"Kai kuri ciklą – eini kaip arklys, kurio žvilgsnį riboja apsaugos, uždėtos, kad nesiblaškytų – nematai nieko, kas vyksta aplinkui", – prisipažįsta fotomenininkas Romas Juškelis.

Jis sunkiai besuskaičiuoja, kiek tų viklų būta – kiekvienam atiduota po ketverius–penkerius metus.

Neseniai išleidęs fotografijų albumą "Kauno pasakojimai", R.Juškelis prisipažįsta: "Medžiagos dar bent trims fotografijų knygoms liko." Šiuo metu "Fujifilm" fotografijos galerijoje veikia to paties pavadinimo jo darbų paroda. Visuose per kūrybinį trisdešimtmetį sukurtuose jo darbuose ryškus gimtojo Kauno motyvas. "Tylusis kaunietis", – taip kolegą apibūdina fotografijos grandas Aleksandras Macijauskas. Pirmasis ėmęsis Kauno fortų temos, tačiau už čia sukurtas fotografijas nesulaukęs jokio įvertinimo, jis prisipažįsta nemokantis savęs įsiūlyti, parduoti.

– Žvalgantis parodoje, susidaro įspūdis, kad jums architektūra, formos – svarbiau nei žmonės.

– Parodoje toks įspūdis susidaro. Parodą pakreipiau labiau į estetinę pusę. O mano fotografijose visko yra – ir žmonių. Tai ir partizanų palaikų perlaidojimas, ir serija apie gaisrininkus, sovietų armijos šauktinius, neįgaliųjų centrą. Iš šių serijų surengus parodą, gali susidaryti įspūdis, kad aš nieko kito nefotografuoju – tik žmones. Viskas priklauso nuo kadrų parinkimo.

– Fotografuodamas fortus, prieš daugiau nei dešimtmetį sukūrėte seriją "Apleista tvirtovė". Kas atvedė į fortus?

– Senamiesčio vaikas esu, fortus nuo vaikystės išlandžiojęs. Kartą supratau: tai, ką matau, gali tapti gera fotografine medžiaga. Ketverius metus vien fortus fotografavau. Iki nepriklausomybės atgavimo į fortus buvo neįmanoma patekti – ten būdavo įsikūrę sovietų kariuomenės padaliniai, amunicijos sandėliai. Kai kariuomenė išsikraustė, atsirado galimybė daugiau po tuos fortus palandžioti.

– Kas, lankantis fortuose, jums labiausiai užstrigo?

– Romantika, paslaptingumas. Neseniai sugrįžau į fortus – pradėjau spalvotą fotografijų seriją kurti. Kai kurių dalykų, matytų fortuose anksčiau, nebėra. Sunku pasakyti, kas ten liks dar po dešimties metų. Prisimenu, prie vieno apsemto VIII-ojo forto tunelių anksčiau buvo lentelė, žyminti, kad čia nuskendo mergaitė. Neseniai sugrįžęs matau – tos lentelės nebėra. Viskas nyksta, yra, griūva. Įamžinimas to, kas buvo, galbūt pasitarnaus istorijai.

– Jūs fotografavote fortus prieš 1993-1997 m. Gintaras Česonis, fotografavęs fortus daug vėliau, už fotoalbumus "Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę" ir "Tėvas Stanislovas" pelnė įsimintiniausio Kauno menininko titulą. Kodėl jūsų fortų fotografijos nebuvo pastebėtos?

– Tiesiog reikia laiku išleisti knygą. Aš nesuspėjau jos išleisti – mano fotoalbumas, kuriame yra fotografijos iš įvairių ciklų, tarp jų ir fortų, išleistas tik dabar. Likau antras (juokiasi). Kalbant rimtai, ne mes dviese fortus fotografuojam. Kur meno daugiau, kur – mažiau, čia jau ne mums spręsti, bet, man atrodo, reikia fotografuoti nežiūrint į tai, kad kažkas jau fotografavo. Klausimas, kaip fotografavo. O su knygom, parodom ir įvertinimais – šiais laikais reikia mokėti save greitai ir gerai parduoti, tam reikia net šiek tiek įžūlumo. Aš to nemoku, neturiu.

– Vienas iš jūsų ciklų yra partizanų palaikų perlaidojimas. Kodėl ėmėtės šios temos?

– Sąjūdis buvo tik prasidėjęs. Žmonės žinojo, kad Zuikinėj, viename forto šulinių, yra sumesti trijų nukankintų partizanų palaikai. Sąjūdžio Kauno grupė ėmėsi tų palaikų perlaidojimo. Atkasus šulinį, paaiškėjo, kad taip žiauriai "palaidoti" buvo keturi žmonės. Visų jų palaikai buvo perlaidoti kartu – neįmanoma buvo atrinkti, kuris kaulelis kam priklauso.

– Tai buvo vienas labiausiai sukrečiančių dalykų, ką teko fotografuoti?

– Tai sunki tema, lieka nelabai malonios emocijos. Žinoma, tai yra istorija – taip buvo – reikia, kad kažkas tai nufotografuotų, įamžintų. Vyriausios kartos žmonės prisimena, kaip būdavo išsityčiojama iš nužudytų partizanų, jų kūnai gulėdavo aikštėse,laidojami jie buvo nežinia kur. Sugrąžinti jų palaikus į tinkamą amžinam poilsiui vietą – istorijos dalis.

– Kurdamas, nemažai eksperimentavote. Cikle "Degantis pasaulis" panaudojote paties sukurtą technologiją – naudojote chemines medžiagas, kurios išgraužia, išdegina popierių, suteikia ir naujų spalvų.

– Aš turbūt esu eksperimentatorius nuo savo pradžios, ir po šiai dienai eksperimentuoju. Dabar techniškai eksperimentuoti nenorima, nes tai – kruopštus ir labai ilgas darbas. Milteliai nubirs ne ten – jau sugadintas lakštas. Reikia daug kantrybės, pinigų ir sveikatos. Mes visi anksčiau dirbdavome tamsiuose kambariukuose be ventiliacijos. Visa tai atsiliepia sveikatai. Visur, o fotografijoje – ypač – tai pasireiškia: norint kažko pasiekti, reikia ir paaukoti – pinigų, sveikatos, laiko. Reikia ir kai kurių malonumų atsisakyti. Dabar ypač norima greitų ir gerų rezultatų, nieko neaukojant, nieko neatsisakant.