Lėkštės dydžio varlės, it upelis kūnu bėgančios erkės, vorai, žiurkės, mirtinai nuodingos barškuolės, gyvenimas miškuose, keturi darbai, keturi vaikai, trejos vedybos su brazilu. 46-erių Rasos de Silvos gyvenimas panašus į Holivudo dramą.

Statė šiaudinį namą

"Esu keturių vaikų mama, o ne rašytoja", – plačiai šypsodamasi save pristatė apie gyvenimą Lietuvoje, Airijoje ir Brazilijoje knygą "Kaip išgyventi amžių sandūroje" parašiusi ir jau antrą biografinį kūrinį baigianti Rasa.

Lietuvoje gimusių 23-ejų Rūtos, 19 metų Tado bei Brazilijoje gimusių  4-erių Myryato ir 3-ejų Elizabethos mama šiuo metu Airijoje, tačiau jos rankose jau yra sutaupyti pinigai baudai už pažeistą vizos režimą ir bilietas lapkričio mėnesiui į Braziliją.

Prieš įstrigimą Airijoje pokalbį su Rasa pradėjome apie jos bėgimą iš Jonavos, kur išsiskyrusi gyveno tuomet dar dviejų vaikų mama, dirbanti chemijos mokytoja.

"Lietuvoje vienišai mamai būti savarankiškai nėra lengva. Airijoje labai padeda valstybė, ji gauna solidžią pašalpą, remia visuomenė, kaimynai, – atsiduso Rasa ir neslėpė, kad vienu metu išgyveno itin sunkius laikus. – Dirbau Jaunimo mokykloje chemijos mokytoja, vedžiau jogos kursus, savaitgaliais prekybos centre pardavinėjau muzikos įrašus ir dar dirbau kosmetikos bendrovėje."

Tiesa, į Airiją ji išvyko ne dėl sunkmečio.

Tuo metu Jonavoje su drauge Rasa statė ekologinį šiaudinį namą. "Norėjome gyventi miške, – prisiminusi savo patirtį šyptelėjo Rasa. – Tai įspūdingas nuotykis, nes šiaudinį namą statė visa šeima."

O nuvykusi į Airiją pas draugę ji sutiko savo būsimą antrą vyrą – 52-ejų brazilą Marquesą.

Joga ir salsa

"Pirmą kartą vykau aplankyti draugės į nedidelį miestelį Balinrobą Mėjo grafystėje. Ir ten, neįtikima, sutikau savo buvusią kaimynę iš Jonavos, kuri mane pakvietė vesti jogos kursus emigrantams iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Rusijos", – Rasa ir dabar nežino, kodėl ji tada pasiėmė jogos kilimėlį.

Mažame, apie 4000 gyventojų turinčiame miestelyje išbandžiusi jogos pradžiamokslį grupelė sumažėjo, todėl lietuvė susirado papildomą darbą – pradėjo plauti indus pakelės restorane netoli degalinės, 11 km už miestelio.

Vykdama į darbą ji stabdė pakeliui važiuojančius automobilius. Ir vieną dieną sustojo erdvus visureigis, pilnas brazilų, – su savo darbuotojais juo važiavo Marquesas.

"Tada dar nemokėjau angliškai. Marquesas įjungė magnetofoną ir pasakė: "Salsa." Sureagavau, – šyptelėjo Rasa de Silva. – Jis pakvietė mane kartu šokti salsą, bet nesupratau."

Brazilas netrukus atvyko į restoraną, kuriame lietuvė plovė indus, ir paaiškino, kad nori kartu šokti salsą.

"Jis mane mokė salsos, o aš jį – jogos, – atviravo Rasa ir po akimirkos nusijuokė: – Su Marquesu susituokėme tris kartus – 2010-aisiais Airijoje, kai reikėjo keisti pavardę į vyro ir asmens dokumentą, po metų dar susituokėme Lietuvoje, o 2012-aisiais, kai išvykau į Braziliją, tuokėmės jo gimtinėje, nes kitaip būtų mane su vaikais deportavę."

