"Skambančios Sauliaus dainos – vienas prasmingiausių būdų pagerbti jo atminimą", – įsitikinęs Amžinybėn iškeliavusio aktoriaus, bardo Sauliaus Mykolaičio draugas ir kolega Andrius Bialobžeskis.

Į vakarą, kuriame skambės ne tik šio bardo dainos, sekmadienį kviečia Dainuojamosios poezijos palėpė. Dainuos ir atsiminimais apie Saulių dalysis jo draugai, bendražygiai, kolegos: A.Bialobžeskis, Mindaugas Ancevičius su grupe, Domantas Razauskas ir Gediminas Storpirštis – vienas tų, kurie Saulių paskatino muzikinę kūrybą pristatyti platesnei auditorijai.

Vasarį sukako treji metai, kai scenai pasišventęs keturiasdešimtmetis išėjo iš šio pasaulio. Tačiau jo talento gerbėjų ratas per tą laiką išsiplėtė.

"Gal geriausia nebūti išvis (...) Užrakintas dangus / Nebežiūri į mus"; "O paskui bus aušra, / Tiktai mūsų nebus / Mes išeisim tamsoj / Ir uždegsim namus", – tai žodžiai iš S.Mykolaičio dainų tekstų. Jie skamba vienintelėje dar Sauliui esant gyvam išleistoje kompaktinėje plokštelėje "Nieko nepasakyta".

"Visa ši plokštelė – labai biografiška ir netgi liūdnai pranašiška. Tiek jo dainos, tiek vaidmenys teatre buvo labai susipynę su jo biografija. Jis labai daug savęs įdėdavo tiek į dainas, tiek į vaidmenis. Visi geriausi jo vaidmenys paženklinti tragiškų pabaigų", – pasakojo Sauliaus draugas nuo studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje laikų A.Bialobžeskis.

Vienas tokių vaidmenų – Merkucijus 1996 m. Eimuntas Nekrošiaus režisuotoje dramoje pagal Williamą Shakespearą "Meilė ir mirtis Veronoje".

Tuomet spauda rašė, kad šiuo vaidmeniu S.Mykolaičiui bene pirmą kartą ryškiai pavyko suformuluoti sau, kaip artistui, būdingą maištininko, išeinančio į apšviestą visuomenės avansceną ir žūstančio dėl meilės gyvenimui, poziciją.

Savo noru iš gyvenimo išėjusio bardo draugai pastebi jo vaidmenyse, dainose buvus pasitraukimo šešėlį.

"Tokius dalykus atseki tik tada, kai žmogaus jau nebėra. Saulius garsiai pasvarstydavo apie išėjimą iš šio pasaulio, tačiau, kai žmogų pažįsti dvidešimt metų, žinai visokias jo nuotaikas – tokių dalykų per daug nesureikšmini, – prisiminė A.Bialobžeskis. – O šiaip jis buvo linksmas žmogus, turėjo humoro jausmą, nepaprastą pasakotojo talentą. Gaila, kad jo istorijos taip ir liko istorijomis. Kai kurios – iš jo vaikystės, mokyklos laikų – tikrai vertos scenarijaus."

Sauliaus kolegos, draugai prisimena: kai eidavo į viešumą, būdavo su žmonėmis – jis tapdavo kompanijos siela. Buvo nepaprastai šmaikštus, taiklus, o dirbdamas – labai reiklus sau ir kitiems. "Kita vertus, kaip ir kiekvienas kuriantis žmogus, jis brangino vienatvę", – prisiminė A.Bialobžeskis.

Koncertas S.Mykolaičiui atminti Dainuojamosios poezijos palėpėje (Kauno valstybinio dramos teatro Parketinė salė, Kęstučio g. 62) – kovo 29 d. 17 val.