Kai Nikolajus Ciskaridzė jau šoko pagrindinius vaidmenis, bet dar nebuvo itin žinomas, kartą draugams nusprendė nupirkti du bilietus į savo spektaklį. Išgirdęs didelę kainą, apstulbo, tačiau kasininkė jam mandagiai paaiškino: „Mielasis, o jūs žinote, kas šoka? Ciskaridzė šoka!“
Dar būdamas 6-erių jis žinojo, kas yra Franco Zeffirelli, visas Williamo Shakespeare'o tragedijas ir komedijas bei tai, kodėl ant traukinio bėgių nusižudė Ana Karenina.
Dabar ne tik kritikai, baleto profesionalai, bet ir daugelis žmonių visame pasaulyje žino, kas yra N.Ciskaridzė. Dabar jis didis. Vėjas Dievas, kaip N.Ciskaridzę pavadino amerikiečiai.
– Jums uždavė jau tūkstančius klausimų? Ar yra tai, ko dar jūsų nepaklausė? – telefonu pasiteiravome vieno garsiausių pasaulyje baleto primarijų N.Ciskaridzės.
– (Juokiasi.) Ne, to nėra.
– Tuomet pradėkime nuo tradicinio klausimo. Ką mes pamatysime balandžio 21 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje?
– Impresarijo Sergejaus Diagilevo projektą „Rusų sezonas“. Trys labai gražūs spektakliai. Dvidešimtųjų pradžia, kai Europoje sužibėjo meno evoliucija ne tik balete, bet ir dailėje, madoje. Kai daug aukštosios mados namų reagavo į spektaklius šedevrus ir madų kolekcijose pradėti naudoti „Šacherezados“, „Žydrosios paukštės“ akcentai. Kai tapo madinga rusų mada, orientalistika.
– Apie madą užsiminėte neatsitiktinai, nes jūs ne tik aukščiausio, elitinio kalibro šokėjas, bet ir madingas žmogus?
– Nesu labai stilingas ir madingas. Esu žmogus, kuris moka vilkėti ir baleto kostiumą, ir brangius drabužius. Mano profesija tokia, kad privalau gražiai atrodyti. Mane rengia įvairūs garsiausi pasaulio dizaineriai. Kai ateinu į „Richmond“ arba „Jean Paul Gaultier“ salonus, visi iškart ant manęs „sėda“. Mano figūra puikiai tinka bet kokiems drabužiams, tarkime, „Dolce&Gabbana“ ar dar kitokiems.
– Kadaise dėl jūsų figūros ir savitos išvaizdos garsi britų dizainerė Vivienne Westwood jums siūlė dirbti modeliu?
– Buvo toks reikalas. Kartą lankėmės jos salone. Kai apsiaviau batus aukšta pakulne iš Vivienne kolekcijos, neatrodžiau taip baisiai kaip kiti. Pamačiusi mane, aprangą, mano taliją (kuri tuomet tebuvo 66 cm – aut. past.), Vivienne sušuko: „Dieve, mano! Ką jūs darote balete? Kam jums tai?! Ateikite į madą.“
– Jūs dėmesį skiriate ne tik madai.
– Balete daug kas svarbu. Manikiūrą darausi nuo 12 metų. Mane išmokė kruopščiai ir nuolat kirptis nagus. Mama (Lamara Ciskaridzė – mokslininkė fizikė, dirbo Obninsko atominėje elektrinėje, vėliau Tbilisyje dėstė matematiką ir fiziką – aut. past.) stebėjo, ar save prisižiūriu.
Skustis nemėgstu, tačiau tai darau dėl spektaklių ir filmavimo. Ir pedikiūrą pats moku pasidaryti. Man juk reikia šokti, o ilgi nagai rėžtųsi į pirštus, stovint ant jų galiukų.
– Beje, ką tuomet jūs atsakėte Vivienne Westwood? Ką jūs darote balete? Kam jums to reikia?
– Tuomet buvau jaunas ir man to reikėjo. Tačiau laikas eina. Jau įpratau.
– Kas jums yra baletas?
– Sunku pasakyti, kad jis man kažkas yra. Visą gyvenime aš su juo.