Namas miške

Brazilijos miškuose – apie 200 km nuo sostinės Brazilijos – Marquesas turėjo fabrikėlį, kuriame gamino saldumynus, džiovino vaisius, pomidorus, kepė riestainius, iš braziliškos bulvės manijoko gamino krakmolą.

Pažintis su gyvąja gamta prasidėjo, kai Rasa su šeima apsigyveno pas Marqueso gimines, po to – fabrike.

Tiesa, netrukus iš fabriko jie turėjo išsikelti, nes maisto ceche, kur vyksta gamyba, gyventi negalima.

"Gyvenimas miške buvo itin ekstremalus ir pavojingas. Brazilams tai buvo pusiau sausas miškas, man – džiunglės su lianomis, orchidėjomis, vabzdžiais ir įvairiais gyviais", – nors Rasa gyveno kartu su vyru, tačiau tai nebuvo tradicinis gyvenimas Lietuvos miškuose su palapine.

Išsikėlę iš fabriko jie pasistatė pašiūrę: sukalė rąstus į žemę, uždengė palmių lapais, stogą padarė iš plastiko, kurį apdengė ir surišo palmių lapais, surišo bambukines pertvaras. Langai – skylės plastike, kurias pridengė palmių lapais.

Kol neturėjo šulinio, iki vandens jie turėjo eiti du kilometrus, o tuo metu atakuodavo vabzdžiai.

Dienomis, per darbus, maisto gaminimą šeimai, kito gyvojo pasaulio Rasa nepastebėjo, bet viskas kardinaliai pasikeisdavo vakarais ir naktimis.

"Ir prasidėdavo! Gyvų džiunglių garsai. Iš pradžių saulei leidžiantis pradėdavo griežti cikados, – įspūdžius prisiminė miškų ir gamtos niekada nebijojusi, bet egzotiškose vietose negyvenusi lietuvė. – Paskui prasidėdavo moskitų antplūdis – šie mašalai šėlsta keturis mėnesius trunkančiu drėgnuoju periodu du kartus per dieną.

"Reikėjo perprasti jų laiką, kai eidavome į lauką vaikus tepdavau aliejumi. Keli prilipdavo, žūdavo, bet kiti palikdavo ramybėje", – pasakojo R. de Silva.

Dar buvo svirplių, lėkštės dydžio varlių ir didelių žiurkių.

Persirgo įvairiomis ligomis

"Toje vietoje, kur statėme namą, nuo žemės buvo nuimta velėna, todėl iš pradžių dauguma gyvių, vorų porai savaičių išsilakstė, – Rasa su vyru, vaikais miegojo ant žemės pasitiesę čiužinį. – Po kelių savaičių pradėjo atakuoti blusos, tad po čiužiniu paklojome lentas, dar po kelių savaičių į lovą pradėjo byrėti įvairūs vabalai, todėl virš galvos pasidarėme širmą, dar po metų pradėjo į lovą lįsti žiurkės, todėl iš visų pusių apsigaubėme užuolaida."

Sausros metu upeliais per kūną srūdavo mažos erkutės, nuo kurių apsiginti buvo labai sunku: mama vaikus išpurkšdavo įvairiais apsauginiais skysčiais.

Apie 11–12 val. į lauką geriau neiti, nes tuo metu vandens ieško vapsvos. Lietuvė neslapukauja: buvo išgąsčio, daug klyksmų.

