Pagal gyventojų skaičių olimpinių varžybų miestas Sapporas prilygsta pusei Lietuvos. Tačiau palyginus su Japonijos sostine, kurioje alkūnėmis remiasi virš 11 mln. gyventojų, Sapporas – tik mažas miestelis. Čia vykstantis ledo ir sniego skulptūrų festivalis yra vienas įdomiausių žiemos renginių, kasmet pritraukiantis milijonus vietinių gyventojų ir turistų.

"Būtų gerai, kad greičiau ateitų pavasaris", – žvelgdamas į baltuojančias gatves prasitarė skulptorius Mindaugas Jurėnas, prieš kelias dienas grįžęs iš tolimosios Japonijos. 36-ajame tarptautiniame sniego skulptūrų konkurse jis kartu su kolegomis pelnė garbingąją antrąją vietą.

Ne pirma tolima kelionė

Pirštinės, keli įrankiai ir ant popierėlio pieštas sniego stebuklo eskizas – toks arsenalas prieš didžiąją kelionę atgulė kauniečių menininkų lagaminuose.

Vasario 2-ąją pakilę iš Vilniaus oro uosto, kitos dienos vakarą skulptoriai M. Jurėnas, Alfonsas Vaura ir Simonas Šidlauskas žvelgė į Tekančios saulės šalies gyventojus. "Vasario 4-osios rytą kibome į darbus. Tuomet ir įvyko pirmasis sąlytis su presuotu sniegu", – kelią antrosios vietos link prisiminė M.Jurėnas.

Kelionė į Saporą – jam ne pirmoji. 2006 metais M.Jurėnas su skulptoriais Kęstučiu Lanausku ir A.Vaura Saporo miesto gyventojus stebino milžiniška sniego žvaigžde. Tiesa, tąkart lietuvaičių pasirodymas buvo mažiau sėkmingas. Jiems atiteko penktoji vieta.

Stebino senu grąžtu

3 kub. m presuoto sniego – tokia baltosios medžiagos masė buvo skirta kiekvienai komandai.

Be lietuvių, sniego skulptūrų šventėje dalyvavo menininkai iš Kinijos, Havajų, Guamo, Honkongo, Malaizijos, Singapūro, JAV, Suomijos, Naujosios Zelandijos, Švedijos ir Tailando.

Visiems skulptoriams į rankas buvo įbrukti įrankių rinkiniai: kastuvai, laužtuvai ir kitos sniegą doroti padėusios priemonės. Vienas iš svarbiausių konkurso dalyviams keltų reikalavimų – nenaudoti jokių elektrinių prietaisų!

"Iš namų atsivežėme seną rankinį grąžtą. Atliekant įvairius puošybos darbus jis buvo nepakeičiamas pagalbininkas", – darbo subtilybes atskleidė M. Jurėnas. Išvydę tokią keistą senieną, komisijos nariai ir likusios komandos sunkiai galėjo atitraukti akis nuo plušančių kauniečių.

Trūko ketvirto žmogaus

Keturias dienas darbas nuo 9 iki 21 valandos. Atokvėpiui – trumpos pertraukėlės, pašnekesiai su kolegomis ir festivalio lankytojais, karštas maistas ir arbata skrandžiui sušildyti. "Sukomės be atokvėpio. Neliko laiko net mažoms ekskursijoms. Nepatikėsite, bet ir suvenyrų namo neparsivežėme", – guodėsi M.Jurėnas.

"Vienas iš mūsų trijų kas pusvalandį turėjo persikvalifikuoti į kiemsargį ir su kastuvu nukasti į gumulus sušokusį sniegą, kad pastarasis nesimaišytų po kojomis", – prisimininė M.Jurėnas.

Ledo ir sniego skulptūrų festivalyje Saporo mieste kasmet apsilanko virš 2 mln. vietinių gyventojų ir turistų. M.Jurėno teigimu, tarp skulptūrų besisukiojantys žiūrovai kartais trukdė.