– Kol netapote pensininku. Kažkaip nesiverčia liežuvis tai sakyti neseniai 38-ąjį gimtadienį paminėjusiam žmogui. Tačiau jūs – oficialiai toks.
– Na, taip.
– Jūs bijote senatvės?
– Jau ne. Visą gyvenimą buvau bjauriuoju ančiuku ir atrodė, kad niekas manimi nesižavės. O dabar kartais priskiria prie gražių ir seksualių. Svajoju gražiai pasenti. Pagal žmogaus veidą galime spręsti apie jo harmoniją ar disharmoniją.
– Neįmanoma suskaičiuoti jūsų apdovanojimų. Tiesa, kad juos kabinate ant medinės žirafos?
– Taip, tiesa. Turiu didelę žirafą, kurią padovanojo Namibijoje. Medaliai kaupėsi, kilo mintis juos kabinti ant žirafos, ir dabar ji atrodo juokingai.
– Ji dar gyva, nesulūžo?
– O, ji už mane aukštesnė.
– Be Rusijos nusipelniusio ir Rusijos liaudies artisto vardų bei valstybinių apdovanojimų turite ordiną, gautą Prancūzijoje, šalyje, kurioje gimė baletas?
– Taip, esu ir Prancūzijos meno kavalierius.
– Užsiminėte apie Namibiją. Dykumoje turbūt nešokote, bet kokioje keisčiausioje vietoje teko tai daryti?
– Šokau Raudonojoje aikštėje, pagrindinėje aikštėje prie Soboro. Namibijoje, beje, mūsų trupės pasirodymas buvo pirmasis šalies istorijoje.
– Kas sunkiausia balete? Verkti pėdomis?
– Ne... Nežinau... Turbūt sunkiausia būti nuoširdžiam. Jei to savyje neturėsi iš prigimties, niekada neišmoksi. Scenoje labai sunku meluoti. Žiūrovai tai pastebi.
– Jūs esate emocingas?
– Jei toks nebūčiau, būtų nuobodu į mane žiūrėti. Kaip žmogus, aš nemėgstu emocijų. Juokauju, kad jei būčiau labai turtingų tėvų vaikas, nieko neveikčiau, nieko nedirbčiau. Tik skaityčiau, žiūrėčiau filmus ir dykaduoniaučiau.
– Ir jūs tuo tikite, visą gyvenimą labai atkakliai ir daug dirbdamas?
– Man atrodo, kad man pavyktų dykaduoniauti.
– Kodėl sceninius kostiumus kartais puošiate brangakmeniais, perlais? Žiūrovai to nemato ir nesupranta, kad tai – tikra.
– Kai mano mama mirė, liko jos daiktų – auskarai, brangakmeniai. Todėl juos panaudoju.
– Tai – ne žiūrovui, bet sau? Tarsi simbolis mamai atminti, energija?
– Būtent. Man malonu, kad tai priklausė mamai. Be to, tai – gražu, nes natūralu.
– Kodėl rusų spaudoje pabrėžiama, kad jūsų charakteris spygliuotas, sunkus?
– Kai esi aukščiausio lygio profesionalas, bet kokioje srityje iš kitų reikalauji tikslumo, pareigingumo. Tokius žmones kaltina sunkiu charakteriu.
– Jūs, be abejonės, iš tų žmonių, kurie daug reikalauja iš savęs ir kitų?
– Labai gerai pasakė Pierre'as Augustinas Caronas de Beaumarchais: „Aš geresnis už mano reputaciją.“ Nemėgstu neprofesionalių žmonių. Man gaila laiko. Geriau sėdėsiu namie, nei kvailiosiu.
– Apie save sakėte, kad esate niekšas, kuris verčia kitus dirbti?
– Tai tiesa.
– Gimėte gruodžio 31-ąją...
– ... turėjau tokią nelaimę...
– Kada tai buvo laimė? Kokį gimtadienį pamenate, kai jums – įtemptas darbas, o kitiems – Naujųjų metų išvakarės ir šventinė naktis?
