– Esate įgijusi teisininkės išsilavinimą, kurį laiką dirbote žmogaus teisių srityje, dabar gyvenate kaime, auginate vaikus, turite šiokį tokį ūkį, dar verpiate. Ką sakote, kai kas nors paklausia, kas esate?
– Sakau, kad esu verpėja. Tačiau kai gyveni taip, kaip aš, sunku save apibūdinti vienu žodžiu. Anglų kalboje yra toks iš senovės atėjęs žodis homesteader, kuris reiškia darbą namie, pragyvenimą iš to, ką užsiaugini, ką pats pasidarai. Visa tai jau yra lyg profesija, tau nereikia papildomo darbo, nes visi tie darbai su gyvuliais, laukuose, daržuose užima labai daug laiko. Man svarbu pragyventi ne užsidirbant pajamų iš išorės, o sutaupant ar išvengiant kažkokių išlaidų, arba susikuriant tokių dalykų, kurie tau atneša naudos vien dėl to, kad pats juos pasidarai, o ne nusiperki.
Iniciatyva: tiek verpti, tiek karšti Aliona išmoko pati./ A. Polujanovos asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip kilo mintis iš Vilniaus išsikelti į kaimą ir dar mokytis verpti?
– Tikrai ne lygioje vietoje kilo ta mintis – turėjo atsitikti daug įvairių dalykų, kurie prie to atvedė. Studijavau teisę ir džiaugiuosi, kad turėjau tos patirties. Kuriame nors kitame gyvenime, manau, būčiau puiki teisininkė, bet dabar nenoriu tuo užsiimti. Vos pradėjusi studijuoti žinojau, kad teisininkė nebūsiu, bet, kaip ir dažnas lietuvis, nusprendžiau, kad reikia mokslus pabaigti, jeigu jau įstojau. Ir nesigailiu.
Jaučiausi mergina iš naujo pasaulio, žiūrinti serialus apie ateivius ir tolimas galaktikas, tačiau tuo pačiu metu verpianti. Toks skirtingų laikų susidūrimas.
Svarbiau tai, kad mes su vyru norėjome išsikraustyti iš miesto – norėjome medžių, žemės, erdvės. Kai prieš aštuonerius metus gimė dukra Elarija, mano prioritetai dar labiau pasikeitė – supratau, kad tikrai nenoriu praleisti 12 valandų per parą dirbdama kam nors ir visą laiką galvodama, kad negaliu būti su savo vaiku. Žinojau, kad taip praleisiu svarbiausius jo gyvenimo momentus: kaip pradeda vaikščioti, kaip ant puoduko sėdasi, kaip žodžius pradeda tarti. Kažkas kitas užaugins mano vaiką, o aš to nenorėjau. Tad mums atrodė, kad geriausia išeitis – įsigyti savo nuosavybės ir gyventi kaime. 2016 m. kaime dar galima buvo už kelis tūkstančius nusipirkti namą. Vilniuje būtų reikėję imti paskolą 35 metams, kad nusipirktum butą. Nusipirkome sodybą Anykščių rajone.
Tada visi gąsdino: kaime jokio darbo nerasi, gali nebent parduotuvėje, degalinėje, mokykloje dirbti. Niekaip to nesupratau. Juk moderniame pasaulyje gyvename, kur daug kas vyksta internete, virtualiojoje erdvėje. Negana to, žmonės imasi netradicinių verslų. Tai, ką aš dabar veikiu, ir yra tarp netradicinio verslo ir meno.
Tačiau, kaip jau minėjau, tas verpimas neatsirado lygioje vietoje. Man nuo vaikystės patiko rankdarbiai, visokiausių keistų kojinių buvau primezgusi, bet tai niekada nebuvo rimtas užsiėmimas – net nemokėjau suprasti mezgimo schemų. Kaime vėl pradėjau tuo užsiimti. Mezgiau, mezgiau ir nusprendžiau, kad man per brangu siūlus pirkti, negana to, jeigu noriu kažkokių ypatingų, nerandu.
Tuo metu mums įprasta patiems pasidaryti tai, ko reikia, jeigu tik įmanoma. Jeigu aš noriu bandelės su aviečių įdaru, tai tikrai neinu į parduotuvę, nes reikia važiuoti gal 30 km. Nueinu į virtuvę ir išsikepu tą bandelę. Žodžiu, pasidarai pats, o ne lauki, kol kas nors tau padarys, ir paskui moki didelius pinigus.
