Unikalaus balso savininkas Viktoras Gerasimovas pastaraisiais mėnesiais lyg viesulas įsiveržė į Lietuvos muzikinę padangę, pelnydamas ne tik profesionalų, bet ir paprastų muzikos klausytojų simpatijas. Tačiau turbūt nedaug kas žino, jog solistas opera susižavėjo būtent uostamiestyje, kuris labiau garsėja kaip džiazo artistų kalvė.
Pirmūnas nebuvo
Ambicingas ir perspektyvus vaikinas savo išskirtinį balsą – sopraniną – vertina žemiškai. Viena vertus, džiaugiasi Dievo duota dovana, kita vertus, nori, kad aukščiausių vyriškų balsų Lietuvoje atsirastų ir daugiau.
Klaipėdietis V.Gerasimovas su malonumu ir dėkingumu prisimena laikus J.Kačinsko muzikos mokykloje ir chore „Gintarėlis“, vėliau – fortepijono studijas S.Šimkaus konservatorijoje.
Vaikinas pasakojo, kad anuomet, kai muzikos mokyklos atstovai atėjo į vidurinę mokyklą rinkti vaikų į naujas klases, Viktoras buvo tas, kuris raštelį, kviečiantį išbandyti savo jėgas, sąžiningai nunešė tėvams.
„Netrukus jau lankiau J.Kačinsko muzikos mokyklą ir pradėjau dainuoti chore “Gintarėlis„. Pirmosios klasės man turbūt nereiškė labai daug, tačiau vėliau pradėjau jausti, jog sekasi neblogai ir mano gyvenime tarsi atsirado šviesa“, – pirmosiomis muzikinėmis patirtimis dalijosi V.Gerasimovas.
Operos solistas prasitarė, kad mokykloje nebuvo pirmūnas. Visas jo gyvenimas ir mintys koncentravosi ten, kur skambėjo muzika, buvo kalbama apie ją – vaikinui tai atrodė be galo ypatinga.
„Pamenu, auklėtoja sakydavo, kad mažinčiau muzikos krūvius, nes nespėdavau visko atlikti mokykloje. Išklausydavau, bet vis tiek pasirinkdavau tai, kas man atrodė svarbiau“, – prisipažino pašnekovas.
Sužavėjo sopranai
Ypatingą nostalgiją jam sukelia pirmieji prisilietimai prie operos, kai dar būdamas vaikas Viktoras pajuto muzikos gylį ir prasmę. Tada Klaipėdos muzikiniame teatre buvo kuriama G.Puccini opera „Sesuo Andželika“, o berniukų choras „Gintarėlis“ talkino scenoje.
„Tada teatre pirmą kartą ir susipažinau su visais suaugusiųjų balsais. Negaliu paaiškinti kodėl, tačiau mane be galo sužavėjo sopranai. Nuolat bandydavau pamėgdžioti Andželikos partijos motyvus. Nepaprastai laukdavau repeticijų, tiesiog įsimylėjau teatrą, orkestrą, solistus. Visa kita paprasčiausiai nublankdavo ir tapdavo nereikšminga. Dabar galiu teigti, jog tai likimas, kurį kūriau ir pats, ir kiti“, – pripažįsta V.Gerasimovas.
Aukščiausias vaikiškas balsas – diskantas – nieko nestebinantis dalykas. Tačiau paauglystėje mutacijos metu jis dažniausiai tampa žemesniu. Viktoro atvejis – unikalus.
„Vaikų balsų grožio niekas nenustelbs. Gaila, kad daugeliui jis ir lieka vaikystės prisiminimu. Kai supratau, kad galiu ir toliau dainuoti aukštu tembru, tiesiog džiaugiausi. Iš pradžių stebėjausi ir vis laukdavau – gal dar pasikeis. Apie tariamą savo pranašumą niekada nesusimąstydavau. Manau, kad kiekvienas tiesiog jaučiasi laimingas, kai tam tikri dalykai išeina, pavyksta. Nesimėgauju išskirtinumu ir dabar, atvirkščiai, vienas didžiausių mano norų, kad rastųsi daugiau vyrų, galinčių dainuoti tokiais balsais“, – sakė pašnekovas.
Skirtingos patirtys
Plačioji visuomenės dalis apie unikalų dainininko vokalą sužinojo visai neseniai, prasidėjus populiariam televizijos projektui „Auksinis balsas“, kur savo gebėjimus dalyviai turėjo atskleisti įvairiuose muzikiniuose žanruose.
„Jokiu būdu nesijaučiu nuskriaustas, jog tapau populiarus tik dabar. Be to, televizinė patirtis išėjo į naudą: gyvas atlikimas, orkestras, kameros, mikrofonai, reportažai – tai didžiulė priešingybė teatrui. Projekte jaučiuosi nemažai nuveikęs, atsirado ir gerbėjų. Man svarbiausia yra tai, kad žmonės sužinotų ir atrastų kažką nauja ir patys tobulėtų“, – kalbėjo solistas.