– Pastaruosius 20 metų gruodžio 31-ąją – tik darbas. Tiesa, vienas įsimintinas gimtadienis buvo. Kai Prancūzijoje, Biaricoje, buvau patyręs traumą ir gulėjau ligoninėje. Prieš Naujuosius mane ir kai kuriuos kitus ligonius išleido namo. Kam buvo toli važiuoti, likome. Personalas surengė šventę. Visi buvome su ramentais, šokti negalėjome, todėl pagal muziką jais mojavome, sėdėdami ant kėdžių. Buvo labai linksma.
– Tai buvo trauma, po kurios, sakoma, neįmanoma grįžti į baletą? Jums grįžti padėjo valia?
– Blogas charakteris. Kai tau sako viena, o tu nori padaryti priešingai.
– Turite daug priešų? Kaip japonai sako, kiekvienas tikras vyras turi turėti bent vieną priešą?
– Turiu. Bet tai turi visi aukšto lygio profesionalai. Balete ypač, nes karjeros ilgaamžiškumas – labai trumpas.
– O draugų balete būna?
– Mene nebūna draugų.
– Kartą Londone, likus 20 minučių iki išėjimo į sceną, pamatėte, kad jūsų puantų raiščiai suplyšę, o vėliau supratote, kad juos kažkas perrėžė skustuvu?
– Oi, tai – ne vienintelis atvejis. Ir taip nutiko ne tik man.
– Kaip jūs kariaujate su priešais?
– Jų nepastebiu, man jie neįdomūs.
– Prancūzijoje jums įteiktas ordinas šokiravo jūsų priešus, nes tuo metu N.Ciskaridzę tarkavo kai kuri Rusijos spauda?
– Tai jiems prilygo spjūviui į veidą. Apie mane neretai rašo labai blogai. Bet kai paskaičiau, ką rašė apie Piotrą Čaikovskį ir Marią Callas, nusiraminau. Apie juos rašė labai blogai. Dažniausiai žmonės, apie kuriuos rašo tik gerai, nusileidus uždangai scenoje – dingsta.
– Kartą apie baleriną Anastasiją Voločkovą, su kuria jums teko šokti, pasakėte, kad keliate ne jos svorį, bet charakterį...
– Būtent. Tu lieti žmogaus kūną, turi būti dėmesingas, atsakingas ne tik už save, bet ir partnerį.
– Ji pasuko ne tuo keliu, nuolat šmėžuoja geltonojoje spaudoje?
– Kai patenki į spaudą, po to labai sunku atsikratyti. Daug žmonių palūžo ir Nastia, kuo ją kaltina, daugeliu atvejų yra nekalta.
– O šokėja Ilzė Liepa? Ji – jūsų bičiulė?
– Mes daug kartu dirbame. Mūsų santykiai geri. Ir draugaudami žmonės pykstasi, ginčijasi, bet lieka pagarba.
– Galėtumėte išvardyti baleto asmenybių trejetuką?
– Ulanova (Galina Ulanova garsi pedagogė, repetitorė, kuri mokė Nikolajų – aut. past.), Maja Pliseckaja ir prancūzė Sylvie Guillem.
– O iš dabar šokančiųjų?
– Dabartinių kolegų nenoriu vardyti, nes kažko nepaminėsiu, įsižeis.
– Maskvoje jūs nepraleidžiate beveik nė vienos garsios teatro premjeros. Kodėl?
– Ten puikiai praleidžiu laiką.
– Puikiai pažįstate ir lietuviškus teatralus?
– Visus, kuriuos tik įmanoma.
– Tiesa, kad Maskvoje kuriantį Mindaugą Karbauskį vertinate labiau už maskvietį Rimą Tuminą?
– Taip. Mindaugas ir įdomus, labai išsilavinęs žmogus. Be to, jis vienas geriausių šių laikų režisierių. Visi jo spektakliai – labai įdomūs. Tai – atskiras pasaulis. Žinau, kad kiti jo nemėgsta, kritikuoja. Bet tai yra tai, apie ką mes kalbėjome anksčiau. Jis kelia susidomėjimą. Man jis labai patinka ir jį labai gerbiu.
– Jūs daug gražių žodžių skyrėte ir Juozui Statkevičiui. Tai – ne tik diplomatija ar mandagumas? Kas jus sieja?
