suvalgyti šiek tiek druskos, kad pajustum cukraus saldumą. Sau linkėčiau profesiniame gyvenime sistemingai eiti į priekį ir nenusileisti nė laipteliu žemiau. Norėčiau, kad publika ir toliau džiaugtųsi tuo, ką darau. Nežinau, kiek laiko būsiu įdomus žiūrovams – linkėčiau sau kuo ilgiau tokiam išlikti.

Didžiulių filosofinių siekių neturiu. Laikui bėgant, supratau, kad kuo mažesni lūkesčiai, tuo gyvenimas paprastesnis, lengvesnis, gali geriau susitvarkyti su sau iškeltomis užduotimis, džiaugtis tuo, ką turi. Kai buvau jaunesnis, maksimalizmo turėjau kur kas daugiau. Į Londoną atvažiavau su mintimis jį užkariauti. Tai yra per dideli iššūkiai jauniems pečiams. Gyvenimas sustato viską į savo vietas. Vėliau supratau, kad turi tiesiog sistemingai dirbti ir išlaukti savo laiko. Kai tik atsipalaidavau ir nusiraminau, gyvenimas man mestelėjo visokiausių įdomių dalykų. Pakovoti reikia, bet nagais ir dantimis per daug kabintis – ne.

– Kalbate skeptiškai, bet juk iš tiesų užkariavote Londoną ir kitas garsiausias Europos scenas.

– Gal iš perspektyvos geriau matosi. Pats apie tai nesusimąstai. Pavyzdžiui, "Traviata" pernai Nacionalinėje Liono operoje (Opera National de Lyon) buvo transliuojama tiesiogiai į apie 20 pasaulio valstybių, milijonai žmonių matė tą operą, tarp jų – ir lietuviai. Jei būčiau apie tai mąstęs, man būtų buvę per daug baisu išeiti į sceną. Nes niekada nežinai, kas gali įvykti per spektaklį. Bet apie tai stengiesi negalvoti. Tik nulipęs nuo scenos supranti, kokia tai buvo atsakomybė ir rizika. Dalyvauju repeticijose, ruošiuosi naujiems vaidmenims, ir apie visokius laimėjimus ar užkariavimus neturiu kada galvoti. Džiaugiuosi, kad mano kalendoriuje įrašyti garsūs festivaliai, operos teatrai ir žinau, kad ten susitiksiu su pačiais profesionaliausiais kolegomis, dirigentais ir režisieriais, vyks labai kokybiškas darbas. Siekdamas išsaugoti aukštą profesinį lygį, negaliu atsipalaiduoti.

– Pastaruoju metu Prancūzijoje koncertuojate dažniau nei Didžiojoje Britanijoje.

– Šį sezoną taip jau sutapo. Esu laisvas menininkas – kur turiu užsakymų, ten dainuoju. Šį sezoną dainavau Bordo, Liono operose, o sezoną baigsiu garsiame Ekso operos festivalyje (Festival d‘Aix en Provence). O naują sezoną pradėsiu Lietuvoje, iš čia važiuosiu į Prancūziją. Bet, pavyzdžiui, 2011 m. labai daug dainuosiu Amsterdamo operoje, ten praleisiu beveik pusę metų. Dar kitais metais grįšiu dainuoti į Covent Gardeną, Škotijos ir Anglijos nacionalines operas. Tuomet daugiau laiko praleisiu Britanijoje.

– Kalbant apie jūsų namus, jūs nuolatos viena koja – Londone, kita – Prancūzijoje?

– Namai man yra ganėtinai reliatyvi sąvoka. Nes didžiąją laiko dalį aš, kaip ir kiti dainininkai, praleidžiu svetur. Daug keliauti yra neatskiriama mūsų profesijos dalis. Visai neseniai, vasario mėnesį, persikėliau į naujus namus Londone, gyvenu praktiškai už kampo nuo Dalios Ibelhauptaitės – esame kaimynai. Tai Clerkenwell, centrinis Londono rajonas – daug buvusių fabrikų, spaustuvių, dabar visa tai paversta vadinamaisiais loftais. Aš taip pat įsigijau loftą. Ir tai iš esmės pakeitė mano gyvenimo kokybę Londone. Anksčiau aš gyvenau ganėtinai toli nuo centro, ne pačiame geriausiame rajone. Tačiau nuo vasario savo naujuosiuose namuose praleidau vos pusantro mėnesio.