"Miške augę vaikai mažiau buvo atakuojami gyvių, – pasakojo Rasa. – Elizabethai beveik niekas nekąsdavo, Myryato kentėdavo nuo vapsvų, skruzdėlių. Tadas jau buvo išvažiavęs į Lietuvą mokytis ir gyveno pas tėvą, Rūta į Braziliją nevyko. Persirgome įvairiomis ligomis. Kartą visi išsimaudėme kažkokiame tvenkinyje, iš kurio geria karvės, kosėjome skrepliais, neišlaikydavo viduriai. Kartą viduriavimo priežastis buvo net braškės. Tačiau mūsų imuninė sistema tvirta, pamažu užsigrūdinome."

Pasiteiravome, ką mama atsakytų kritikams, kurie sarkastiškai paklaus, ar ji galvojo apie vaikų gyvenimo sąlygas?

"Būčiau žinojusi, nebūčiau gyvenusi Brazilijos miškuose", – neslėpė Rasa. Ji matė, kad fermose miškuose gyveno žmonės, daug Marqueso giminių, o vieni – net atsiskyrę miškų glūdumoje.

Akis į akį su barškuole

Baisiausia ir labiausiai išgąsdinusi situacija?

Gegužę prasideda gyvačių poravimosi sezonas: tada jos drąsiai šliaužia per kelius, žmonių būstus. "Tuo metu dažnai kelyje pamatysi sutraiškytų gyvačių. Tačiau tais metais jos suaktyvėjo vasario–kovo mėnesiais", – apie įsimintiną situaciją pasakojo R. de Silva.

Tą vakarą ji paguldė Elzytę (taip vadina Elizabethą) į lovą ir rengėsi perkelti miegoti ant sofos užsnūdusį sūnų.

"Kažkas tarsi plazdėjo, purškė, – keistą garsą prisiminė Rasa. – Galvojau, kad lyja, tačiau palmių lapai buvo sausi. Gal plaštakė įstrigo? Periodiškai girdėjau "brrr, brrr, brrr".

Atsinešusi prožektorių moteris pašvietė kambaryje ir apmirė iš siaubo: kampe, netoli jos, uodega į sieną barškino į karingą S raidės formą susirangiusi labai nuodinga gyvatė kaskavela – tropinė barškuolė.

Prikeltas vyras antrą pagal dažnumą Brazilijoje pasitaikančią nuodingą gyvatę, kuriai įkandus neišgyvena apie 70 proc. žmonių, užmušė kastuvu.

Apžiūrėję kambarį vienoje sofoje vyras ir žmona rado dar vieną snaudusią barškuolę, kurią taip pat užmušė kastuvu.

"Po šio įvykio iš namų išvežėme nereikalingus daiktus. Namai Brazilijoje turi būti itin švarūs, neatsitiktinai beveik visur grindų plytelės – baltos spalvos. Taip lengviau pastebėti gyvį namuose", – aiškino Rasa.

Braziliškas intymumas

Pastebėjus, kad ji – drąsi ir nesuvaržyta moteris, nes knygoje atvirai rašo apie savo intymius išgyvenimus, džiaugiasi, kad brazilai "seksą dovanoja, o lietuviai perka arba prievartauja", Rasa nusijuokė.

"Brazilijoje intymūs santykiai nėra tik frikcijos ir ejakuliacija. Tai – ritualas, kuris prasideda nuo ryto, nuo vaiko gimimo, nuo kūdikystės, netgi nuo moters nėštumo", – įsitikinusi didelės patirties bendraujant su lietuviais neturėjusi Rasa.

Brazilijoje bendravimas su vaiku prasideda nuo moters nėštumo: vienaip mama, giminės kalbasi su dar negimusiu berniuku, kitaip – su mergaite įsčiose.

"Kai nešiojau savyje Elzytę man buvo 43 metai, – atsiduso Rasa. – Lietuvoje išgyvenau žiaurią reakciją, visi buvo šokiruoti, kad esu nėščia senatvėje, ir ragino pasidaryti abortą. Deja, Lietuvoje nėra nėščios moters kultūros.

Airijoje ji sulaukė daug pagarbos, dėmesio, Brazilijoje – daug dėmesio, tokios moterys aukštinamos.