"Kur yra Lietuva? Kiek joje gyvena žmonių? Ką jūs lipdote? Sunku net suskaičiuoti kiek panašių klausimų per tas dienas mes sulaukėme. Trūko ketvirtojo komandos nario, kuris galėtų bendrauti su žmonėmis, išdalinti iš Lietuvos atsivežtas atvirutes, vėliavėles ir kitus mūsų šalies atributus. Be to, anglų kalbą gerai moka ne visi japonai", – pasakojo M. Jurėnas.

Pirštinėje apsigyveno pelė

Po keturių dienų konkurse dalyvavusių menininkų rankose sniegas virto besibučiuojančiomis žuvimis, šokančiu drakonu ir kitomis neregėtomis būtybėmis. Skulptūrų aukštis – iki 3 m. Aukštesnes skulptūras nulipdžiusios komandos būdavo diskvalifikuojamos.

Kauniečiai sukūrė milžinišką pirštinę ir šalia jos įsitaisiusią 2,5 m aukščio besišypsančią pelę. "Mintis sukurti sniego pirštinę gimė prieš metus. Šiuo meno kūriniu norėjome nustebinti amerikiečius, tačiau išėjo taip, kad idėją atsivežėme į Saporą", – apie skulptūros kilmę pasakojo M.Jurėnas.

Visiems smalsuoliams, nekantravusiems sužinoti daugiau apie lietuvių meno kūrinį, kauniečiai pasakojo, esą sniego skulptūra sukurta pagal liaudies pasaką, pasakojančią apie pelę, kuri rado pirštinę ir nusprendė joje apsigyventi su kitais miško gyventojais: varle, kiškiu, lape ir vilku.

"Žvelgdami į jau baigtą darbą, buvome patenkinti. Žinoma, visada galima rasti ką patobulinti. Bet padarėme viską, ką galėjome padaryti per skirtą laiko limitą", – įsitikinęs kaunietis.

Darbas įvertintas sidabru

Penktosios Sapore praleistos dienos rytą lietuviai sužinojo, kad jų triūsas įvertintas antrąja vieta.

"Skambant dūdų orkestrui, buvo paskelbti konkurso rezultatai. Išgirdę Lietuvos vardą ir tai, kad esame antri, jautėmės pasakiškai", – šlovės akimirkas prisiminė M.Jurėnas.

Po ceremonijos – kolegiški rankų paspaudimai ir pagyros nugalėtojų darbams. "Ar buvo pavydas? Ne. Jei būtume kovoję dėl 10 tūkst. dolerių, gal ir būtume jautę konkurenciją, tačiau dabar visos dovanos buvo nematerialios", – tikino M.Jurėnas. Pirmosios vietos nugalėtojai įpareigojami kitais metais atvykti į sniego skulptūrų festivalį. Kauniečiai nesikrimto, kad antrajai vietai neteko tokia garbė. Kodėl? "Mažiau įsipareigojimų", – trumpai atsakė skulptorius.

Pavargo nuo sniego

Atsisveikinę su Sapporu ir ledo miestu, kuris praėjus kelioms dienoms buvo nugriautas, menininkų keliai pasuko į dvylikos šimtmečių senumo Japonijos Kijoto miestą.

"Dauguma menininkų išvažiavo į Tokijų. Mes ten buvome, todėl nusprendėme pakeisti maršrutą ir aplankyti kadaise klestėjusią imperatoriškąją sostinę", – pasakojo skulptorius. Ne kartą girdėję apie ekskursijas po Gion kvartalą, kuriame galima pamatyti persirengusias geišas, ir daugiau sužinoti apie Japonijos naktinį gyvenimą, skulptoriai visgi nutarė aplankyti didingas miesto šventyklas, kurių čia yra daugiau nei 2 tūkst. "Mums, kaip menininkams, tai buvo papildomos žinios į bagažą. Žinoma, kaip visuomet sutrukdė laiko stygius. Juk šiame mieste praleidome viso labo dvi dienas", – apgailestavo skulptorius.

"Kijote buvo 12 laipsnių šilumos. Todėl grįžęs į Lietuvą, pradėjau nekantriai laukti atšilimo", – akimis lydėdamas snaiges nusijuokė M.Jurėnas.