Iš „Bohemiečių“ trupės išaugusi Vilniaus miesto opera vasario pabaigoje pristatys atsinaujinusią Jules Massenet operą „Verteris“. Pagrindinį vaidmenį 2008 m. sukūręs ir už jį Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas solistas Edgaras Montvidas, nepaisant daugybės darbų, rado galimybę grįžti kaip žiūrovų pamiltas Verteris.

Solisto įsitikinimu, greitojo maisto, greitojo sekso, greitos šlovės kartai ši dvasingo jaunuolio istorija yra aktuali labiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

– „Verteris“ į sceną grįžta po kelerių metų. Spektaklių, operų, operečių sugrąžinimas po „nurašymo“ pas mus yra retas dalykas. Kodėl, jūsų manymu, verta grąžinti „Verterį“?

– Pirmiausia norėčiau patikslinti – Verteris nesiilsėjo taip ilgai! Jei neklystu, jis grįžta po poros metų pertraukos. Pasaulio operos teatruose spektaklių sugrąžinimas yra įprastas reiškinys. Štai šį pavasarį aš ir pats dainuosiu Karališkojoje operoje Londone A.Puccini „Kregždutėje“, kurios pastatymas įvyko dar man stažuojantis 2002 m. Paprastai į „revival“ arba „Wiederaufname“ (kaip vokiečiai vadina spektaklio sugrįžimą) kviečiami nauji atlikėjai, dirigentas, taigi spektaklis įgauna visai naujų spalvų. Šiuo atveju mes su Liora Grodnikaite ir Laimonu Pautieniumi būsime „originalūs“ atlikėjai, tačiau prie mūsų komandos prisijungs ir naujų kolegų.

Net jei ir matėte spaktaklį („Verterį“ – aut.past.), tai – gyvas organizmas, jis vystosi, auga kartu su mumis – juk mes, dainininkai, taip pat keičiamės, augame, kinta mūsų patirtis, pasaulio suvokimas... Neabejoju, kad „Verteris“ šįkart nuskambės naujai. Tuo ir yra įstabus dalykas – teatras!

– Kas per ketverius metus pasikeitė jūsų gyvenime, kaip pasikeitė asmenybė?

– Mėgaujuosi ir toliau keliauju savo gyvenimo keliu, raškau sunkaus darbo vaisius ir toliau dirbu, auginu savo profesijos sodą. Sukūriau daug naujų įdomių vaidmenų, apkeliavau pusę pasaulio, sutikau nuostabių žmonių, savo profesijos meistrų! Įsikūriau naujuose namuose Londone... Supratau, kad, be darbo, reikia surasti laiko ir paprastiems, žemiškiems malonumams, tiesiog gyvenimui! Myliu ir esu mylimas... Esu laimingas.

– Ar vis dar nenutrūko vidinis ryšys su tėvyne, Kaunu? Kur dabar praleidžiate daugiausia laiko?

– Paradoksalu, tačiau šis mano ryšys palikus Lietuvą tik sustiprėjo – pasitvirtino taisyklė, kad nebūtinai turi būti Lietuvoje, kad jaustumeisi savo šalies patriotu. Tvirtai galiu pasakyti, kad, būdamas pasaulio piliečiu, galiu daug daugiau duoti savo šaliai. 80 proc. viso savo laiko keliauju, toks jau mano darbas, pripratau prie to... Nors mano namai – ir Londone, ir Pietų Prancūzijoje, lygiai taip pat gerai jaučiuos ir pas mamą Kaune ar viešėdamas Vilniuje!

– Nemažai profesijų yra taip: pirmą dešimtimetį ari, o vėliau gali ramiau darbuotis dėl užtarnautos patirties. Menų atstovams, atrodo, tai negalioja? Kiek laiko galite skirti poilsiui, artimiesiems?

– Visiškai su jumis sutinku! Negaliu atsipalaiduoti nė akimirkos, konkurencija milžiniška. Kita vertus, nuolat tenka mokytis vis naujus vaidmenis, tobulinti balsą, ir šis procesas vyks nuolatos, visą gyvenimą... Bet labai svarbu suvokti, kad pasibaigus karjerai yra pavojus likti tik su savo atsiminimais ir spektaklių fotografijomis. Man labai svarbus balansas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Lygiai taip pat svarbios atostogos, poilsis, buvimas su šeima ir draugais! Labai dažnai atsisakau viliojančių pasiūlymų, jei jie dubliuojasi su suplanuotomis atostogomis.

