Kadaise juokavusi apie vienuolystę, Kauno "Žalgirio" krepšininko Roberto Javtoko žmona Vilma iš draugių būrio ištekėjo pirma. Dabar ji šypsosi prisimindama praeitį ir prisipažįsta, kad bijo atbaidyti laimę, nes jos gyvenimas pranoko lūkesčius.

– Regis, vengiate duoti interviu. Pastaraisiais metais žiniasklaidoje nebuvo nė vieno pokalbio su jumis. Kodėl? – paklausėme V.Javtokienės.

– Yra daug įdomesnių, vertesnių žmonių, kurie gyvenime pasiekė kažko prasmingo ir didingo. Aš nesiskiriu nuo tūkstančių mamų. Darau tai, ką ir jos. Reikia rašyti apie puikius, talentingus žmones, kurie atliko naudingus, gerus darbus. Ir skleisti tai. Todėl esu linkusi likti ramybėje.

– Būti mama nėra prasmingas darbas?

– Labai prasmingas. Bet jis nesiskiria nuo daugybės mamų darbo. Nuvežiau penkerių metų sūnų Simą į darželį, septynerių metų Greta – anglų kalbos stovykloje, jai dabar rudens atostogos. Taip, mamos darbas sudėtingas, 24 valandos per parą. Bet ar verta sureikšminti?

– Tuomet kaip jūs reaguojate į nuo scenos savo noru nenulipančius etatinius vakarėlių veikėjus ir veikėjas, galinčias sublizgėti žurnaluose tik iškirptėmis, naujomis krūtimis, batais žudikais, suknelėmis?

– Tuos žurnalus tik praverčiu, neskaitau. Ypač apie tokius visur lendančius, spaudos eksploatuojamus žmones. Gyvenime ir taip užtenka tuštybės, plepalų apie nieką. Geriau sužinoti kažką vertingo, kaip kas nors išgyveno sunkmetį ir nepalūžo, kaip pasiekė savo tikslą. Suprantu, kad Lietuva maža, nelengva rasti naujų veidų, bet tikrai nereikia pasakoti apie naujus batus ar vartojamą kosmetiką. Vengiu to, tai nėra mano gyvenimo tikslas. Nemėgstu išsišokti ir lįsti žmonėms į akis.

– Jūs – kukli moteris? – pasiūliusi susitikti viename lengvai randamame Vilniaus restorane Gedimino pr., Vilma įsitaisė pačiame kamputyje, atokiau nuo žmonių akių.

– Labai tikiuosi.

– Kas jums yra vertybė?

– Pati didžiausia mano vertybė – šeima. Su tuo sudariau savotišką kontraktą, – juokiasi. – Stengiuosi elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Labai svarbu pagarba. Vaikus užauginti gerais, sąžiningais žmonėmis, kurie siektų savo tikslų, atrastų save gyvenimo kelyje ir nuveiktų jame kažką prasmingo.

– Kalbamės pirmą kartą. Ką pasakytumėte apie save man ir kitiems jūsų nepažįstantiems žmonėms. Kokia yra Vilma?

– Sunku vertinti save. Labai tikiuosi, kad esu šiltas, kuklus ir paprastas žmogus. Tai gal ir būtų tiksliausias įvertinimas?

– Kaip reaguojate, kai jus vadina ne Vilma, bet Javtoko žmona?

– Nesureikšminu to. Kita vertus, juk aš ir esu Javtoko žmona. Labai džiaugiuosi dėl savo vyro, kad jam pavyko daug pasiekti mėgstamoje srityje.

– Žinau, kad vyrui skirtumėte begalę komplimentų. Bet jei reikėtų, kokios trys jo savybės, užkariaujant jūsų širdį, prilygo tarsi kamuolio dėjimui į krepšį iš viršaus?

– Kartais namie apie tai mąstau. Savybių labai daug. Pirmiausia jis labai atsakingas, teisingas, tikras šeimos žmogus. Nors galėčiau dar vardyti ir vardyti – dėmesingas, mylintis, geras.

– Turbūt praeitis dabar atrodo kaip nespalvotas filmas? Krepšininkas, šokėja...

– Oi, tai buvo labai seniai, nors atrodo – tarsi prieš keliolika dienų.

– O jau birželio 10 d. minėsite savo vestuvių dešimties metų jubiliejų...

– Taip! O draugaujame jau beveik keturiolika metų. Visada smagu  prisiminti pradžią. Tai įvyko jo darbo vietoje – krepšinio aikštelėje. Jis labai sunkiai, tik iš kitų, gavo mano telefono numerį. Susitikome tik po pusmečio. Mūsų draugystė bent metus vystėsi labai lėtai. Iki tos jo avarijos...

– Tos? Kai 2002 m. gegužės 1 d., važiuodamas motociklu, rėžėsi į automobilį, o atlikti visas reikalingas operacijas prireikė net dešimt mėnesių. Daktarams teko tarsi iš naujo sulipdyti Roberto koją, kelį ir petį, o jis nežaidė krepšinio beveik pusantrų metų?

– Taip. Pradėję draugauti nepuolėme iškart vienas pas kitą. Viskas vyko pamažu, o būtent tas nelaimingas įvykis mus suartino.

– Kokia dabar Vilmai Javtokienei atrodo Vilma Barauskaitė, kai jai dar buvo septyniolika metų?

– O jetau... – šypsosi. – Vaikas, naivuolė. Mane labai saugojo tėvai, visur vežiojo. Tuomet baigiau sportinę karjerą.

– Lankėte gimnastiką.

– Taip. Aš daug ko nemačiau ir nepatyriau, ką dabar išgyvena šiuolaikis jaunimas. Mano vaikystė ir jaunystė praėjo sporto salėse. O šokdama, sportuodama nesitikėjau nieko sutikti. Bet labai džiaugiuosi, kad viskas susiklostė taip natūraliai, nuoširdžiai.

– Bet netapote nei Dalia Kutkaite, nei Nadia Comaneci.