Vasarnamyje Prancūzijoje, kaip aš vadinu savo namelį kalnuose, sutinku Kalėdas, po paskutinio šio sezono spektaklio taip pat į ten važiuosiu – porai savaičių. Ten laukiu draugų ir šeimos. Vienoje vietoje neužsisėdžiu. Mano gyvenimas – tai nuolatinės kelionės. Sunku, bet prie to jau pripratau. Toks gyvenimo būdas turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Tampa sunku išlaikyti draugų ratą. Jis yra didelis, bet kai retai mataisi, ryšiai ima trūkinėti. Manęs nevargina buitis, tačiau didžiąją laiko dalį praleidžiu vienas. Artimi žmonės tik kartkartėm aplanko. Kita vertus, kai dirbu, stengiuosi susikoncentruoti į darbą – tuomet netgi džiaugiuosi, kad kiti žmonės manęs neblaško. Kita vertus, sekmadienio rytais norėčiau pabusti savo lovoje, skaityti laikraštį ir gerti kavą savo namuose.

Kai gyveni tokį gyvenimą, susikuri namus ten, kur esi. Pavyzdžiui, Lione visada apsistoju tame pačiame bute. Jaučiuosi beveik kaip namie – žinau, už kurio kampo yra mano duonos kepyklėlė. Prie tokio gyvenimo prisitaikai. Lagaminą galiu susikrauti per penkiolika minučių – esu gerai įvaldęs tą techniką (juokiasi).

– Grįžęs į Lietuvą apsistojote viešbutyje. Ar nesinori artimesnės namams atmosferos?

– Kaune buvau apsistojęs pas mamą. O Vilniuje vienas viešbutis man visada suteikia net ne kambarį, o visą butą. Jaučiuosi labai jaukiai. Neatmetu minties, kad laikui bėgant įsigysiu butą Vilniuje. O kol kas užtenka paskolų, kurias turiu mokėti Londone.

– Vis užsimenate apie mamą, o su tėvu ryšius palaikote?

– Tėvai išsiskyrė, kai man buvo ketveri. Tai – sena istorija. Mirus močiutei, su tėvu ir giminėmis iš jo pusės ryšiai nutrūko. Juo labiau kad užsukęs į Lietuvą vos spėju pasimatyti su artimiausiais giminėmis iš mamos pusės.

– Su D.Ibelhauptaite jus sieja ir kūrybinė, ir asmeninė bičiulystė. Apsigyvenę kaimynystėje, tikriausiai dažniau su ja matotės?

– Dalyvavau beveik visuose jos "Bohemiečių" pastatymuose. Tai yra unikalus projektas Lietuvoje, atsižvelgiant į tai, kokiomis sąlygomis mes dirbome. Net ne teatro patalpose, o sovietmečio laikų koncertų salėje ("Bohemiečių" projektai pastatyti Vilniaus kongresų rūmuose – aut. past.). Dalios darbai sulaukia visokių vertinimų. Man tai yra nuostabus teatras, ir kuo daugiau skirtingų teatrų bus Lietuvoje, tuo bus geriau – turėdamas pasirinkimą, gali labiau lavinti savo skonį, palyginti visiškai skirtingus pastatymus.

Dalia – puiki prodiuserė, ji moka pateikti savo spektaklius. Kažkam tai galbūt nepatinka, kvepia komerciniu teatru. Bet ar gerai parduoti savo prekę, surinkti pilnas žiūrovų sales iš karto reiškia komerciją? Mes visi gyvename rinkos sąlygomis. Be reklamos žmonės nesužinos, kad tu iš viso kažką pastatei. Jei žmonės atėjo ir jiems patiko ta kokybė, kuri jiems buvo pateikta, jie sugrįš. Dalios dėka neretai grįžtu padainuoti į Lietuvą. Mūsų mintyse – naujos operos pastatymas ateinantį sezoną. Tik gaila, kad Vilniuje nėra alternatyvios operos scenos, kur savo spektaklius galėtume dar kokybiškiau parodyti. Vien Nacionalinio operos ir baleto teatro nepakanka. Jauniems dainininkams reikia nuolatos būti scenoje – neužtenka vien kambaryje dainuoti.

Su Dalia kartais net apsipirkdami toje pačioje parduotuvėje susitinkame. Mūsų namus skiria penkios minutės kelio. Susibėgame išgerti kavos, aptarti artimiausius planus. Tik tiek, kad abu daug keliaujame, todėl tai įvyksta ne taip jau dažnai. Dalia – ne vienintelė lietuvė, su kuria matausi Londone. Dabar ten gyvena labai daug įdomių, talentingų studentų, menininkų, savo srities profesionalų iš Lietuvos – ne tik statybininkų. Kartais netikėtai sužinau, kad menininkai, kuriems visai neblogai sekėsi čia, Lietuvoje, persikėlė į Londoną.

