– Senieji metai, kaip paprastai būna televizijoje, palydėti iš anksto – LRT žiburėlis jau nufilmuotas. Nuimkite keletą vyšnaičių nuo gardaus LRT naujametinio torto – ką išvys smalsuoliai, jei paskutinį senųjų metų vakarą įsijungs LRT kanalą?

R. Z.: Paskutinį metų vakarą jų laukia daug gerai žinomų muzikos atlikėjų, nuotaikingų akimirkų ir ryškių pašnekovų iš įvairiausių sričių – nuo sporto iki ekonomikos ir kultūros. Tarp jų – netgi tie, kurie panašaus pobūdžio transliacijose pasirodo labai retai.

Nežinau, ar viską galima išduoti, bet man ten teko daryti ir tai, ko buvau sau pažadėjęs niekada nedaryti viešai. Muzikantai, su kuriais kasdien bendrauju, turės puikią progą pakikenti.

A. V.: Manau, žiūrovai išvys prasmingą, kokybišką televizinį renginį su ryškiausiais šių metų Lietuvos atstovais – garsiais ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kalbu ir apie ištvermės sportininką Aurimą Valujavičių. Savo prognozes apie geopolitinę situaciją dėstys politologas Linas Kojala, apie Lietuvos ateitį kalbės garsūs ekonomistai ir kiti įdomūs žmonės.

E. Blaževič, D. Umbraso nuotr.

– Paskutines dienas skaičiuojantys 2023-ieji – Juodojo vandens triušio metai. Gal šių metų pradžioje pasidavėte masinei psichozei ir taip pat įsigijote metų simbolį – mielą triušiuką?

R. Z.: Oi, ne… Namie turime mopsą, tad su triušiu jam tikriausiai būtų šiek tiek sudėtinga susitarti. Triušiai – mieli gyvūnai, kadaise teko gyventi namuose, kur jų buvo. Tačiau aš apskritai labai prastas naminių gyvūnų prižiūrėtojas – pernelyg įtempta dienotvarkė. Laimė, šuniuku puikiai rūpinasi vaikai ir žmona.

A. V.: Ne, ne. Gyvūnų mūsų namuose ir taip pakankama, tad pirkti triušį vien dėl Kinų kalendoriaus metų? Ačiū, ne. Negana to, įsigyjant bet kokį gyvūną, reikia jausti už jį atsakomybę. Savo atsakomybę mes vos spėjame dalyti jau turimiems gyvūnams, tad naujų įnamių artimiausiu metu tikrai neplanuojame.

Mano patarimas: jei norite būti laimingi – tai ir būkite. Tiesiog čia ir dabar.

– Juodojo vandens triušio metai baigiasi. Ar per juos jūsų gyvenime buvo daug vandens? O juodos spalvos?

R. Z.: Vandens – per akis, jei kalbame apie maudymąsi jūroje, ežeruose ar upėse. Vasara buvo graži, su šeima daug laiko praleidome gamtoje. O juoda spalva... Na, ji viena mėgstamiausių. Ne filosofine ar niūria prasme – tiesiog juodi drabužiai tinka beveik prie visko ir beveik visur. Dar, sako, jie šiek tiek lieknina.

A. V.: Vandens? Oi, buvo daug. Daug keliavome. O dar mūsų anūkė Sofija – tikras vandens žmogus. Kartais juokiamės, kad ji turbūt gimė su žiaunomis – vis mus į vandenį tempia. Po metų žadame leisti ją į plaukimo treniruotes, jei Sofijai patiks – galbūt kažkada turėsime naują Meilutytę.

Aš ir vandens sportai? Taip, ryšys yra. Mano pagrindinė veikla vandenyje – buriavimas. Jau gal 20 metų su draugais dalyvaujame tradicinėje Kuršių marių regatoje. Šiemet, tiesa, sporto prasme mums nelabai pasisekė, tačiau kartą per metus surinkti visą buriuotojų įgulą irgi, sutikite, didelė sėkmė!