Tęstinumas: užsiimti įvairiais rankdarbiais Aliona mėgo nuo mažens./ A. Polujanovos asmeninio archyvo nuotr.
Lygiai taip ir su siūlais: mačiau, kad yra daug niekam nereikalingos avių vilnos – žmonės ją tiesiog atiduoda. Nemokama žaliava. Arba šunys, kurie šeriasi, – jų kailis irgi puikiausia nemokama žaliava. Ir verpimo ratelių visokių galima nemokamai gauti. Galiu išmokti visa tai panaudoti ir pasidaryti siūlus – kodėl gi ne? Visų pirma, sau. Tačiau maniau – jeigu man reikia visokių mandrų siūlų, tai gal ir kažkam kitam prireiks. Štai taip viskas ir prasidėjo.
– Ne kiekvienas ryžtųsi taip nerti į nepažįstamą pasaulį...
– Dažnai stabdo mintis: ką žmonės pagalvos? O jeigu kažkam nepatiks arba aš nesurinksiu pakankamai like’ų - ką man tada reikės daryti? Visokios baimės kankina, kai savivertė priklauso nuo to, kaip jį vertina kiti. Tačiau aš esu suaugusi moteris, turiu savo gyvenimą, du vaikus, ožkų, kačių ir šunų, ir mano savivertė tikrai nebepriklauso nuo kitų žmonių nuomonės. Jeigu man patinka tai, ką aš darau, tai aš ir toliau tai darysiu.
– Kiek laiko užtruko, kol tas verpimo ratelis buvusios miestietės rankose pradėjo suktis į tą pusę, į kurią reikia?
– Kol bandžiau dirbti su tuo senoviniu rateliu, žiauriai nepatiko, buvo sunku išmokti. Bet kai tik nusipirkau naują, modernesnį, iškart pradėjau verpti. Buvo labai lengva.
– Kaip paskirstote savo laiką, kad viskuo pasirūpintumėte, darbus nudirbtumėte ir dar verpimui liktų?
– Kai prieš beveik tris mėnesius gimė sūnus Amari, daug ką buvau pristabdžius. Kažkodėl įsivaizdavau, kad man bus šiek tiek lengviau. Matyt, buvau primiršusi, ką reiškia turėti mažą vaiką ir kaip viskam trūksta laiko. Tačiau jau bandau grįžti į darbus, verpti bent kokias keturias valandas per dieną. Nuo vyro geros valios nemažai priklauso, bet jis žino, kad man reikia verpti, esu pasižadėjusi žmonėms. Tai mes papusryčiaujame, aš pamaitinu vaiką ir keliauju verpti, o jis leidžia laiką su sūnumi – juk ir vyriškas ryšys svarbus.
Kai verpi, gali ir dar kažką nuveikti. Mano rankos užimtos, bet burna laisva, tai aš telefonu su mama, draugais pašneku ar kažkokius reikalus paderinu. Pasižiūriu, ko man reikia, per jutubą ar tiesiog serialus. Iš tikrųjų dabar – tik mano vyrui nesakykit (juokiasi) – verpimas tam tikra prasme yra laisvas laikas.
Kad ir kaip būtų, yra limitas valandų, kiek gali dirbti. Jeigu persidirbčiau, labai skaudėtų rankas, riešus. Tad viską reikia daryti protingai, paskirstyti laiką, kad ir nepersidirbčiau, ir neužmesčiau veiklų. O tai labai lengva, kai esi pats sau viršininkas: ai, gal šiandien nieko nedarysiu!
Ūkis: ožkos – mylimiausi Alionos gyvūnai./ A. Polujanovos asmeninio archyvo nuotr.
– Tačiau vilną prieš verpiant reikia sukaršti, o tai taip pat reikalauja laiko?
– Taip. Anksčiau karšdavau vakarais, nes mano dukrai labai patikdavo tas garsas, kai viena į kitą trinasi karštuvo adatėlės. Jai tai buvo kaip lopšinė – ji eina miegoti, o aš karšiu. Suverpdavau viską kitą dieną atsikėlusi.
Dar bent kartą per porą savaičių susisverdavau vilną, išsimatuodavau, ingredientus visus susidėliodavau kiekvienam karšimui ir verpimui. Dabar su mažu vaiku šiek tiek sunkiau tai padaryti, tad tenka rinktis – arba karšti, arba verpti.
– Kaip jūsų menai? Anksčiau nuo mezgimo likusius siūlų galiukus panaudodavote siuvinėdama originalius paveikslus...