– Ar tai, kaip keičiatės jūs, turės įtakos jūsų kuriamam Verteriui? Personažas bręsta, auga kartu su atlikėju, ar vis dėlto turėtų išlikti toks, kokį jį žiūrovai pažino per pirmuosius pasirodymus?

– Neišvengiamai Verteris šįkart bus šiek tiek kitoks... Keičiuosi ir aš, ir mano instrumentas. Kaip jau minėjau, toli nuo jau surežisuoto spetaklio nenukrypsime, tačiau tai bus daug gilesnis, spalvingesnis spektaklis.

– Kuo „Verteris“ aktualus? Ar apskritai vadinamojo Audros ir veržimosi laikotarpio kūryba gali būti aktuali Lietuvai šiuo metu? Įžvelgiate baudžiavos ir privilegijuotųjų sistemos apraiškų?

– Aš nuolat sakau, kad Lietuvos publika yra nepelnytai kvailinama radžių ir purpurinių pupyčių, o nusipelno ji tikrai daugiau, nei siūlo komercinės televizijos (ir ne tik jos!). Verteris ir jo istorija aktuali tiek, kiek aktuali pačios meilės, aistros ir pareigos tema. Aš pastebiu, kad didėja beraščių armija Lietuvoje, didėja armija tų, kurie savo draugus aplanko tik feisbuke, o saulėlydį stebi išmaniajame telefone... Greitojo maisto, greitojo sekso, greitos šlovės (bet kokia kaina) karta. Taigi vien dėl jos verta vėl ir vėl pasakoti apie Verterį ir kodėl jis kentėjo...

– Ne paslaptis, kad nemažai moksleivių šiais laikais, skaitydami „Jaunojo Verterio kančias“, krizena iš pagrindinio personažo: jis daug kam neatrodo vyriškas pagal nūdienos supratimą. Koks Verteris yra jums? Kas Verterio charakteryje jums priimtina, o su kuo telieka susitaikyti?

– Kaip mes suprantame vyriškumą, kas tai yra mūsu laikais? Ar tai kietas vyrukas, maukiantis alų, garsiai rėkiantis prie TV, kai rodo krepšinį ar futbolą, kartkartėmis pakeliantis ranką prieš moterį? Taip, Verteris yra romantikas, jis gali valandų valandas grožėtis gamta, jis skaito poeziją, jis leidžiasi užvaldomas tokios meilės (o gal aistros?), kuri jį ir sunaikina... Jis leidžiasi būti sunaikinamas. Aš ir Verteris. Mes gyvename visiškai skirtinguose pasauliuose. Jis lėtos tėkmės, neužteršto triukšmu pasaulyje, aš socialinių tinklalapių, greitame, racionaliame pasaulyje. Kuriam iš mūsų pasisekė labiau? Pagal mūsų šiuolaikinę sampratą Verteris neatitiktų vyriškumo standartų, o ir kančių, matyt, tokių jis nebepatirtų – tokių šarločių, tekančių dėl pareigos, dėl to, kad davė žodį mirštančiai motinai, liko labai nedaug...

– Sakoma, kad meilė kaip jausmas nesikeičia, kinta tik jos raiškos būdai. Ar XVIII a. meilė tokia pati kaip dabar? Ar gali suprasti Lietvos jaunimas ir kiti, ko tas Verteris kankinasi?

– Aš labai tikiuos, kad taip! Nejaugi mes virstame robotais?

KAS: opera „Verteris“. Dirigentas Gintaras Rinkevičius; režisierė Dalia Ibelhauptaitė, scenografas Jonas Morrellis; kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius; šviesų dailininkas Peteris Mumfordas; Verteris – E.Montvidas, Šarlotė – L.Grodnikaitė, Alberas – L.Pautienius.

KADA: vasario 26, 28 d., kovo 2 d. 19 val.

KUR: Vilniaus kongresų rūmuose.