Juoda spalva labai universali ir elegantiška. Man patinka. Kita vertus, tai ir gedulo spalva. Manau, juodos, kuri siejama su gedulu, mūsų gyvenimuose visuomet yra per daug. Kaip toje „Vairo“ dainoje: gimstame pačiu laiku, tik mirštame visada per anksti.

– Ar metų pabaigoje „skaičiuojate viščiukus“ – atliekate darbų ir asmeninių pasiekimų suvestinę? Gal net turite tam skirtą sąsiuvinį, į kurį rašote naujus tikslus ir svajones?

R. Z.: Problema ta, kad metų pabaiga man – bene labiausiai įtemptas metas. Kalnai renginių, transliacijų, visokių neplanuotų reikalų ir šurmulio. Gruodį žvalgytis kas buvo, tikrai nebūna kada, o atėjus naujiems metams tai nebeatrodo aktualu.

Prieš kelerius metus ranka surašiau tikslus, nufotografavau ir įdėjau į feisbuką – kad niekur nedingtų ir pats prisiminčiau. Kai ką pavyko įgyvendinti, pavyzdžiui, pirkti mažiau plokštelių ir pradėti siųsti ranka rašytus atvirukus. Vis dėlto didžioji dalis tikslų dar aktualūs ir šiandien. Tarkime, sportuoti ir valgyti mažiau saldumynų. Būtų gerai, bet nepavyksta. Pavyko išmokti tuos saldumynus paslėpti namie taip, kad vaikai nerastų. Sutuoktinė paprašė taip daryti, jei negaliu išsiversti be šokolado plytelės namie, o aš tikrai negaliu, nes tada apima egzistencinis nerimas.

A. V.: Aš mėgstu planuoti be užrašų. Tikrai nesu iš tų, kurie sau sako: nuo kitų metų pradžios darysiu tą ir tą. Juokinga. Jei nori kažką daryti – imk ir daryk. Kam laukti? Peržengus Naujųjų slenkstį nieko neįvyksta – tiesiog išaušta sausio 1-oji.

Kitais metais, be visų tų darbų, kuriuos darome ruošdami savo laidas, dar rengsime ir 30-ąjį Nidos festivalį, organizuosime „Auksinių svogūnų“ šou. Tempo tikrai nemažinsime.

– Jei reikėtų sakyti sau, artimiesiems, kolegoms Metų kalbą, ką akcentuotumėte?

R. Z.: Kad turime būti dėkingi, jog Naujuosius sutinkame sveiki, esame kartu ir galime apsikabinti. Pastarieji keleri metai, ko gero, net didžiausiems skeptikams parodė, kokia tai svarbi vertybė.

A. V.: Mes taip dažnai kalbame apie bėdas ar nepriteklių, kad patys juos imame ir prisišaukiame. Paskui sakome: „Na, va… Ar nesakiau?!“ Mano patarimas: jei norite būti laimingi – tai ir būkite. Tiesiog čia ir dabar.

Aš pats tikrai negalėčiau pasakyti, kad kažko nepadariau. Šie metai buvo labai geri! Ne tik mūsų šeimai, bet, manau, ir kitiems Lietuvos žmonėms. Vienintelis dalykas, kuris neramina, – tai geopolitinė situacija Ukrainoje ir tas įšaldytas konfliktas. Lūkesčiai, kad 2023-ieji taps esminio lūžio metais Ukrainai, deja, nepasitvirtino. Gaila.

E. Blaževič, D. Umbraso nuotr.

– Metų kelionė?

R. Z.: Į „Euroviziją“ Liverpulyje. „Eurovizija“ visada yra metų kelionė – atsiduri visiškai kitame ritme, aplinkoje ir judesyje, grįžus dar ne vieną savaitę tie vaizdai galvoje sukasi. Tačiau šįmet ji buvo ypatinga, nes Liverpulis – „The Beatles“ ir apskritai popmuzikos miestas. Kiekvienam melomanui reikėtų jį aplankyti kaip piligrimui. Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir būtinai pasistengsiu ten sugrįžti.