– Mes su Juozu susipažinome seniai, kai dar pirmą kartą lankiausi Lietuvoje. Jis labai įdomus žmogus. Gerai išmano savo darbą. Turi puikų skonį. Mes su juo dažnai matomės. Jis atvažiuoja į Maskvą – Vachtangovo teatre pas R.Tuminą jis kuria drabužius spektakliui.
– Kaip jus vadina draugai – Kolia? Jumyse lengva matyti žmogų, draugą, o ne žvaigždę?
– Žinoma. Tiesa, jie mane vadina ne Kolia, bet jau labai seniai – Nika.
– Neabejoju, kad ne tik draugai, pažįstami, žurnalistai ir visai nepažįstami šimtus kartų klausinėjo apie 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karą, šių tautų santykius ir jūsų poziciją?
– (Atsiduso, tarsi sulaukęs klausimo, kurio tikėjosi.) Taip. Klausė. Daug .
– Ką jūs atsakote? Liekate neutralus?
– Nesuprantu artistų, kurie kišasi į politiką. Manau, artistai neturi teisės būti politiškai angažuoti.
– Koks dabar jūsų ryšys su tėvyne?
– Iš Gruzijos išvažiavau labai seniai. Tai – kita valstybė, kurioje palaidota daug mano giminių.
– O kaip paaiškinti jūsų frazę: mano požiūris į Gruziją yra specifinis?
– Kaip gali būti ne specifinis? Tai – mano tėvynė. Ten paskutinį kartą buvau prieš devynerius metus.
– Gruziniškai mokate?
– Žinoma. Galiu skaityti, kalbėti, rašyti. Tiesa, tai tenka daryti labai retai ir kalbu su ryškiu akcentu.
– Girdėjau, kad jūs užsiimate chiromantija.
– Ne. Tačiau visada atkreipiu dėmesį į žmogaus rankas. Jos daug ką pasako: apie charakterį, pomėgius, užsiėmimą. O moteris išduoda dar ir nagų forma, lako spalva, pirštų ilgis.
– Bet juk sakoma, kad akys yra sielos veidrodis ir jos niekada nemeluoja.
– Labai geri profesionalai ir protingi žmonės gali akimis meluoti.
– Jūs tai mokate?
– Na, aš – aktorius. Bet esu atviras žmogus.
– Tuomet, prašome, pažvelkite į Nikolajaus Ciskaridzės rankas. Ką jos sako?
– Kad šis vaikinas geros kilmės.
– Labai dažnai itin garsūs, žinomi ir karjeros viršūnę pasiekę žmonės yra vieniši.
– Visada norisi daugiau, nei turi. Bet net būdamas vienas nemoku būti vienas. Juolab šiais laikais, kai yra televizija ir internetas, vienatvė neįmanoma.
– O jei širdis šaukia, kad ji vieniša?
– O tada jau nepasigailėjo Dievas...
Turi daugybę apdovanojimų
N.Ciskaridzė gimė 1973 m. gruodžio 31 d. Tbilisyje.
1984 m. buvo priimtas į Tbilisio baleto mokyklą, nuo 1987 m. tęsė mokslus baleto mokykloje Maskvoje. Ją baigęs, 1992 m. buvo priimtas į Didžiojo teatro baleto trupę. Greitai tapo pagrindiniu solistu, paskui – primarijumi.
1996 m. baigė Maskvos valstybinį choreografijos institutą. Iškart atkreipė baleto meistrų – G.Ulanovos, M.Semionovos, J.Grigorovičiaus, V.Vasiljevo dėmesį.
Šiuo metu Didžiajame teatre dirba dar ir pedagogu repetitoriumi.
2001 ir 2003 m. apdovanotas valstybine Rusijos premija. Rusijos liaudies artistas ir nusipelnęs Rusijos artistas.
N.Ciskaridzė atvyks į Kauną su unikaliu projektu „Šimtmečio baletai“. Per vieną vakarą artistai pademonstruos tris spektaklius.
Šimtmečio baletai Kauno „Žalgirio“ arenoje įvyks balandžio 21 d. 19 val.
Naujausi komentarai