"Vyrai atsineša bendravimo kultūrą iš šeimos, jie nuo gimimo jaučiasi moterų numylėtiniais, mergaitės – tėvų numylėtinėmis, – pasakojo Rasa. – Ten tvyro prisilietimo, intymumo, bendravimo, flirto atmosfera."

Tiesa, prie to šiauriečiams ir kompleksuotiems lietuviams reikia įprasti, nes ir per bendrus šeimos pietus vyrai kalbina moterį, retkarčiais kyla pavydo scenų, bet jos toli gražu neprilygsta lietuviškoms.

"Ir jų šokiai labai intymūs, seksualūs, tačiau nusirenginėjimo, frikcijų, sekso nemačiau, – atviravo Rasa. – Jie ribos neperžengia ir itin brangina šeimos vertybes."

Ji prisiminė situaciją, kai nieko nežinodama didelėje giminės šventėje norėjo pakalbinti vieną atskirai sėdinčią porą.

"Moterys iškart perspėjo su jais nebendrauti, – paaiškėjo, kad ši išsiskyrusi moteris nuviliojo susituokusį kitos šeimos vyrą. – Todėl šie žmonės yra smerkiami ir ignoruojami."

Karves maino į visureigį

Kodėl dabar ji ne Brazilijoje, o Airijoje? Išgąsdino gyvenimas miške?

"Ne, – nusikvatojo Rasa. – Kai Brazilijoje susituokėme trečią kartą, nežinojau, kad man reikia užsiregistruoti migracijos tarnyboje. O kai leidykla man dovanojo kelionę į Lietuvą, San Paulo oro uoste migracijos tarnyba pasakė, kad prieš dvejus metus baigėsi mano vizos galiojimas."

Šokiruota lietuvė išvydo prieš akis tris dokumentus: baudą sau, sūnui ir dukrai po 2400 Brazilijos realų (apie 800 eurų).

"Grynųjų pinigų praktiškai neturėjome, mūsų valiuta buvo apie 60 kilogramų džiovintų vaisių, kuriuos pardavę tikėjomės grįžti namo", – prisipažino lietuvė.

Todėl pasilikusi Lietuvoje pristatyti knygą, Rasa vyrą išlydėjo į Airiją uždirbti pinigų baudai sumokėti.

Po savaitės jį sulaikė, nes Marqueso, kaip rezidento, statusas jau buvo pasibaigęs, todėl netrukus pas vyrą atskrido žmona.

O santaupos kreditinėje kortelėje?

"Kokios santaupos! – nusikvatojo Rasa. – Nežinai, kaip gyvena brazilai! Jie gyvena šia diena, todėl yra labai linksmi ir laimingi. Ir mano vyras taip – turime pinigų, išleidžiame, neturime – vėl dirbame. Kartais jaučiausi kaip greitoji pagalba. Šiandien nėra vandens, šiandien nėra elektros, šiandien reikia pinigų, šiandien vakarėlis. Įpratau ir išmokau džiaugtis gyvenimu dabar, nors kartais tai gąsdino."

Taip, jos vyras turtingas savo siela. Turtai? Žemių yra, fabrikas yra, bet to neįsidėsi į lagaminą.

Be to, Brazilijoje ypač populiarūs mainai, nes žmonės greitai išleidžia pinigus.

"Džiovintus vaisius su šokoladu, įvyniotus į popierėlius, vežame į restoraną. Kai jis neturi pinigų, mums duoda ryžių arba manijokų, – Lietuvoje tai – sunkiai įsivaizduojama situacija. – Pirkome karvių, bet neturėjome kuo sumokėti, todėl atidavėme savo visureigį. Reikėjo iškasti šulinį, ieškojome, kam reikia visureigio. Ir tokių mainų labai daug."

Svarbiausia – gyvybė

Ką ji pasakytų skeptikams, kurie kritikuos dėl tokio pasirinkto gyvenimo, ypač galvojant apie vaikus?