Arba nustembu sužinojęs, kad studentai iš Lietuvos pelno aukso medalius Guildhalle (Guildhallo muzikos ir dramos mokykla – viena prestižiškiausių Londono muzikos mokyklų, aut. past.), kaip ir pripažinimą Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Džiaugiuosi, kad atvyksta jauni profesionalai iš Lietuvos – ar tai būtų kultūra, ar finansai – ir kad jiems čia gerai sekasi, baigia studijas, gauna fantastiškus darbus ir įsitvirtina. Tik gaila, kad nė vienas iš jų nekalba apie norą sugrįžti į Lietuvą. Tikiuosi, kad jų ryšiai su Lietuva visiškai nenutrūks.

– Jūs – ne iš tų, kurie ruoštųsi nutraukti ryšius su gimtąja šalimi.

– Į Lietuvą stengiuosi sugrįžti bent kartą per metus, padainuoti spektakliuose, festivaliuose, parengti čia premjerą. Skolą gimtajai šaliai stengiuosi atiduoti taip. Visam laikui sugrįžti į neplanuoju – įleidau šaknis Londone. Kita vertus, nesu atitrūkęs nuo šalies aktualijų – kartais apie tai, kas vyksta Lietuvoje, žinau geriau nei čia gyvenantys lietuviai. Kartais sugrįžęs į Lietuvą jaučiuosi taip, tarsi iš čia ir nebuvau išvažiavęs. Beje, Londoną mes kartais vadiname Londoniškėmis – tarsi tai būtų koks Lietuvos miestas. Nebūtina čia laikyti savo šlepetes, kad jaustumeisi Lietuvos patriotas.

– O Lietuvos politika domitės?

– Lygiai taip pat, kaip kultūra. Rytais išsiviręs kavos internete perskaitau visas Lietuvos naujienas. Iš manęs net juokiasi draugai, kad aš be reikalo domiuosi visais tais politiniais reikalais, kurie kartais būna juokingi ir net absurdiški. Bet man įdomu žinoti, kas čia vyksta. Esu Lietuvos pilietis – per prezidento, Seimo rinkimus balsuoju paštu arba ambasadoje Londone. Nepraleidžiu tokių progų. To nevadinu didžiuliu patriotizmu. Tai yra kiekvieno išsilavinusio, padoraus žmogaus pareiga. Man ne tas pats, kas valdo Lietuvą. Rinkimus aš priimu ne juokais, balsuoju ne dėl eksperimento: nagi, pažiūrėkime, kas išeis, jei rinkimus laimės juokdarys. Aš galbūt finansiškai nepriklausau nuo Lietuvos, bet čia gyvena mano šeima, ir man ne vis tiek, kaip gyvena jie. Be to, tai yra mano tėvynė. Ir aš įdėmiai sekiau pastarojo meto įvykius, susijusius su demokratijos ribomis. Nesu abejingas tam, kas vyksta Lietuvoje.

– Ar yra buvę, kad Londone išgirdus lietuviškai šnekančius tautiečius, kilo noras greičiau pereiti į kitą gatvės pusę?

– Tie, kurie atvažiuoja į Londoną tik užsidirbti ir stengiasi neleisti pinigų teatrams, kinui ir panašiai, tose erdvėse, kuriose aš sukuosi, nesirodo, o aš nesilankau jų gyvenamuosiuose rajonuose – ir mes tiesiog nesusitinkame. Tiesa, spręsti apie žmones pagal drabužius ar plaukų spalvą nesiimu. Neskirstau jų į statybininkus ir ne statybininkus. Beje, tarp mano draugų yra ir statybininkų. Tik lietuvių tarp mano draugų yra kiek mažiau nei anglų.

– Tai, ką pasakojate apie savo draugus statybininkus, skamba visai nesnobiškai…

– Visuomenės neišvengiamai yra pasidalijusios į sluoksnius, o ypač – Anglijos, Didžiosios Britanijos visuomenė. Egzistuoja darbininkų, vidurinė ir aukščiausia, vadinamoji "posh" (angl. – prašmatnus, aut. past.) klasės. Pastarajai priklauso milijonieriai, karališkosios šeimos atstovai. Aš priklausau vidurinei klasei – profesionalių žmonių, dirbančių toje srityje, kurios išsilavinimą įgijo. Tačiau į mano bičiulių ratą patenka ir kitų sluoksnių žmonės, ir jei jie gali kalbėti ne tik apie betono mišinius, jei mes randame bendrą kalbą – bendraujam.

– Lietuviškų festivalių organizatoriai prisipažįsta, kad ekonomikos krizės sąlygomis neišgali mokėti honorarų pasaulinio lygio žvaigždėms. Asmeniškai jūs tai pajutote?

