Prieš šimtmečius mieste vykdavusios mugės vargiai nusileisdavo dabartinėms. O ir rinktis pasilinksminti mėgstantys vilniečiai turėjo iš ko. Kad čia gyventa ne tik linksmų, bet ir nesavanaudžių byloja ir duomenys apie labdaros pokylius.

Šventės – 10 dienų

Kaziuko mugės šurmuliuoti pradėjo XVII a. Po 1604 m. kovo 4 d. šv. Kazimiero kanonizacijos pagrindinė atlaidų dalis buvo religinės apeigos, triukšmingos ir puošnios eitynės, kuriose dalyvaudavo beveik visa miesto katalikų bendruomenė. 1636 m. popiežius Urbonas III leido kasmetes šventes švęsti visą dekadą, t. y. 10 dienų.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vilniuje katalikų religinės šventės nebuvo toleruojamos. Išnyko ir mugės, tai kėlė vietos gamintojų ir pirklių nepasitenkinimą. Vilniaus gubernijos valdyba konstatuodama, kad "Vilniuje nėra nė vieno jomarko ir jo įsteigimas būtų labai palankus ne tik Vilniui, bet ir visokeriopai prekybai", 1827 m. sausio 26 d. potvarkiu leista surengti Jurginių mugę, kuri turėjo vykti kasmet nuo balandžio 23 d. Mugę pasiūlyta rengti prie Šv. Jurgio bažnyčios seniūno Zablockio žemėje, kuri pagal konfirmuotą (patvirtintą) planą skirta Šieno turgui, ir ten įrengti mūrinius prekystalius. Dabar čia Vinco Kudirkos aikštė.

1830 m. Jurginių mugėje dalyvavo daugiau kaip 40 pirklių. Prekių atsivežė Maskvos, Rygos, Mintaujos, Daugpilio, Charkovo, Tulos, Vladimiro, Oriolo pirkliai. Dalyvavo aštuoni Vilniaus pirkliai. Prekiauta galanterija, gelumbe, medvilnės, šilko audiniais ir siuviniais, importiniais kašmyro gaminiais, muzikos instrumentais, fajanso, porceliano, krištolo ir plieno dirbiniais (greičiausiai įvairiais įrankiais). Mugėje beveik neprekiauta maisto produktais. Tik Daugpilio pirklys Libermanas už 800 rublių atsivežė kavos ir arbatos. Mugė pateisino pirklių lūkesčius. Prekių parduota už 189 336 rublius.

Religinė dalis sumenko

Religinį aspektą Šv. Kazimiero šventė, tradiciškai švenčiama pavasario pradžioje, išlaikė ir XIX a. pradžioje. Pasak memuarų autorės Gabrielės Giunter-Puzyninos, Vilniaus gatvėmis vis dar ratu sukosi procesijos, nors jau ne tokios gausios. XX a. religinė šv. Kazimiero pagerbimo dalis numenko. Liko tik iškilmingos pamaldos Arkikatedroje. Suklestėjo prekybinė ir pramoginė Šv. Kazimiero šventės dalis, atsirado Kaziuko mugės. Nė viename iš seniausių šių švenčių aprašymų nė neužsimenama apie jų prekybinį ir pramoginį aspektą. Galbūt tada nebūta poreikio į tai atkreipti dėmesį.

XIX a. Šv. Kazimiero mugės vykdavo Katedros aikštėje, paskui, 1904 m. pastačius paminklą Jekaterinai II, administracijos nurodymu, jos perkeltos į Lukiškių aikštę ir ūždavo čia iki Antrojo pasaulinio karo. Čia savo gaminius suveždavo Rytų Lietuvos ir Vakarų Gudijos amatininkai ir valstiečiai. Kai kuriais metais suvažiuodavo daugiau kaip 20 000 vežimų. Mugės viena diena nesitenkino. Prasidėjusios dar išvakarėse – kovo 5 d., jos vidutiniškai trukdavo tris keturias dienas.

Užsiimdavo ir labdara

XIX a. visos miestiečių pramogos derintos su tradiciniu krikščionių kalendoriumi, tad Vilniuje nusistovėjo tam tikras ritmas. Pramogos, pokyliai ir linksmybės negalėjo vykti per didžiuosius pasninkus, pirmiausia stačiatikių: per Adventą – iki Kalėdų, per Didžiąją gavėnią – iki Velykų, per Apaštalų pasninką (birželio 6–28 d.) ir prieš Žolinę (rugpjūčio 1–14 d.).