"Vaikai auga ne mokykloje – faktas, – įsitikinusi buvusi chemijos mokytoja. – Pagrindą turi pakloti šeima. Mano vaikai daugiau išmoko ne mokykloje, bet būtent šeimoje. Vyresnysis sūnus po gyvenimo Brazilijoje pastebėjo, kad per metus įsisavino daugiau šeimos vertybių nei per visą laiką iki tol. Jis matė, kaip bendrauja, žaidžia šeimos, kaip dirba žmonės. Ir pats buvo dalyvis."

Lietuva Rasai labai patinka, ir nors vyrui čia šalta, jie abu, radę tinkamą verslą, mielai atvyktų čia gyventi.

Tačiau kol kas Rasa turi bilietą į Braziliją lapkričio mėnesiui.

"Svarbiausia yra gyvybė. Visa kita atsiranda, ir kol gyvas, kol kvėpuoji, gali viską išspręsti", – tokia Rasos gyvenimo filosofija.

Kaip ji gyventų vėl Lietuvoje, kai tarsi pažėrė kritikos savo tėvynės vyrams ir išgyrė brazilus?

"Oi, Lietuvos vyrai – nuostabūs ir labai geri! Dabartinėms Lietuvos moterims yra ko pasimokyti, – nustebino R. de Silva ir pripažino, kad Lietuva, kai jį grįžo po dvejų metų, atrodo daug gražesnė, finansiškai turtingesnė, žmonės šviesesni, intelektualesni. – Tačiau nematau moters meilės, intymumo, kūniškumo, jos buvimo moterimi."

Kai Turkijos oro lėktuvu ji skrido į tėvynę, atkreipė dėmesį, kad lietuvės moterys atrodo pernelyg karingai. Joms trūko šilumos ir meilės.

"Joms svarbu prestižinis automobilis, kaip uždirbti ir vartoti pinigus, nepriekaištingas išsilavinimas, gražiai atrodyti, – Bet materialiai nedaug turėdama Brazilijoje Rasa laimingesnė ir saugesnė. – Vis dlėto Lietuva turi labai daug: dvasingumo, materialaus turto, nuostabių vyrų. Mums trūksta tik šeimos, o tai gali sugrąžinti tik moters šiluma ir meilė."

Ištraukos iš Rasos de Silvos knygos "Emigracijos gracija"

  "...visada turiu būti budri - akimirksniu atpažinti - sušlamėjo lapelis ar žiurkė, ar driežas- marija marija-švenčiausia lelija- neduok die-gyvatė. jei panižo kurį nors galą - jokiu būdu nesikasyti - pirma pažiūrėti - ar tai erkė, ar vapsva, ar skruzdė, ar "bicho de pe" (basų kojų žvėrelis - labai pavojingas). nes pasikasiusi piršto dydžio skruzdėlę galiu apsišlapinti ir apsivemti ir dar ilgai skaudės. o kas į tą laiką mano mažylius nuo kitos skruzdėlės išgelbės? bet aš ilgai neširstu - gamta išsiprašo atleidimo - mangais, papajomis ir bananais. jau pusę metų aš Brazilijoje mėsos nevalgau - tiek vaisių visokiausių spalvų, skonių ir kvapų. pirmais metais atvykusi į Braziliją išvis stebėjausi - čia gi jogų ir vegetarų rojus, giedok tik mantras ir ant galvos stovėk - jau antrą dieną nušvisi ir patirsi Nirvaną. bet po kelių savaičių supratau. čia ne jogų kraštas. nes čia žemė kitokia. ji negieda mantrų iš savo gelmės. ji prašo judinti kojas ir siūbuoti dubenį. Brazilijos žemė yra moterų rojus. ji žydi orchidėjomis ir dainuoja iš vidaus apie vaginų grožį bei šildo šlaunis. ir nereikia čia nei medituoti, nei ant galvos stovėti. tegul stovi tie, kuriems smegenyse sutrikusi kraujotaka. o Brazilijoje reikia mylėtis. nes čia viskas ir taip jau šventa. Moteris. Motina. ir Seksas..."

