Į unikalų draustinį

"Indų poetas Rabindranatas Tagore apie Indoneziją yra pasakęs: "Tai paskutinis rojus žemėje", bet man svarbiau už tą rojaus kampelį buvo sunkiai pašaliečiams prieinamas Birutės Marijos Filomenos Galdikas orangutanų Tandžungputingo draustinis Borneo saloje. Tai, beje, viena iš 17 ar 18 tūkst. šios šalies salų, iš kurių tik trečdalyje gyvenama, – pradėjo savo pasakojimą apie savanorystę Borneo rezervate Tomas. – Pasirinkau šį draustinį todėl, kad ilgai negalėjau apsispręsti, su kokiais gyvūnais dirbti tapus veterinarijos gydytoju – su egzotiniais ar su smulkiaisiais. Tad nutariau pamatyti kai kuriuos egzotinius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje."

Studentas kreipėsi į tarptautinę orangutanų išsaugojimo organizaciją (OFI) motyvaciniu laišku ir gavo kvietimą dalyvauti savanorystės programoje Tandžungputingo orangutanų rezervate. Beje, OFI prezidentė yra pati B.F.M.Galdikas, dažnai pavadinama Indonezijoje Džiunglių karaliene.

Vakarienė su B.F.M.Galdikas

"Iš pradžių atskridau į Indonezijos sostinę Džakartą, apsigyvenau nakvynės namuose, kur viename kambaryje gali gyventi nuo keturių iki dvylikos keliautojų, tačiau kiekvienas turėjome lyg ir savo kambariuką – nedidelę atitvarą su guoliu, kištukiniu lizdu elektrai ir pan. Žodžiu, su būtiniausiais patogumais už labai nedidelę kainą", – pasakojo Tomas.

Visi OFI savanorystės programos dalyviai – vienuolika įvairaus amžiaus žmonių iš septynių pasaulio šalių – susirinko Pangkalan Bun miestelyje, kur jų laukė dvi programos kordinatorės ir susitikimas vakarienės metu su čia gyvenančia lietuvių kilmės pasaulinio garso antropologe, gamtosaugininke, žymiausia orangutanų tyrinėtoja, fizinės antropologijos ir biologijos daktare B.F.M.Galdikas.

"Mokslininkė pakalbino kiekvieną savanorį, buvo labai paprasta, draugiška. Kai pasakiau savo vardą ir pavardę, ji labai nustebo ir kartu apsidžiaugė, kad esu lietuvis. Šnektelėjome su ja gal dešimt minučių. B.F.M.Galdikas kalbėjo laužyta lietuvių kalba, domėjosi įvykiais Lietuvoje", – pasakojo Tomas.

Kaip radosi Camp Leakey

Kitą rytą savanoriai su palyda sulipo į nedidelį laivuką ir per septynias valandas pasiekė Camp Leakey draustinio stovyklavietę, taip pavadintą B.F.M.Galdikas įkvėpėjo paleontologo iš Kenijos Louiso Leakey vardu. Tai jis prieš 40 metų paakino jaunutę mokslininkę tirti orangutanus Borneo ir Sumatros salose. Būtent šioje stovyklavietėje B.FM.Galdikas dirbo ne vieną dešimtmetį.

Šnektelėjome su ja gal dešimt minučių. B.F.M.Galdikas kalbėjo laužyta lietuvių kalba, domėjosi įvykiais Lietuvoje.

Kai 1971 m. ji atvyko į Borneo salą (tai trečia pagal dydį pasaulio sala po Grenlandijos ir Naujosios Gvinėjos – 736 tūkst. kv. km), čia miškai buvo negailestingai kertami, ir dalis orangutanų atsidurdavo žmonių nelaisvėje – buvo laikomi narvuose kaip naminiai gyvuliai. Būtent čia, Camp Leakey, B.F.M.Galdikas nuo nulio 1987 m. sukūrė 76 tūkst. ha Indonezijos nacionalinį parką, pradėjo aršią kovą su šimtus milijonų JAV dolerių duodančiu, bet gamtą žudančiu verslu. Tačiau tai tik menka dalelė B.F.M.Galdikas nuopelnų šiame žemės kampelyje.

Draudė vaikščioti vienam

Savanoriai atplaukė į vietą, nutolusią 8 km nuo B.F.M.Galdikas stovyklavietės, iš kurios ji pradėjo savo didįjį žygį už Borneo salos miškų ir juose gyvenančių orangutanų išsaugojimą. Savanoriai toje džiunglių vietoje, kur buvo išlaipinti, turėjo įkurti naują stovyklavietę.

"Mes apsigyvenome viename namelyje, kuriame anksčiau, kai smarkiai lydavo, glausdavosi kai kurie orangutanai. Pusryčius, pietus ir vakarienę mums virdavo kelios vietinės gyventojos. Maistas nebuvo įvairus – ryžiai ir makaronai. Todėl labai taupėme atsivežtą šokoladą, kitus negendančius produktus. Valgyti eidavome per džiungles į valgyklą, įrengtą už kokių 200 m nuo mūsų namelių. Mums buvo griežtai pasakyta nevaikščioti į valgyklą po vieną ir nedėvėti ryškių drabužių, batelių, kepurių, nes tai gali patraukti galingo sudėjimo orangutanų dėmesį. Priminsiu, kad šių žmogbeždžionių patelė yra keturis kartus, o patinas – dešimt kartų stipresnis už bet kokį vyrą", – pasakojo Tomas.