A. V.: Nors daug šiais metais keliavome, turbūt labiausiai įsiminė kelionė į Kiprą, į savo namus, su anūke. Pirmą kartą važiavome trise – mudu su Inga ir Sofija. Turėjome senelių atostogas, kur viskas pirmiausia buvo skirta anūkei. Dienotvarkė? Itin paprasta: baseinas prie namų ir maudynės jūroje!

– Geriausias 2023-iųjų pirkinys?

R. Z.: Odinė striukė. Su ja susijusi ir juokinga istorija. „Eurovizijos“ atrankų komisijoje, kurioje ne vienus metus teko dirbti, stilistė porą sezonų kiekvieną laidą rengė mane odinėmis striukėmis. Socialiniuose tinkluose net pasklido juokelių apie tai. Įvaizdis prilipo. Neseniai viename euroviziniame karnavalo vakarėlyje priėjo žmogus su odine striuke ir pareiškė, kad yra persirengęs manimi. Juokingiausia šitoje istorijoje, kad aš nė vienos tokios striukės jau daug metų neturėjau. Šįmet ėmiau ir nusipirkau. Dabar viskas taip, kaip turi būti.

A. V.: Tas pirkinys turėjo atkeliauti gerokai anksčiau – ne šiais, bet praėjusiais metais. Vėlavo dėl pandemijos. Buvome užsisakę elektromobilį „KIA EV6“ – modernų ir sportišką. Jis atvyko tik šį pavasarį. Tai jau antrasis mūsų šeimos elektromobilis. Su pirmu, dar metams nesibaigus, nuvažiuota 15 tūkst. km. Visa šeima be galo jį mėgsta. Namuose turime degalinę ant stogo – saulės elektrinę, tad įkrauname vietoje. Kiek nuvažiuoja vienu kartu? Nemažai – iki pat mūsų namų Nidoje ir dar lieka energijos maždaug 60 km.

E. Blaževič, D. Umbraso nuotr.

– Metų kulinarinis atradimas?

R. Z.: Metų atradimas – kad apskritai pradėjau suktis virtuvėje. Per savo 44 gyvenimo metus mokėjau tik išsikepti bulvių ir pasišildyti koldūnų, bet vasarą antroji pusė subtiliai užsiminė, kad turėčiau pasitaisyti. Dabar laisvus vakarus leidžiu su Beatos Nicholson, Jamie Oliverio, Jazzu knygomis ir bandau kažką su tais receptais nuveikti. Tiesą sakant, kai pavyko pagaminti lazaniją (žmona viso proceso metu juokėsi ir buvo įsitikinusi, kad tikrai nepavyks), pajutau didžiulį pasididžiavimo savimi jausmą.

A. V.: Oi, nepasakysiu... Aš labai nesureikšminu maisto. Mes juk valgome tam, kad gyventume. Gurmaniški pomėgiai ne man. Viena, ką galiu pasakyti, – mėgstu valgyti aštriai ir visiškai nemėgstu saldumynų.

– Metų nesąmonė, nesėkmė, kuriozas?

R. Z.: Kad užsirašiau į vairavimo pamokas, sumokėjau pinigus, įpusėjau kursus, o tada prasidėjo darbų lavina, „Eurovizijos“ reikalai ir vairavimui visiškai nebeliko laiko. Blogiausia, kad dabar vėl reikės pradėti viską iš naujo. Labai ant savęs dėl to pykstu, nes net pačiam juokinga – antras toks kartas gyvenime. Tačiau nieko tokio – dar turiu vilties iki 70-ies vis dėlto išmokti.

Kita didelė nesąmonė nutiko, kai slystelėjau ant laiptų ir susilaužiau kojos pirštą. Po dviejų dienų teko vesti solidų džiazo koncertą avint masyviais kerziniais batais, nes į paprastus pėda nebetilpo. Žmonės truputį keistai žiūrėjo.