"...po paskutinio vakarėlio mane išberia. skaudžiai. pačioje skaudžiausioje vietoje. negaliu paeiti, negaliu sėdėti, negaliu miegoti. ir niežti žiauriai. besikasydama klausiu savo mylimojo - ar mudu turim vienas kitam prisipažinti ką nors venerinio? na lyg ir ne, - atsako mano nekaltasis bernelis - seksas Brazilijoje - tik per atstumą, be to, kad apkabinau, išglosčiau, suspaudžiau, na dar - vieną kitą bučinuką oru pasiunčiau ir kokius keturis - į skruostuką - daugiau nieko nepriliečiau. kitą rytą mane džiugina nuotraukos FB su šimtais pusbrolių komentarų - visos keturios seserys net zvimbia, kiek turi medžiagos - va - Dailusis Jautrusis šoka su Saldute Didžioji Krūtis. ooo, va - užgulęs Kvapniąją Šlaunį. o čia, čia ir čia - bendrose fotkėse - kedena Ilgąją Sruogą, šnabžda į Muzikinę Klausą ir uosto Sultingosios Kriaušės pažastį. o kur aš? kur AŠŠŠŠŠ???? kur mano pažastys, ausys, krūtys ir šlaunys?? kur būnu aš, kai mano vyras - uosto, gula ir kedena? na kur kur - baseine.. su abiem mažiukais vaikais. vandenuko - iki keliukų, Elzytė su spalvotu maudymuku, o Myryato - languotais šortukais. nė vienas neturi gelbėjimo liemenių, nei plaukimo rankovyčių..."

"... mano mylimasis tuoj pastebi moters kietai sukąstus žabtus - labai blogas ženklas, kuris gali baigtis geriausiu atveju šokiais su kardais, o blogiausiu - pusdieniu tylos. Querida, klausia švelniai - gal šlakelį Kašasos (Cacaca - vietinė degtinė) su citrina? nieko aš nenoriu - burbteliu susisukus. o gal bučinuką - perka mane Saldusis - ir rodo savo judrų liežuvį visom pozom - plokščią, smailą ir susuktą triūbele, nuo ko aš akimirksniu sušylu. o į kuprą nenori? - suūžiu atsakydama. oi, Querida, kaip man patinka tos žalios kibirkštys tavo žydrose akyse - murkia man ir atsargiai kaip koks Išminuotojas per sprogmenų pilną lauką prišokuoja ir ima sukti uodegą aplink mano pažastis. einam mudu į upę, aš tau parodysiu krokodilą, - lėtai vedasi link lovos, paslėptos po palmių lapų pynėmis sausajame mūsų pašiūrės kampe. va, pažiūrėk, kaip gražiai išdėlioti miega mūsų kūdikiai - kiekvienas turi po gražią užuolaidėlę nuo vabzdžių, pelių ir vėjo. va, matai - kokios gražios žvaigždės mirguliuoja va pro tą lapų plyšį. ir tu tokia pat graži, kaip tos žvaigždės, ir mūsų vaikai mieli kaip angelėliai. ateik va čia, į šitą tekančią srovę, mudu medžiosim krokodilą... ir vėl pamažu aš tampu karaliene. mano oda sušyla ir ima kvepėti. mano akys nušvinta ir aš imu regėti tamsoje šviečiančius šio kalno protėvius. mano gerklė išlaisvėja ir aš imu verkti. su ašaromis išteka mano liūdesys ir baimė. jaučiu, kaip atsitraukia mano vidinės slaugės, vergės ir tarnaitės ir atlaisvina kelią ateinančiai Valdovei, Meilės Karalienei..."