Pažintis su orangutane

Kadangi stovykloje nebuvo jokių civilizacijos patogumų, tai stovyklautojai eidavo į valgyklą parsinešti geriamojo vandens. Kartą Tomas surizikavo vienas po pietų nueiti į valgyklą vandens. Vaikinas nebuvo ryškiai apsirengęs, tačiau rankose nešėsi du plastiko butelius, kurie traškėjo. Tai atkreipė čia pat, medžiuose, besisukiojančių beždžionių dėmesį – mažesnės lydėjo vaikiną, šokinėdamos nuo vieno medžio į kitą, o viena orangutanė nušoko ant žemės ir pasileido keturiomis paskui Tomą.

Savanoris išsigando, nes žinojo apie šių gyvūnų jėgą, todėl pasileido kiek įkabindamas į virtuvę, iki kurios tebuvo likę gal 30 m. Pasirodo, beždžionė vijosi Tomą todėl, kad norėjo atimti jos smalsumą kėlusius butelius. Norėjo, bet nepavijo. O jei ir būtų pavijusi, tai nieko blogo nebūtų dariusi. Mat garbaus amžiaus, 48 metų, beždžionė Sisvi – taip ją vadina vietos gyventojai – draugiška orangutanė. Ne tik draugiška, bet ir protinga – tuo stovyklautojai netruko įsitikinti.

Gudruolė Sisvi

"Nežinau, ką reiškia jos vardas vietos kalba, tačiau Sisvi mums pasirodė labai protinga. Kartą pastebėjome, kad ji labai sekė, kaip, mūsų nuomone, gudriai uždarome savo namelio namus, kad į vidų nepatektų beždžionės. Kai grįžome po darbo, radome jas atidarytas, o rankines – iškraustytas. Tačiau Sisvi nepaėmė nei filmavimo kamerų, nei telefonų, nei kitų panašių daiktų, užtai išsinešė visą šokoladą ir kitus saldumynus.

Kartą išbėgau iš namelio mūvėdamas juodomis puskojinėmis. Į jas atkreipė dėmesį Sisvi, nes visi – ir vietiniai, ir mes – ten vaikščiojome basi. Tad kai žengiau pro Sisvi atgal į namelį, ji griebė man už kojos. Matyt, jai parūpo šiose vietovėse neįprastai atrodančios kojos su kojinėmis. Beje, ji ne kartą buvo nugvelbusi džiūstančius lauke džinsus", – pasakojo Tomas, kartu prisiminęs Sisvi draugiškumą, mandagumą ir gudrumą, kai ji užsimanydavo saldžios arbatos.

Arbatos gėrimo ceremonija

Orangutanė senjora, pamačiusi pro namelio ar valgyklos langą, kad žmonės geria arbatą, mandagiai pasibelsdavo į duris ir laukdavo jai išnešamo puodelio su saldžia arbata. Tomas dažniausiai išeidavo iš patalpos ir atsisėsdavo su Susvi draugiškai išgerti arbatos, paskanauti bananų. Beje, nulupusi bananą, Sisvi žieves numesdavo ant žemės, bet pavalgiusi jas surinkdavo ir paduodavo Tomui ar kitam išėjusiam laukan savanoriui arba išmesdavo į šiukšlių dėžę.

Orangutanė, pamačiusi pro namelio ar valgyklos langą, kad žmonės geria arbatą, mandagiai pasibelsdavo į duris ir laukdavo jai išnešamo puodelio su saldžia arbata.

Savanoris sakė, kad tarp šių beždžionių yra griežta hierarchija – kai ant specialiai joms įrengto džiunglėse stalo kiekvieną dieną pietums būdavo pažeriama bananų, pirmiausia vaišindavosi bandos vadas su šeima, o tik po to kitos grupės beždžionės.

Sulaukė grasinimų

"Nacionalinio parko apsaugos darbuotojai saugojo mūsų stovyklą nuo čia siaučiančių brakonierių, kurie ne tik slapta gaudo beždžiones, bet ir kerta jų buveines – medžius, kad jų vietoje pasodintų palmes aliejui gauti. Kai mus saugantys nacionalinio parko darbuotojai buvo išėję į džiungles, brakonieriai netgi grasino sudeginti mūsų atstatomus namelius, palikę atitinkamus užrašus ant durų. Žodžiu, susitvarkyti su brakonieriais sunku, nes nacionalinį parką, užimantį dešimtis tūkstančių hektarų, prižiūri labai daug žmonių", – prisiminimais dalijosi savanoris.

Tomas pasakojo, kad lentas, įrankius į statomą stovyklą savanoriai nešdavosi ant pečių po 8 km. Tai buvo sunkus ir net skausmingas darbas, nes reikėdavo pasirūpinti pečių apsauga, kad nešulys iki kraujo nenutrintų odos.

