Buvęs vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų, Dniepropetrovsko „Dnipro“ komandos vyr. treneris Valdemaras Chomičius vis toks pat energingas, emocingas. Ir labai laimingas – jis neseniai susituokė su mylimąja Agne svajoja susilaukti dviejų vaikų.

– Valdemarai, šiemet atostogų buvo mažai?

– Trys dienos. Iškart po olimpiados išvykau į Nicą. Iš ten – iš karto į treniruočių stovyklą Klaipėdoje. Toks jau mūsų gyvenimas. Viskas gerai, – sustabdęs vairuojamą automobilį, kuriame buvo ir jo žmona, pradėjo pokalbį V.Chomičius.

– Emocijos aprimo, po olimpiados praėjo šiek tiek laiko. Ar dabar jaučiate nusivylimą dėl Lietuvos krepšinio rinktinės rezultatų? Jūs buvote vienas nesėkmingai pasirodžiusios rinktinės trenerių.

– Viską įvertinęs logiškai, visą laiką buvęs su komanda, manau, kad viskas normalu. Patekome į olimpines žaidynes, ten – tarp aštuonių stipriausių komandų. Taip, pirmą kartą nepatekome į ketvertuką.

Kai penki pagrindiniai žaidėjai traumuoti, negali žaisti visa jėga. Jie negali laimėti, atsiduoti žaidimui 100 procentų.

Paulius Jankūnas negalėjo lankstyti rankos, Linas Kleiza žaidė ištinusiu keliu, Renaldas Seibutis surakintas, Antanas Kavaliauskas traumuotas – dvi valandas prieš varžybas jį tampė, leido vaistus, bet jis neatsigavo. Jonas Valančiūnas pasitempė koją.

Tokių situacijų nenumatysi iš anksto. Bet, nepaisant visko, vyrai labai gerai kovėsi su Rusija ir galėjome laimėti. Nusivilti gali, kai esi stipriausias, visi sveiki, o tu pralaimi.

– Problemų ir traumų neišvengia nė viena komanda. Lietuva nugalėjo tik Afrikos komandas, Tunisą – itin nelengvai. Mažoka, tiesa?

– Apie rungtynes su Rusija situaciją aiškinau. Argentina už mus daug stipresnė. Prancūzija irgi ne silpnesnė. Kodėl nepagalvojame, kad gali būti už mus ir stipresnių? Jei būtų sveiki Kleiza, Jankūnas, Valančiūnas, su rusais būtume žaidę į vienus vartus.

Po Venesuelos buvo sunku atsigauti emociškai. Kai grįžome, leidome vyrams pailsėti, bet po to jau nuo pirmų treniruočių jutome, kad mūsų lyderiams nesiseka, nėra tokios energijos kaip prieš ikiolimpinį turnyrą. Laimėjome prieš komandas, kurių sudėtis silpnesnė.

– Bet jūs visą laiką buvote maksimalistas ir nepateisindavote pralaimėjimų.

– Kai žaidžiau „Žalgiryje“, kasdien po treniruotės atlikdavau po 1000 metimų. Kai ateidavo varžybų diena, kartais pelnydavau 20 taškų, o kartais – nė taško. Nors stengdavausi ne mažiau nei per treniruotes. Kartais per apšilimą pasitempi pėdą. Žmonės iš tavęs tikisi daug, bet nežino daugelio niuansų.

– Rusijoje dirbote 13 metų. Dabar – Ukraina. Jaučiate pasikeitimą?

– Dirbu ten, kur žmonės nori kažko pasiekti. Ukrainos klubas panašus į Liubercų „Triumf“. Neturi didelio biudžeto, bet turi savo išaugintus žaidėjus ir nori ko nors pasiekti. Ši politika man patinka.

– Rusija ir Ukraina panašios ir kartu skirtingos šalys. Draugai ir priešai.

– Į politiką nelendu. Geriausia politika – maksimaliai atsiduoti komandai, kurioje dirbu.

– O žmogiškąja prasme? Kur geriau?

– Ukrainoje. Geresni žmonės. Jeigu ko nors paklausi, aiškins pusvalandį, patikslins, padės. Maskvoje visi skuba, bėga, nėra su kuo pabendrauti. Net ir per susitikimus – minutė, dvi, ir vėl lekia.

Be to, Ukrainoje man labai patinka oras. Ten labai vėlyvas ruduo ir ankstyvas pavasaris. Kovo pradžioje jau maudžiausi Dniepre. Tuo metu jau skleidžiasi žiedai.

– Maskva – tai ne Rusija.