– Lietuvai aš turiu ypatingą kainą, kuri yra žemesnė nei paprastai. Kita vertus, užsienio žvaigždės žino, kad Lietuva – maža šalis, kad čia – ne Zalcburgo festivalis ir ne Carnegie Hall. Jie žino, kur važiuoja. Bet, kiek man teko kalbėti su savo kolegomis, pianistais, jie labai suinteresuoti atvykti į Lietuvą. Vilniuje koncertavau su Simonu Lepperiu, labai garsiu jaunosios kartos Didžiosios Britanijos pianistu, kuris tiesiog aikčiojo dėl to, kaip jis čia buvo priimtas – tarsi didžiausia žvaigždė. Jei jo honoraras čia neprilygsta paprastai gaunamiems, jis įvertina čia gautą dėmesį. Menininkams tai labai svarbu – jei tave sutinka su meile, norisi sugrįžti. Mane į Lietuvą taip pat atveda sentimentai, o ne finansinė nauda.

Ekonomikos krizė paveikė visą Europą, bet tai galbūt labiau pajuto mažesnės kompanijos, privačiomis lėšomis remiami teatrai. Aš dainuoju nacionalinėse operose, finansuojamose valstybės. Jos krizę pajuto mažiau. Tačiau ir čia būna mažesnio biudžeto pastatymų. Nauja tendencija – keli teatrai daro koprodukcijas: spektaklį stato viename teatre ir lygiomis teisėmis jį rodo kitame teatre.

Aš asmeniškai krizės nepajutau – man kaip tik padaugėjo darbo. Galbūt operos neįperka pačių pačių ryškiausių žvaigždžių ir ieško jaunesnių atlikėjų.

– Laisvo laiko lieka?

– Tarp repeticijų jo tikrai yra. Tiesa, šiais metais man reikėjo nemažai naujų vaidmenų, programų išmokti – tam stengiausi išnaudoti laisvalaikį. Bet pora savaičių vasaros atostogų – šventas reikalas. Man pasiūlė koncertą su 50 tūkst. klausytojų, bet jis išeitų atostogų viduryje, ir aš griežtai pasakiau – ne. Turi visiškai pailsėti ne tik balsas, bet ir smegenys.

Laisvalaikiu mielai pasisukioju virtuvėje, ypač Prancūzijoje, kur mano virtuvė – labai moderni, turiu beveik profesionalią viryklę. Veikla virtuvėje mane nuramina. Man patinka eksperimentuoti, mėgstu sveiką maistą. Ypač, jei turiu kam pagaminti.

Vieną mano receptų labai gerai įvertino Jamie Oliveris. Internete susiradau XVIII a. lietuvišką-žydišką žuvies patiekalą, juo pavaišinau Dalią su Dexteriu Fletcheriu (D.Ibelhauptaitės vyras, aktorius – aut. past.). Dexteris nufotografavo, nusiuntė J.Oliveriui, iš kurio sulaukiau puikių atsiliepimų. Nesu virtuvės profesionalas, bet nustebinti galėčiau.

Iš E.Montvido biografijos:

E.Montvidas (iki 2001 m. – Prudkauskas) – Lietuvos operos dainininkas (tenoras).

Gimė 1975 m. gegužės 27 d. Kybartuose, Vilkaviškio rajone.

2001 m. baigė Lietuvos muzikos akademijos Virgilijaus Noreikos dainavimo klasę.

1999 m. Artūro Baklau vaidmeniu debiutavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operoje "Liučija di Lamermur" (G.Donizetti). Nuo 2000 m. gyvena Londone. 2001–2003 m. stažavosi Londono "Covent Garden" teatre, debiutavo 2002 m.

2009 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Verterio vaidmenį "Bohemiečių" pastatytoje Jules Masseneto operoje "Verteris".

Dainavo Londono "Covent Garden", Frankfurto prie Maino, Bavarijos (Miunchenas), Liono, Marselio ir kituose žymiausiuose Europos operos teatruose. Sukūrė vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Latvijos nacionalinėje, Čikagos lietuvių operoje. Koncertavo su Lietuvos nacionaliniu radijo ir televizijos orkestru, Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu, Latvijos, Rusijos nacionaliniu, BBC ir kitais simfoniniais orkestrais. Dalyvavo įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Gastroliavo Europoje, JAV.

Ryškiausi vaidmenys operose:

Alfredas, Hercogas Giuseppe Verdi "Traviatoje", "Rigolete"; Nemorinas – G.Donizetti "Meilės eliksyre"; Almaviva – Gioachino Rossini "Sevilijos kirpėjas"; Lenskis – Piotro Čaikovskio "Eugenijuje Onegine"; Belmontė, Don Otavijas, Taminas – Wolfgango Amadeus Mozarto "Pagrobime iš Seralio", "Don Žuane", "Užburtoje fleitoje"; Rudolfas – Giacomo Puccini "Bohemoje"; Verteris – J.Massenet "Verteryje".