Nebuvo ryšio su pasauliu

Po sunkios darbo dienos savanoriai eidavo prie upės praustis – maudytis buvo griežtai uždraustos, nes šiuose vandenyse knibžda krokodilų. Tad kibiras upės vandens, išpiltas ant galvos – visos maudynės.

"Ten temdavo 18 val., o elektros generatorius veikdavo tik vakarienės metu, tai vakarodavome prie žvakių, – prisiminė Tomas. – Žaisdavome kortomis, pasakodavome įvairias istorijas, improvizuodavome koncertus ir nesijautėme pernelyg atskirti nuo pasaulio, su kuriuo čia, džiunglėse, iš tiesų nebuvo jokio ryšio.  Todėl visi elgėmės atsargiai – juk nebuvo ir gydytojų. Tačiau stengėmės suartėti su čiabuviais."

"Kai valgydavome virtuvėje ar susitikdavome su mus saugojusiais vietiniais žmonėmis, dirbusiais rezervate, visi jie labai norėjo fotografuotis su mumis, baltaodžiais. Matyt, tokius žmones jie čia nedažnai mato", – samprotavo Tomas.

Dalyvavo neįprastoje šventėje

Pasak savanorio, nors čiabuviai gyvena palaikėse lūšnelėse, tačiau miesteliuose yra nemažų prekybos centrų, atvažiuoja daug turistų, kurie, beje, yra girdėję apie B.F.M.Galdikas. "Žinoma, jei ne ji ir tas orangutanų draustinis, čia turistų būtų mažiau", – įsitikinęs Tomas.

Savanoriams pasisekė, kad jie dalyvavo B.F.M.Galdikas ir jos antro vyro, septyneriais metais už ją jaunesnio Pako Bohapo (jo senelis buvo paskutinis dajakų genties karalius), vestuvių jubiliejinės sukakties šventėje.

B.F.M.Galdikas su šiuo vyru yra susilaukusi sūnaus ir dukters. Abu sūnūs (vienas – iš pirmos jos santuokos) ir duktė studijavo JAV, pasirinko kitokias nei mama specialybes.

Vestuvių sukakties šventėje dalyvavo gal tūkstantis Pangkalan Bun miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų, kurie tris dienas dainavo, atliko ritualinius šokius, vaišinosi savo atsineštomis vaišėmis. Ta margaspalvė minia su savo papročiais paliko didžiulį įspūdį visiems savanoriams ir akivaizdžiai parodė, kaip čia gerbiama ir mylima lietuvė B.F.M.Galdikas.

Miškuose – 40 metų

* B.F.M.Galdikas gimė 1946 m. Vokietijoje, studijavo Kanados ir JAV universitetuose. 1971 m. mokslininkė atvyko į Borneo salą tirti paskutinią likusią šioje žemėje didžiąją žmogbeždžionę – orangutaną. B.F.M.Galdikas ir dar dvi mokslininkes ne tik vietiniai vadino Leakey angelų vardu.

* Indonezijos atogrąžų miškuose B.F.M.Galdikas praleido beveik 40 savo gyvenimo metų. Per tą laiką orangutanai beveik išnyko dėl brakonierių, kurie gaudydavo juos ir pardavinėjo žmonėms, zoologijos sodams ir laboratorijoms. 1990 m. mokslininkė padėjo atgauti ir sugrąžinti į tėvynę šešis orangutanų jauniklius, kurie buvo kontrabandos būdu išvežti iš Borneo. Bendradarbiaudama su vyriausybėmis, ji padėjo gauti reikiamus leidimus sugrąžinti šiuos šešis orangutagų jauniklius. Jie išgarsėjo kaip Bankoko šešetukas.

* B.F.M.Galdikas tikslas tapo – ne tik išgelbėti orangutanus, bet ir išsaugoti aplinką, kurioje jie gyvena. Iki dabar B.F.M.Galdikas dalyvauja daugelyje didelių projektų dėl orangutanų ir jų aplinkos gerovės. Ji išsaugojo Leakey stovyklą, kurioje gyvendama atliko mokslinius tyrimus.

* Ji daug dirba nykstančio Borneo miško atkūrimo srityje. B.F.M.Galdikas rūpinasi našlaičių orangutagų globos centru Borneo saloje. Svarbiausia, ji šviečia ir informuoja žmones apie raudonųjų žmogbeždžionių svarbą, perteikia savo žinias mokslininkų bendruomenėms.

* B.F.M.Galdikas papildė pasaulio mokslo bendruomenę vertinga informacija apie Indonezijos biologinę įvairovę, atogrąžų miškų tyrimus, atkreipė dėmesį į sparčiai nykstančius ir naikinamus orangutanus ir į tai, kad 97–98 proc. jų genetinės medžiagos yra tokia pat kaip mūsų. Tad neatsitiktinai indoneziečiai orangutanus vadina miško žmonėmis.

* 2008 m. įkurtas tarptautinis Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondas, kurio vienas iš veiklos tikslų – fiziniams ir juridiniams asmenims teikti įvairią pagalbą mokslo, kultūros, švietimo, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingose srityse.

Parengta pagal birutegaldikas.lt ir kt.