Ar tai būtų prabangus prancūziškas šampanas, ar putojantis vynas – be šio purslojančio, burbuliukais mirguliuojančio sėkmės ir švenčių atributo Naujųjų metų sutiktuvės tiesiog neįsivaizduojamos. Kaip ir tai, jog šiuo tauriuoju gėrimu būtų mėgaujamasi iš plastikinių stiklinių.

Šampaną ne veltui įprasta gerti iš aukštų ir siaurų fleitos ar tulpės formos taurių ilga kojele – tuomet galima ne tik ilgiau pasimėgauti aromatų dvelksmu, bet ir pasigėrėti burbuliukų žaismu.

Šiam gėrimui gurkšnoti naudojamos ir dubenėlio formos taurės aukšta kojele. Tačiau dėl intensyvesnio šampano sąlyčio su oru jose skonis ir burbuliukai išsilaiko prasčiau.

Kai kurie etiketo specialistai teigia, jog ragauti šį gėrimą galima ir iš didelės raudonojo vyno taurės, mat tokia padės puikiai išsiskleisti kvapų puokštei. Tačiau bet kuriuo atveju geriamasis indas neturėtų būti perpildytas. Šampano į taurę turi būti įpilta ne daugiau nei 2/3 jos tūrio. Kupina taurė greitai sušils, nes šis iškilmių gėrimas nevartojamas vienu ypu.

Prieš patiekiant šampanas atšaldomas iki 6–9° C temperatūros. Kad gėrimas greičiau atvėstų, buteliui laikyti galima naudoti specialų kibirėlį su ledu, iki pusės pripildytą vandens.

Nors trankiai pokštelėjęs šampano kamštis ir išsiveržę purslai asocijuojasi su linksmybėmis, tačiau įprastai stengiamasi šio gėrimo nelaistyti. Tad atidarinėjant butelį derėtų pasistengti, kad kamštis neiššautų. Taip bus ne tik saugiau – kai kurių ekspertų teigimu, iššautas šampanas praranda dalį vertingųjų skoninių savybių.

Legenda byloja, jog pirmosios šampano taurės sukurtos pagal Trojos Elenos krūtų dydį. Tačiau kadangi šios buvusios ganėtinai mažos, Prancūzijos valdovė Marija Antuanetė nusprendė, kad taurės turi būti gaminamos pagal jos krūtų dydį. Ilgainiui šampano taurės esą įgavo Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur krūtų formą.