Siuvo visą gyvenimą

„Nesu siuvėja. Tik mezgu, siuvu nuo vaikystės, – sako D. Januševičienė. – Pirmiausia į rankas paėmiau virbalus. Žiūrėdama, kaip mamos rankose metaliniai strypeliai daro stebuklus – išmargina įvairiausiais raštais pirštines, kepures, kojines, megztukus, – labai norėjau aprengti savo lėles. Tada buvau pradinukė. Dabar man atrodo, kad visą savo sąmoningą gyvenimą mezgiau ir siuvau. Pirma – lėlėms, paskui sau, o vėliau – draugėms ir ne tik.“

Diana prisimena – kai augo sovietmečiu, drabužių pasirinkimo nebuvo, o puoštis norėjosi. Mama mokėjo siūti, ji ir pasirūpindavo, kad būtų kuo pasipuošti. Iš mamos šiuos įgūdžius Diana ir perėmė.

Vėliau geriausi mokytojai buvo žurnalai, kuriuose pamatytos nuotraukos skatindavo susikurti drabužį, kokio neturės niekas kitas, patiesti namuose savomis rankomis nunertą servetėlę ar staltiesę, pasisiūti pagalvėlių užvalkalus, kurie džiugintų širdį ir akį.

„Aš 20 metų dirbau Panevėžio stiklo fabrike, konstravimo skyriuje. Ten turėjome galimybę pasidaryti lekalus. Mūsų kolektyvas buvo labai draugiškas, visos moterys darbščios, kūrybingos: viena siuvinėjo, beveik visos mezgėm, kelios siuvo – tarsi rankdarbių būrelis, – prisimena pašnekovė. – O ir žmonės tada išradingi buvo, iš nieko sugebėdavo ką nors sukurti. Taip po truputį, po truputį siuvimas ėmė užimti vis didesnę mano laisvalaikio dalį.“

Lietuvai atsikovojus Nepriklausomybę, laikai buvo nelengvi, atlyginimai maži, kažkaip reikėjo verstis. Diana, grįžusi po darbo, siūdavo drabužius pagal užsakymus. Vėliau iš stiklo fabriko išėjo dirbti į apskrities administraciją, o kai 2010 m. apskritys buvo panaikintos – nusprendė atsiduoti siuvimui. Tada skiautiniai ir atkeliavo į jos gyvenimą. Iš taip – jau penkiolikti metai.

„Per daugelį metų susikaupę medžiagų likučiai pradėjo lipti iš stalčių, nedavė ramybės ir vertė ką nors daryti, – sako Diana. – Mintyse kaupėsi projektai, po ranka – internetas, kuriame buvo visa reikalinga informacija. Tada ir prasidėjo: medžiagų skiautės gulė įvairiais lovatiesių, pagalvėlių užvalkalų, maišelių raštais.“

Raštai: siūti skiautinius Dianai – įtraukiantis užsiėmimas, kai guldant atraižėlę prie atraižėlės norisi kuo greičiau pamatyti rezultatą. / D. Januševičienės asmeninio archyvo nuotr.

Pravertė įprotis kaupti

Kodėl būtent skiautiniai? „Gal dėl to, kad man patinka knebinėtis, – sako pašnekovė. – Kitas dalykas – aš iš vaikystės labai gerai atsimenu, kai mama mane nusiveždavo į savo tėviškę. Ten teta, mamos sesuo, rankomis siūdavo skiautinius. Žinoma, tuo metu aš nei jų vertės supratau, nei man gražu buvo. Bet buvo įdomu, kaip ten tos skiautytės suguldavo. Ir, matyt, kažkurioje smegenų kertelėje tai liko. O kadangi tų atraižų pas mane buvo daug, nusprendžiau pabandyti ką nors iš jų sukurti. Pradėjau pati dėlioti, ėmiau žiūrėti, ką ir kaip daro kiti. Po truputį, po truputį ir įsivažiavau.“

Per daugelį metų susikaupę medžiagų likučiai pradėjo lipti iš stalčių, nedavė ramybės ir vertė ką nors daryti.

Dianai jos šiandienėje kūrybinėje veikloje nemenkai apsitarnauja ir nuo senų laikų likęs įprotis nieko neišmesti, nes gal dar kur nors kada nors panaudosi. Taip audinių likučiai ilgą laiką kaupėsi. „Kai ilgai gyveni vienoje vietoje, nesupranti, kad esi kaupėjas, bet kai teko persikraustyti į kitą butą, gal kokiais 1996 m., pamačiau, kiek yra visko, ko nesiryžau išmesti. Atsimenu, vyras pasižiūrėjo ir pasakė: matyt teks tau atskirą kambarį įrengti. Ne, nesipiktino. Jis žinojo, kad aš negaliu sėdėti rankas sudėjusi ir žiūrėti televizorių – arba virbalai rankose, arba siuvu“, – sako kūrėja.

Diana pripažįsta turinti silpnybę ir audiniams – pamačiusi ką nors gražaus nesugeba atsispirti. Žmonės į dėvėtų drabužių parduotuves eina rūbų ieškoti, o ji traukia tiesiai prie užuolaidų, užtiesalų. Sako, iš užsienio kartais ten atveža tokių perliukų, kokių pas mus nė su žiburiu nerasi.