XIX a. pradžioje pamėgtos iškylos. 1820–1823 m. Belmonte į gegužines rinkdavosi studentai filaretai, 1861 m. liepos 31 d. manifestaciją surengė Vilniaus lenkai Liublino unijai paminėti. Miestiečiai eidavo vaikštinėti į Miesto sodą, 1896 m. Pilies kalnas atidarytas visuomenei ir tapo mėgstama poilsio vieta.

Miestiečiai pramogaudavo Antakalnio hipodrome, ir čia vykdavo įvairūs miesto renginiai. 1914 m. gegužės 14–18 d. aukštąjį pilotažą virš hipodromo demonstravo aviatoriai A.Vasiljevas ir A.Kuzminskis, norintys buvo skraidinami. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje susimokėjus buvo galima iškylauti ir Vingio parke. Lauke pramogauta ir žiemą: Katedros aikštėje būdavo įrengti vadinamieji rusiški kalneliai, Miesto sode veikdavo čiuožykla.

Pramogos ir koncertai rengti ir filantropiniais tikslais, surinktos lėšos tekdavo labdarai, prieglaudoms, vargšų vaikų stovykloms. XIX a. pirmoje pusėje prie to nemažai prisidėjo Frankų pora – Vilniaus universiteto profesorius Juozapas ir jo žmona Vienos operos solistė Kristina Gerhardi-Frank. Jiems apsigyvenus Vilniuje, čia užsukdavo į Peterburgą vykstantys garsūs muzikai, rengdavo koncertus, pajamas skirdavo ligoniams šelpti ir gydyti. Frankų iniciatyvą už koncertus gautas pajamas skirti labdarai palaikė ir Vilniaus gubernatoriaus žmona.

Nuo XIX a. pabaigos Vilniuje rengtos labdaringos eglutės. Eglutes puošė Vilniaus bažnyčiose, gimnazijose, religinių brolijų, gubernijos namuose. XX a. pradžioje eglutės šventes rengė įvairios organizacijos, profesinės (gaisrininkų, geležinkelininkų), tautinės draugijos, pavyzdžiui, "Rūtos" draugija.

Linksmybės Miesto sode

Miesto sodas (Sereikiškių parkas) vis labiau viliojo vilniečius. Čia vykdavo įvairiausi renginiai, veikė kavinės, buvo įrengtos sūpuoklės, vaikų žaidimo aikštelės. Apie 1890 m. sode bufetą nuomojęsis Vilhelmas Freibergas, norėdamas pritraukti lankytojų, ketvirtadieniais ir sekmadieniais samdydavo karinį orkestrą, tačiau jo pajamos nepadidėjo, nes lankytojai skubėdavo klausytis muzikos. Sode dažnai koncertuodavo miesto simfoninis orkestras su solistais, 1894 m. lankytojai stebėjo G.Drevnickio skrydį balionu.

Ivano Šumano kavinė "Lokys" (rus. – "Medved") žiemą veikė mieste (apie 1890 m. Šv. Jono gatvėje Paltovo name, apie 1893 m. – Rotušėje, paskui Europos viešbutyje, kitur), o nuo gegužės iki rugsėjo persikeldavo į Miesto sodą. Mūriniuose pastatuose buvo įrengti kambariai, bufetas, salė su scena ir vargonais, čia būdavo rengiami įvairūs koncertai, kaukių pokyliai.

XX a. pradžioje I.Šumano kavinė vadinosi "Cafe Chantan", joje koncertuodavo atvykėliai užsieniečiai šokėjai ir dainininkai, artistai, Amerikos kaubojai, imtynininkai, grieždavo smuikininkų orkestras. 1896 m. sode pastatytas Vasaros teatras, kurį irgi išsinuomojo I.Šumanas. Spektaklius rodė Vilniaus muzikinis dramos mėgėjų ratelis, lenkų aktorių trupė, grodavo miesto simfoninis orkestras, vykdavo moterų imtynių čempionatai, daug įvairaus pobūdžio renginių. Sode buvo demonstruojamos technikos naujovės: 1897 m. – automatiškai veikiantis BOSKO fotoaparatas, per 8 minutes atspaudžiantis fotografiją su rėmeliu, 1896 m. greitąjį bėgimą demonstravo Kliuževas.

Nuo XX a. pradžios Vilniuje išpopuliarėjo panašias pramogas suvieniję renginiai, vadinti "bazarais", – kultūrinės pramoginės mugės, mėgstami vieši renginiai su specialiomis programomis: spektakliais, kaukių pokyliais, įvairiais reginiais, parodomis, labdaringa prekyba.

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".