Kaune viešėjęs UNESCO generalinio sekretoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius lankėsi Pažaislyje ir priminė Kauno medinio Žaliakalnio problemas.

Jo teigimu, Pažaislio vienuolyno ansambliui patekti į išskirtinę apsaugą ir dėmesį garantuojantį UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą būtų sudėtinga. Tuo tarpu medinio Žaliakalnio gyventojus jis ragino neskubėti senųjų autentiškų medinių detalių keisti plastmasėmis. "Praeis kiek metų, ir namelio ne su plastmasiniais, bet su autentiškais mediniais langais, durimis ir fasadu vertė bus keliskart didesnė nei apkalto plastmase", - tikino pašnekovas.

– Koks jūsų vizito Kaune tikslas?

– Kaip suprantu, bus siekiama, kad UNESCO pasidomėtų Pažaislio vienuolynu. Savivaldybėje paaiškinau, kokia procedūra laukia. Lietuva turi daugiausia objektų, per tokį trumpą laiką – 20 atkurtos nepriklausomybės metų – įtrauktų į UNESCO paveldo sąrašus.

Nemažai dirbau, kad Vilniaus senamiestis ir Kuršių nerija būtų įtraukti į šį sąrašą. Dėl Kuršių nerijos buvo ypač sudėtinga, nes paraiška teikta su Rusija, o toje pusėje tikrai ne visi buvo pilni entuziazmo, nes narystė gamtos kultūros objektų sąraše reiškia ir tam tikrus apribojimus. Paskui jau Inos Marčiulionytės iniciatyva buvo įtraukta Kernavė ir kiti objektai. Čia kalbame apie materialių vertybių sąrašą. Nematerialaus paveldo sąraše yra lietuviškoji kryždirbystė, su latviais ir estais – Dainų švenčių tradicija. Dar yra toks sąrašas "Pasaulio atmintis", beje, atsiradęs Lietuvos iniciatyva, ir jame mes turime Baltijos kelią.

Patekti į UNESCO sąrašus nėra lengva. Vilniaus senamiestis pateko tik paraišką pateikus trečią kartą. Beje, sulaukiau nemažai kritikos iš gerų pažįstamų vilniečių: kurių galų įtraukėt tą Senamiestį, dabar ir tas negalima, ir tas negalima. Ir Kuršių nerijoje atsiranda tam tikrų problemų dėl to, kad kopų išasfaltuoti negalima (juokiasi). Esu apkeliavęs visą pasaulį, bet Vilniaus senamiestis – tikrai vienas gražiausių Europoje – kaip Prahos, Paryžiaus ar Vienos. Beje, Paryžiuje, kad galėtum pakeisti lauko durų rankeną, turi tai suderinti su architektu. Vilniuje, deja, kitaip: langai kai kur įstatyti tokie, kokių ten niekada nebuvo. O tai – labai svarbu. Juk turizmas gali duoti neišpasakytai daug lėšų. Nesu Nicolas Szarkozy gerbėjas, bet jis krizės sąlygomis nutarė kultūros objektams restauruoti kasmet papildomai skirti 100 mln. eurų – tam, kad ateityje padaugėtų atvykstančių turistų ir būtų sukurta darbo vietų.

– Galbūt tai – patarimas Lietuvos Vyriausybei?

– Žinoma. Neturime nei naftos, nei dujų, nei kitų naudingų iškasenų – Lietuvą gali garsinti tik mokslas, švietimas, kultūra ir krepšinis.

– Grįžkime prie kultūros – jūsų akimis, kokios yra Pažaislio galimybės patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą?

– Tai būtų nelengva, nes panašių objektų Europoje yra labai daug. Bet reikia mėginti. Ir, jei tai bus daroma, reikia iš anksto pagalvoti, kad tame perimetre, kuris bus teikiamas kaip Pažaislio vienuolyno ansamblis, neatsirastų komercinių ar kitokių naujų pastatų.

– Kaune turime saugomą Žaliakalnio teritoriją, kur, nors tai – draudžiama, vietoj išraiškingų senosios medinės architektūros detalių daugėja plastiko...

– Plastmasė – pigiau ir galbūt žmonėms atrodo patogiau. Galiu pasakyti tik tiek: buvo laikas, kai žmonės iš namų metė senus autentiškus medinius baldus ir keitė juos plastmasiniais arba drožlių plokščių. O dabar kas darosi? Esu tikras: praeis kiek metų, ir namelio ne su plastmasiniais, bet su autentiškais mediniais langais, durimis ir fasadu vertė bus keliskart didesnė nei apkalto plastmase.