Būna, kad audinius jai padovanoja – paskambina visai nepažįstamas žmogus, sako pamatęs jos darbus ir nori padovanoti. Pastaruoju metu jau net tenka atsisakyti, nes vietos audiniams ima trūkti.

Pašnekovė džiaugiasi, kad dabar yra socialiniai tinklai – galima parašyti, kad audinius dovanoji, ir tikrai atsiras žmonių, kuriems bus reikalinga. Anot jos, skiautininkių Lietuvoje yra tikrai daug. Moterys dažnai tuo užsiima, nes tai – maloni veikla, galimybė ką nors gražaus sukurti, save realizuoti. O audiniai, jų likučiai gauna antrą gyvenimą ir neatsiduria šiukšlynuose.

D. Januševičienės asmeninio archyvo nuotr.

Idėjų nestinga

Diana kuria ne tik skiautinius. Kūrybinga moteris juokiasi, kad ne be reikalo vyras ją vadina Barbe šimtadarbe. Iš įvairių medžiagų ir jų likučių ji siuva ir rankines, lėles, net tautinius kostiumus.

„Kiek save pamenu, visada stengdavausi įgyvendinti įvairias idėjas, kurios šaudavo į galvą, – sako moteris. – Kai buvau šeštoje ar septintoje klasėje, tėvas iš kažkur parvežė dermantino gabalą. Nežinau, ar mama galvojo, ką iš jo daryti, bet suvyniojo ir užkišo už spintos. O man tiek nagai niežėjo, kad, tėvams kažkur išvažiavus, pasiėmiau jį ir pasisiuvau rankinę. Siuvau su mamos rankine mašina, ją sugadinau. Žodžiu, gavau velnių.“

Dabar ji siuvimo mašinų nebegadina, bet sukurti ką nors išskirtinio nagai vis dar labai niežti. Tad siuva rankines iš įvairių medžiagų, gobeleno, iš dėvėtų odinių striukių, jei kas užsako – ir iš naujos odos.

O tautiniai drabužiai Dianai ypač artimi, nes daug metų pati šoko stiklo fabriko kolektyve „Verdenė“. Kai prieš keletą metų Lietuvoje lankėsi giminės, gyvenantys Amerikoje, paprašė pasiūti jų mergaitėms tautinius drabužius.

„Palakstėm, paieškojom languotų medžiagų sijonams, liemenytėms, prijuostes iš rankšluosčių padarėme. Taip gimė pirmieji tautinukai. Po to savo dukrai siuvau, o greitai atsidaro žmonių, kurie prašydavo pasiūti, nes austiniai – brangūs, negana to, vaikai greitai išauga – nepripirksi. O per visokias tautines šventes vaikams pasipuošti reikia.“

Kai tiesiog norisi ką nors gražaus sukurti, Diana siuva tai, kas šauna į galvą. Taip gimsta įvairios gražios smulkmenos. „Galvoju – imsiu, padarysiu ką nors gražaus. Tas „gražu“ tai žinot – vienam gal gražu, kitam gal nieko gero. Bet man tuo metu taip norisi, tad imu ir padarau.“

Įvairovė: turint audinių likučių, noro ir fantazijos, galima sukurti įvairiausių gražių ir naudingų daiktų. / D. Januševičienės asmeninio archyvo nuotr.

Įtraukiantis užsiėmimas

Pašnekovė atvira – prie siuvimo mašinos kartais praleidžia ir visą dieną. Ar būna taip, kad visai prie jos neatsisėda? Retai.

„Jeigu turiu idėją, norisi kuo greičiau ją įgyvendinti, ir jeigu labai gerai sekasi – laiką pamiršti, – sako Diana. – Žinote, pasiūti skiautinį tai nereiškia, kad sugalvoji ir darai. Pasitaiko visokių netikėtumų. Bet kai pradedi dėlioti tas medžiagas, atsiranda didelis noras kuo greičiau pasiūti, sujungti tas skiautes, kad pamatytum rezultatą. Ir tada jau nesvarbu, kiek valandų, nesvarbu, šeštadienis ar sekmadienis.“

Kol bus sveikatos, tol ką nors kursiu. Juo labiau kad medžiagų turiu dar dviem gyvenimams.

Pasak Dianos, siuvimas malonumą jai teikia net ir dabar, kai tapo pragyvenimo šaltiniu. Kai yra skiautelių, taip ir knieti prisėsti ir dirbi.

D. Januševičienė gyvena kaime, prie Panevėžio. Atėjus pavasariui, teks daugiau laiko skirti lauko darbams, bet ji įsitikinusi – vis tiek didžiąją laiko dalį su dideliu malonumu praleis savo darbo kambaryje prie siuvimo mašinos.

„Kai statėmės namą, vyras man specialiai įrengė didelį kambarį, kur aš galiu užsidaryti ir dirbti nors ir per naktį, ramiai mintis galvoje dėliotis, – sako kūrėja. – Čia – mano vieta, čia – platus langas su vaizdu į mišką  akims pailsėti. Ir visą laiką sakau: kol bus sveikatos, tol ką nors kursiu. Juo labiau kad medžiagų turiu dar dviem gyvenimams.“