– Dirbau ne tik Maskvoje – ir Permėje, Liubercuose. Geri vadovai, geri treneriai, solidūs biudžetai. Permė, kurios anksčiau visai nepažinojau, sužavėjo. Todėl, kad vadovas skyrė daug dėmesio krepšiniui. Kazanė – irgi gerai, bet ten savitos tradicijos, kultūra, kitas tikėjimas. Tai – Rusijos musulmonų centras.

– Dniepropetrovske – kitaip?

– Jis panašus į Lenkijos miestus. Centras grįstas akmenimis. Gyvenu centre, trijų kambarių bute. 10 minučių nuo salės. Nors man svarbu, kad būtų televizorius ir miegamasis su lova.

– Gyvenate ne vienas.

– Su žmona. Ji labai padeda, visur su manimi kartu. Ir kelionėse, ir treniruotėse, ir varžybas stebi.

– Prieš jūsų atostogas Nicoje buvo svarbesnis įvykis – vestuvės Las Vegase.

– (Juokiasi) Buvo visko. Las Vegasas buvo po Venesuelos.

– Kodėl nusprendėte susituokti? Dabar populiaru gyventi nesusituokus.

– Todėl, kad jaučiu visumą, pilnatvę. Kai tai jauti, negalvoji, kad būtina. Tu tik nori susituokti su tuo žmogumi ir kad jis būtų greta. Susituokęs prisiimi daugiau atsakomybės.

– Kartą išsiskyrėte. Nebuvo baisu tuoktis antrąkart? Lengvai pasiryžote šiam žingsniui?

– Žinoma, nebaisu! Žmonės, kurie gyvena kartu nesusituokę, – neapsisprendžia, vengia atsakomybės ir nežino, ko nori. Bet negali lįsti į jų gyvenimą. Visi turi savo gyvenimus ir negali kitiems piršti savo idėjų. Jiems gerai? Jų reikalas. Mums gerai taip.

– Kur sutikote savo meilę?

– Prieš penkerius metus. Pas draugus.

– Kuo Agnė sužavėjo Valdemarą?

– Tai – meilė. Suprantate, kas yra meilė? Ji gali būti bet kokia. Esmė – ne žavesys. Kai įsimylėsite, paskambinkite ir pasakykite, kas yra meilė.

– O kaip manote, kuo jūs sužavėjote Agnę? Energija, darbštumu, aktyvumu, protu?

– Ji apie mane kaip krepšininką net nežinojo. Kuo sužavėjau? Sakė, kad vyriškumu, energija. Akimis.

– Nicoje prabėgo jūsų trijų dienų medaus mėnuo, bet kodėl nusprendėte tuoktis būtent Las Vegase?

– Las Vegasas – įdomiausias mano matytas miestas pasaulyje. Šiame mieste yra visas pasaulis. Ten apsilankau kiekvienais metais. Bus gera proga ten švęsti vestuvių metines.

– Esat prasitaręs, kad vestuves kelsite ir Lietuvoje.

– (Šypsosi) Mes jau susituokę. Ir jau pasakiau jums daugiau, nei reikia.

– Jums – 53 metai. Vyrus, perkopus 40, ypač 50 metų ribą, neretai apima baimė, stresas.

– Nėra baimių. Esu energingas, stiprus, aktyviai sportuojantis. Darau tą patį, kaip ir būdamas 18 metų. Tik dabar dar daugiau dirbu ir treniruojuosi. Gyvenimas išmoko visko ir nereikia jo skirstyti dalimis. Gyvenu taip, kiek leidžia turima energija. Reikia gyventi šia diena, nes nežinai, kas bus rytoj.

– Ko gyvenimas išmokė per 50 metų?

– Supratimo. Viskam. Blogiui. Gėriui. Pagalbai. Bet kam. Ir sporte. Jei turėtume supratimo, nekiltų tokių klausimų rinktinei ir nebūtų tiek pykčio.

– Kodėl žmonėse tiek daug pavydo, pagiežos?

– Nesigilinau. To neturiu. Apkalbos? Gyvenimas moko, kad kuo daugiau klausysi apkalbų, komentarų, tuo bus sunkiau ir blogiau. Po laimėtų rungtynių visi yra draugai, nešioja ant rankų, o kai pralaimi – iškart tampi toks ir anoks. Aš sieloje smarkiai išgyvenu kiekvieną pralaimėjimą, nes reikia persiprogramuoti.

– Pamenate labiausiai neišnaudotą gyvenimo progą ar jaučiate savigraužą dėl nerealizuotos svajonės, padarytos klaidos?