Anot jo, kita neįkainojama patirtis paties gyvenime buvo studijos pas operos scenos legendą Sigutę Stonytę.
„Dėstytoja mokė ne tik vokalo. Maža tiesiog ateiti į klasę ir padainuoti. Pirmiausia turėjau pasikeisti pats, suvokti, jog muzika ir ją sukūręs kompozitorius yra esmė. Kol pradėjau mąstyti kitaip, praėjo nemažai laiko. Pamenu, studijų pradžioje labai nedaug žinojau apie dainavimą, ir S.Stonytė yra minėjusi, jog buvo nelengva. Dabar patirties semiuosi pasirodydamas scenoje kartu su dėstytoja. Stovėti scenoje šalia ir viską jausti – vertingiausios pamokos“, – sakė vaikinas.
Lyg šventovė
Operos solistai neretai laikomi lyg ne šio pasaulio būtybėmis. Dažnai jie apipinami stereotipais esą gyvena ypatingą gyvenimą, yra labai rimti, dvasingi. Tačiau V.Gerasimovas tikina, kad viskas čia gerokai paprasčiau.
„Galbūt taip galėčiau pasakyti apie režisierius ar kompozitorius. Jie man tikrai yra kitokie ir tokie turi būti. Bet dainininkas yra tik dainininkas. O iš tikrųjų manau, jog viskas slypi paprastume, bet ne prastume. Visi dirbame savo darbą nuoširdžiai, mėgstame jį. Tai – svarbiausia. Manote, operoje vien rimti? Pamatytumėte užkulisius... Tad nevertėtų vadovautis stereotipais“, – sakė solistas.
Viename interviu atlikėja Asmik Grigorian teigė, kad operos pasaulis – uždaras ir snobiškas, o jį būtina priartinti prie žemės. V.Gerasimovas šiam požiūriui nepritaria.
„Man tai pirmiausia šventas ir ypatingas žanras: pakylėtas ir gilus. Niekada nenorėčiau, kad jis taptų žemiškas. Eidamas į teatrą nenoriu matyti kasdienybės, buitiškumo. Kurdamas personažą scenoje, nuolat keitiesi, jaukiniesi naują charakterį, bandai jį pateisinti, o tai didelis ir sunkus darbas. Taigi visada ieškai, giliniesi ir išgyveni. Gal tuo mes ir skiriamės nuo kitų“, – svarstė jaunasis scenos profesionalas.
Paprastos vertybės
V.Gerasimovas tikina, kad Klaipėda yra ir bus didžioji jo meilė.
„Gimiau prie jūros ir be jos negaliu. Daugelis dalykų čia jau pasikeitę, bet savas kraštas visada liks savu. Apie tai byloja ir didesnis jaudulys koncertų metu, ir šilti prisiminimai, susiję su choru “Gintarėlis„ bei S.Šimkaus konservatorija, ir, žinoma, uostamiestyje gyvenantys tėveliai. Į Klaipėdą norėčiau grįžti ir dažniau, o taip ir bus artimiausiu metu, nes suplanuoti keli koncertai balandį ir birželį“, – sakė dainininkas.
Operos solistas pripažino, kad rasti laisvo laiko įtemptame repeticijų ir koncertų grafike – dažnai ir pastangų reikalaujantis reikalas.
„Kai ištaikau laisvą minutėlę, o kartais tiesiog esu priverstas ją įterpti savo dienotvarkėje, lekiu ten, kur nėra triukšmo, pastatų, judėjimo. Gamta man – didžiausias atsipalaidavimas. Tačiau nepaisant to, muzika visada mano galvoje, bet kitu pavidalu – paukščių čiulbėjimu, vandens teliuškavimu ir vėjo skleidžiamais garsais. Tik su vienintele sąlyga – visa tai tik man vienam ir niekam kitam“, – sakė pašnekovas.
V.Gerasimovas tikina, kad gyvenime jį džiugina rytojaus dieną gaubianti paslaptis ir nežinojimas, kaip viskas pasisuks.
„O pats visada stengiuosi būti ramus, apsivalęs, lydimas ramios sąžinės ir atviras naujiems atradimams bei gyvenimo pamokoms. Tai man labai svarbu. Mane įkvepia žmonės ir geri jų darbai. Nežinau, kaip gyvenimas apsivers, gal atrasiu kažką naujo, suprasiu kažką, tačiau suvokiu viena –jokiu būdu neišduosiu dainavimo, muzikos ir savęs. Tokiais klausimais man visada nelengva kalbėti, nes tai sunkiai ir kantriai siekiami dalykai, tačiau šiuo metu esu susitelkęs tobulindamas save“, – gyvenimiška filosofija dalijosi atlikėjas.
Naujausi komentarai