A. V.: Pasikartosiu, metų nesėkmė – ne visiškai pavykęs Ukrainos kontrpuolimas. Dar didesnė nesėkmė – neseniai atsiradęs dar vienas karštasis taškas pasaulio žemėlapyje – Izraelio ir Gazos Ruožo konfliktas. Faktas, kad daugėja tų karštųjų taškų, rodo, kad gyvename nesaugiame pasaulyje. Tas suvokimas įneša baimės, netikrumo dėl ateities… Tai tarsi visuomenės liga, pagrįsta nerimu, kuris, deja, šiandien yra realus.

– Metų knyga ir metų filmas?

R. Z.: Knyga – kultinio amerikiečių muzikanto, grupės „Talking Heads“ lyderio Davido Byrne'o „Kaip veikia muzika“. Puikus vadovėlis ar pradžiamokslis tiems, kurie domisi muzika, nori ją kurti, groti, su ja dirbti ar ją parduoti. Knyga apie viską – nuo dainų rašymo iki muzikos platinimo. Ji parašyta prieš dešimtmetį, bet šiemet pagaliau išleista lietuviškai.

Filmas – režisierės Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“. Žiūrėjau du kartus. Filmas užburia savo atmosfera, pažįstamų santykių situacijų vaizdavimu, ir garso takelis puikus. Apskritai žaviuosi tuo, kas pastaruosius kelerius metus vyksta lietuviškame kine. Eikime žiūrėti jo kuo dažniau.

A. V.: Nors daugiau skaitau mokslinės – darbinės – literatūros, man labai patiko į lietuvių kalbą išversta lenkų rašytojo Andrzejaus Sapkowskio knyga „Kvailių bokštas“, pirmoji iš „Husitų trilogijos“.

Filmas? Tebūnie „Openheimeris“ – 2023 m. JAV ir Jungtinės Karalystės epinis biografinis trileris.

E. Blaževič, D. Umbraso nuotr.

– Metų atradimas Lietuvoje?

R. Z.: Faktas, kad, išvykus į užsienį, beveik viskas ir visur atrodo pigiau nei čia. Per 2023-iuosius teko apsilankyti šešiose užsienio valstybėse ir supratau, kad niekur kainos nebestebina. Arba stebina tai, kad daug kas – nuo vakarėlių Berlyne iki pramogų vaikams Švedijoje – užsienyje pigiau. Nežinau, ar šiuo atradimu džiaugtis, bet yra, kaip yra.

A. V.: Ne kartą esame buvę Pakruojo dvare, tačiau šią vasarą ten vykome su sūnumis, jų antrosiomis pusėmis ir anūke – žodžiu, su visa didele šeima. Gal ne pats Pakruojo dvaras, bet faktas, kad buvome visi drauge, padarė didžiausią įspūdį. Tačiau ir dvaras, jo renginiai, žinoma, turi ypatingą aurą.

Turime būti dėkingi, kad Naujuosius sutinkame sveiki, esame kartu ir galime apsikabinti.

– Metų džiaugsmas?

R. Z.: Kad mano sutuoktinė Eglė, kuri puikiai dainuoja džiazą ir ne tik, vis dažniau žengia į sceną, daro įdomius projektus ir jai puikiai sekasi. Jos balsas man – pats gražiausias.

A. V.: Nors tiek Ingos, tiek mano tėvai turi visokių sveikatos problemų, labai džiaugiuosi, kad 2024-uosius metus pasitinkame be praradimų ir su viltimi, kad ir kitais metais bus viskas gerai.

– 2024-ieji metai pagal Kinų horoskopą – Žaliojo medinio drakono metai. Įsivaizduokite, kad esate astrologas...

R. Z.: Horoskopų pats nesu kūręs, bet esu matęs, kaip juos žiniasklaidai kuria žmonės, kurie tikrai nėra astrologai. Taip pat esu susidūręs su juokinga istorija, kai tas pats žmogus kūrė horoskopus skirtingų regionų laikraščiams – kartą kažkas ten susipainiojo ir savaitę Panevėžyje ta pati prognozė pasirodydavo dieną vėliau nei Kaune. Pavyzdžiui: „Vandeniui šiandien gera diena pirkti loterijos bilietą“, tik Kaune jis laimės, jei pirks pirmadienį, o Panevėžyje – antradienį.