– Jei galėčiau grįžti, pradėčiau žaisti krepšinį ne 14, bet 6 metų. Dar noriu žaisti, gyventi krepšiniu. O visa kita – labai gerai.

– Jūsų gyvenimas – klajonės po kitas šalis. Lietuva – kaip tarpinė stotelė. Ateityje gyvensite ne Lietuvoje?

– Tik Lietuvoje! Tai – pati nuostabiausia šalis. Pamatyti kitas šalis, pailsėti – malonu, įdomu. Bet visada noriu grįžti į Lietuvą. Ji sielai kažkokia kitokia.

– Bet čia daug žmonių, keikiančių savo šalį ir emigruojančių.

– Nes neturi darbų arba nori daugiau uždirbti. Išvažiuoja ne iš gero gyvenimo, bet vis tiek daug grįžta.

– Sakote, keičiatės, tapote tolerantiškesnis, bet emocijų jumyse – tiek pat daug. Ar, jei prireiks, vėl atsigulsite krepšinio aikštelėje ant grindų?

– Nors ir kiekvieną dieną. Sovietiniai laikai sportui nebuvo tokie baisūs, palyginti su tuo, kas vyksta dabar. Anuomet Maskvai nebuvo politiškai naudinga, kad laimėtų „Žalgiris“, bet „Žalgiris“ nekart laimėjo čempionatą ir nebuvo tokių trukdymų, kokie vyksta dabar. Todėl reikia kovoti.

– Viską valdo pinigai?

– Nemėgstu apie tai kalbėti, bet teisėjai turėtų būti neutralūs.

– Neseniai įsiplieskė Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir vadinamojo dešimtuko komandos konfliktas su LKF sekretoriumi Mindaugu Balčiūnu. Kurioje barikadų pusėje esate jūs?

– Nematau jokio konflikto. Kiekvienas gali pasakyti savo nuomonę. Bet jie nežinojo, kas buvo prieš paskutines rungtynes, kiek traumų, kiek žmonės buvo atsidavę.

Aš dirbau su labai daug trenerių. Su Vladu Garastu, Jonu Kazlausku, Antanu Sireika... Nebuvo nė vieno veltėdžio. Buvo ir labai gerų, ir blogų dienų. Bet visi treneriai būdavo sudirbami. Kokiu tikslu? Pasakyti savo nuomonę yra viena, sudirbti – kas kita. Todėl skaudu, kai trūksta pakantumo, supratimo, tolerancijos. Žmonės turėtų iš pradžių pažvelgti į save. Ir tik po to tegul sudirba kitus.

– O jūs ar esate pakantus, supratingas, tolerantiškas?

– Taip.

– Jei būtų jūsų valia, kas turėtų būti vyriausiasis Lietuvos krepšinio rinktinės treneris?

– Neturime kandidato. Aš palaikysiu ar nepalaikysiu tik tada, kai žinosiu, kas kandidatas. Bet galiu dirbti su visais.

– Kalbate diplomatiškai.

– Ne. Rinktinėje esu antrasis treneris. Kai atrodo gerai, taip ir sakau, kai blogai – taip pat. Turiu patirties ir bet kurį galiu pamokyti. O dabar aš palaikau Kęstutį Kemzūrą, nes nemačiau dar nė vieno trenerio, kuris tiek laiko skirtų krepšiniui. Aš pats iš jo mokausi. Jis labai daug analizuoja, rodo žaidėjams vaizdo klipus. Kartais žinių neužtenka ir varžybas nulemia kitos aplinkybės. Darbo įdėta buvo beprotiškai daug ir jo nepalaikyti būtų labai neteisinga. Tas pats buvo ir su Sireika, Kazlausku.

– Ar jūsų žmona Agnė Chomičienė išmano apie krepšinį?

– Šiek tiek. Nors seniau šios sporto šakos nemėgo ir nieko apie ją nežinojo. Bet man patinka, kad ji susipažino ne su krepšininku, ne su treneriu, bet su žmogumi.

– Kaip save įsivaizduojate dar po 20 metų, kai jums bus 73-eji?

– Įsivaizduoju save tokį patį. Slidinėsiu, sportuosiu, bėgiosiu, dirbsiu treneriu ir mokysiu vaikus.

– Ir savus? Su savo dukromis – Aiste, Rasa, Lina bendraujate?

– Žinoma! – sako nuoširdžiai nustebęs.

– Beje, su Agne, žinoma, svajojate apie vaikus. Kiek jų planuojate?

– (Juokiasi) Nežinau. Kiek norėčiau? Galbūt dviejų. Bet čia jau kaip Dievas duos.