Dailininkė ir keramikė Nomeda Marčėnaitė nebijo kalbėti apie mirtį. "Mirtis mūsų pasaulyje ne atsitiktinumas, o urnos į mano gyvenimą atėjo atsitiktinai", – prisipažino buvusi televizijos laidų vedėja, kuri, be visų kitų darbų, dabar kuria ir urnas iš molio.

Kūrė paminklą močiutei

"Labai džiaugiuosi, kad šis netradicinis darbas  atėjo į mano gyvenimą, – prisipažino Nomeda. – Pagaminti urnas pasiūlė krematoriumo savininko sutuoktinė. Apsisprendžiau labai greitai, nes man buvo įdomu. Geriau kalbėti ne apie tai, kad žmogus mirė. Įdomiau kalbėti, kad jis gyveno."

Nomeda supranta, kad stresuodami mirties akivaizdoje pamirštame, jog žmogus gyveno. Menininkė pabrėžė, kad akcentuoti reikia ne mirtį, o džiaugtis tuo, kad žmogus gyveno.

Kadaise N.Marčėnaitė darė paminklą ant močiutės kapo, bet niekada negalvojo, kad lipdys ir urnas.

"Paminklą kūriau tik iš didelės meilės, nes močiutė mane augino, – neslėpė Nomeda. – Po to draugas pasiūlė padaryti tėvui paminklą. Sakiau – nedarau. Bet po to pagalvojau – kodėl ne? Man įdomūs netradiciniai iššūkiai. Mūsų požiūris į mirtį, antkapius pernelyg niūrus, liūdnas ir neretai akcentuojama prabanga, turtai."

Pelenai po medžiu

Visas urnas dailininkė ir keramikė N.Marčėnaitė gamina iš molio.

"Molis pakantus mūsų klimatui, nebijo vėjo, lietaus, gali stovėti kolumbariume, – lipdant urnas Nomeda turi formą, o kad urna nesudūžtų ir pelenai neišbyrėtų, ją įdeda į kapsulę. Vienos jų – apie 40 cm, kitos – vos 25 cm dydžio. – Daryti urnas kūdikiams, žinoma, baisu ir sudėtinga, nes jie taip ir neteko gyventi."

Vis dėlto lipdydama urnas Nomeda jaučia ypatingą, netgi pakilią nuotaiką.

"Man gera, smagu jas daryti gražiai. Kokios jos? Maniškos, kas žino mano darbus – supras. Jos emociškai nevargina, ramios, skaidrios ir tvirtos. Bet ne liūdnos ir ne niūrios. Mano akcentas – ne kad žmogus mirė, bet kad žmogus gyveno", – dar kartą patvirtino menininkė.

Nomedos artimieji, draugai jau žino – po mirties N.Marčėnaitę reikės kremuoti. Būtų gerai, kad jos pelenus išbarstytų jūroje arba išbertų po medžiu.

"Girdėjau, kad kažkur pelenus išbarsto pievoje, kurioje pasodina medelį, – Nomedai labai patiko ir idėja į urną įdėti kuokštą plaukų. Ne tik dėl žmogaus DNR. – Parkas su augančiais medžiais ir žmonių pelenais po jais daug geriau nei  kapinės. Nemėgstu jų tvarkyti, nemoku atlikti tokių žemės ūkio darbų."

Mirtis – gyvybės dėsnis

Pasiteiravus, ar žmogus, norintis, jog jį po mirties sudegintų, tiki reinkarnacija, sielų egzistavimu, N.Marčėnaitė gūžtelėjo pečiais ir prisipažino, kad dėl savo amžinybės nesijaudina.

"Sudeginti kūną po mirties – pats teisingiausias sprendimas. Neapkrauni kitų žmonių, patogu. Juolab kad dabar trūksta žemės. Atsiuntė mašiną, sudegino krematoriume, ir viskas. Jei nori mokėti brangiau, skambink tarpininkams, – svarstė menininkė. – Tiesa, mama žino mano požiūrį, todėl jau kelis kartus prisaikdino, kad net nebandyčiau jos kūno sudeginti."

Nomeda nebijo kalbėti apie mirtį. Ši tema, anot jos, Lietuvoje sureikšminta, prieš mirtį keliaklupsčiaujama, jai iš anksto nesirengiama.

"Susitaikiau su mintimi, kad esu mirtinga ir nesuku dėl to galvos", – teigė Nomeda. Jai šiek tiek komiški žmonės, kurie visada viską tiksliai žino, kad yra taip, bet ne kitaip.

"Yra gražus lietuviškas žodis – laisvamanė, –  šyptelėjo menininkė. – Leidžiu sau laisvai manyti ir keisti nuomonę, nes rytoj galbūt manysiu kitaip."

Kas N.Marčėnaitei, nulipdžiusiai keliolika urnų, yra gyvybė ir mirtis?

"Gyvybė – nepaprastas grožis. Neįtikėtinas atsitiktinumas, kaip mes atsirandame iš visų galimybių. Juk galėtume likti nebūtyje, netapti žmonėmis, – susimąstė Nomeda. – O mirtis – tik dėsningumas. Gyvybės dėsnis."