Vis dėlto norėčiau, kad prognozės būtų šviesios. Kad karas Ukrainoje baigtųsi ukrainiečių pergale, kad „Žalgiris“ triumfuotų Eurolygoje, kad atlyginimai kiltų tiek, kad kiekvienas galėtų nusipirkti po butą sostinės centre, kad visi laimėtų „Teleloto“, kad išnyktų visi virusai ir sustotų klimato kaita.

A. V.: Norėčiau žmonėms palinkėti dviejų dalykų. Pirma – kad visoje šalyje viskas būtų bent jau ne blogiau, nei buvo šiemet. Antra – kad kuo greičiau prasidėtų efektyvus Ukrainos atkariavimo procesas ir kad būtų išvaduota bent jau dalis Ukrainos, pavyzdžiui, Krymas.

E. Blaževič, D. Umbraso nuotr.

– Kaip dažniausiai švenčiate Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius Metus? Gal turite kokią nors kasmetinę tradiciją – Naujųjų išvakarėse eiti į pirtį ar kelti šampano taurę Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?

R. Z.: Kalėdos – lankant artimuosius, močiutę Kaune, žmonos šeimą Suvalkijoje. Naujieji man nėra išskirtinė šventė. Dažniausiai tiesiog susėdame prie stalo su kaimynais.

Beje, šįkart atidžiau žiūrėsiu Naujųjų metų sutikimą per LRT. Jaučiu, kaimynai mane trauks per dantį, bet man ir pačiam bus įdomu pamatyti, kas gero iš šito nuotykio išėjo.

A. V.: Paprastai šias šventes švenčiame su šeima. Neturime konkrečių tradicijų. Vienais metais, baigę didelį renginį Kaune, pasisamdėme limuziną ir su muzika ir šokiais – aišku, ir su šaunia draugų kompanija – važiavome iš Kauno į Vilnių ir Naujuosius sutikome kelyje. Šiemet planuojame skristi į Kiprą. Gal tai ir yra mūsų tradicija – kiekvienais metais Naujuosius švęsti vis kitaip?!

O Kūčias, Kalėdas tradiciškai sutinkame šeimos rate. Jei Kūčių dieną vaikai važiuoja pas savo draugių gimines, tai Kalėdas švenčia pas mus, arba atvirkščiai.

Inga Kalėdoms iškepa labai gardžią antį arba žąsį, o mano pareiga per šias šventes – pjaustyti ingredientus baltai mišrainei! Kūčiukų nekepame. Šiais laikais, kai parduotuvėse jų dešimtys rūšių, geriau praleisti laiką prie stalo šnekučiuojantis su artimaisiais, nei bandant gaminti tai, kas neaišku, ar pavyks.

– Triušio metai pagal astrologus turėjo būti taikūs, švelnūs, tačiau, kaip matome, pasaulyje vis daugiau suirutės. Ar nebijote, kad drakonas atneš dar daugiau ugnies, pykčio, nesantaikos tarp žmonių?

R. Z.: Norėčiau manyti, kad jei šįmet viskas buvo atvirkščiai nei sakė astrologai, tai tegul jie toliau klysta ir Drakono metais viskas būna taiku ir švelnu. Dabar labai to reikėtų. Negana to, „švelnus drakonas“ skamba kaip geras popmuzikos grupės pavadinimas.

A. V.: Ko gero tik simboliškai galime kliautis tomis prognozėmis. Labiau turėtume kliautis ne horoskopais, bet pačios žmonijos teisingais sprendimais. Nes kartais apima jausmas, kad sąmoningai patys artiname pražūtį… Labai norėtųsi palinkėti, kad Naujaisiais metais to nebūtų!