– Kol kas nelabai spėju. Dabar galiu tik pasvajoti ir užsirašyti, ką norėčiau padaryti. Tačiau tikiu, kad ateis ta diena, gal net ne už kalnų.
Nors, mano manymu, ir siūlų kūrimas gali būti menas. Tai tokie siūlai, kuriuos aš į spintą pasidėsiu ir niekada gyvenime neparduosiu, nes niekas niekada jų nenupirktų, o man smagu juos kurti. Gal kada nors išsitrauksiu ir kažką pati iš jų padarysiu.
Šiaip man smagu verpti žmonėms siūlus iš jų šunų plaukų, nes man atrodo, kad jie tikrai labai myli savo šunis. Gal ir ne visada galiu įgyvendinti savo originalias idėjas, nes dažniausiai žmonės tiesiog nori, kad siūlai primintų jų šunį, – tai jų pasirinkimas.
– Iš ko dar yra tekę verpti?
– Verpiu iš kačių plaukų, avių vilnos, šilko, lino, viskozės, bambuko, dilgėlių, alpakos vilnos, kanapių, perdirbto pluošto, nailono, kitų augalinių ir sintetinių pluoštų. Egzotiškiausi tikriausiai buvo asiliuko plaukai. Jie buvo šeriai, palyginti su šuns plaukais. Kačių plaukus yra tekę verpti, triušių. Turiu dar šiek tiek kupranugario vilnos, kurios kol kas nesu išbandžiusi, – gavau dovanų. Turėjau mintį iš savo ožkų, kai jos šeriasi, susirinkti poplaukį, bet paskui persigalvojau – labai jau riebus ir nedaug tinkamos vilnos būtų.
Menas: A. Polujanovos tikslas – kurti kuo įvairesnius ir įdomesnius siūlus. / A. Polujanovos asmeninio archyvo nuotr.
– Kiek ožkų dabar turite?
– Keturias. Kai buvau nėščia, vyras perėmė visus mano darbus lauke ir dar nespėjau į juos grįžti. Dabar jis vienas melžia – anksčiau mes po lygiai viską darydavome. Vasarą tikrai daugiau laiko su jomis praleisiu, nes reikės jas vedžioti į lauką, o jos ten prisigalvoja įvairių veiklų. Turiu pasakyti, kad tai, ką byloja lietuvių liaudies išmintis apie ožkas ir ožius, yra absoliuti tiesa. Šie gyvūnai – su charakteriu.
– Kokie dar gyvūnai jūsų ūkyje gyvena?
– Dar turime kačių, šunį ir vištų. Pernai lapė išpjovė visas vištas, teliko viena. Ta viena yra tokio bjauraus charakterio, kad net lapė jos neėmė. Laimė, buvo iš vakaro padėtų kiaušinių, tai iškart juos sudėjau į inkubatorių ir išsirito viščiukai. Tiesą sakant, man sunku įsivaizduoti gyvenimą kaime be gyvūnų, be vištų.
Išeitis: kai lapė išpjovė vištas, viščiukus Aliona išperino inkubatoriuje./ A. Polujanovos asmeninio archyvo nuotr.
– Kodėl pasivadinote Verpėja mėlynais plaukais?
– Todėl, kad mano plaukai dažniausiai išmarginti visokiomis spalvomis, ir todėl, kad man tai skambėjo kaip labai gudrus anachronizmas: juk mėlyni plaukai nėra to paties laikmečio daiktas kaip verpimo ratelis. Jaučiausi mergina iš naujo pasaulio, žiūrinti serialus apie ateivius ir tolimas galaktikas, tačiau tuo pačiu metu verpianti. Toks skirtingų laikų susidūrimas.
Kartais mano plaukai būna mėlyni, kartais – violetiniai, kartais – žali. Vienu metu, kai buvau atsiauginusi savo natūralios spalvos plaukus, mėginau laukuose susistabdyti ūkininką, kuris man turėjo atvežti šieno. Nesustojo, nes manęs nepažino – sakė, plaukai buvo nemėlyni. Tada pasimokiau, kad įvaizdį reikia išlaikyti, nes kitaip žmonės nepažins.
– Sakėte, jūsų tikslas – būti laiminga. Esate?
– Taip, bet man atrodo, aš būčiau laiminga, kad ir ką daryčiau. Tačiau kai turi vaikų, nori, kad ir jie būtų laimingi. Tai dabar mano tikslas – kitus žmones daryti laimingus.
Naujausi komentarai