Meilės istorijos populiarios, aktualios visada. Ir pavasarį, kai kartu su gamta bunda jausmai, ir tada, kai už lango siaučia žiemos pūgos, ir spaudžia speigas.

Kas yra amerikietis?

Amerikiečių kultūroje dar XVIII a. pabaigoje atsirado terminas "lydymo katilas", greitai tapęs pagrindine šalies visuomeninės sandaros metafora. Šį terminą įteisino ilgokai anuometėje Amerikoje pagyvenęs prancūzų karininkas Michelis de Creve-Coeuras, tyrinėjęs naujojo žemyno specifiką ir savo veikale "Amerikos fermerio laiškai" atsakęs į klausimą, kas yra amerikietis: "Tai arba europietis, arba europiečio palikuonis – iš čia kyla keistas kraujo mišinys, kokio nepamatysite jokioje kitoje šalyje. Amerikiečiu jis tampa radęs prieglobstį mūsų didžiojoje Alma Mater. Čia atskiri visų tautybių atstovai susijungia į lydinį, sudarantį naują žmonių rasę, kurios darbai ir palikuonys kada nors iš pagrindų pakeis pasaulį. Amerikiečiai yra vakarų piligrimai, nešantys su savimi ne tik energiją ir darbštumą, bet ir milžiniškas menų bei mokslo žinias, kurios seniai susiformavo Rytuose; amerikiečiai užbaigs šį didįjį ciklą."

Tautų ir rasių Babilonas

Lygiai prieš dešimt metų du pagrindinius "Oskarus" už geriausią metų filmą ir geriausią originalų scenarijų pelnė jauno režisieriaus Paulo Haggiso "Avarija" (tiksliau būtų šį filmą vadinti "Susidūrimu"). Dėl geriausio metų filmo statuso galima buvo ir pasiginčyti – siužetas labai priminė aktualiausių dabartinės Amerikos problemų konspektą, o ir pati stilistika buvo panaši į kriminalinius televizijos serialus. Matyt, už "Oskarus" balsuojantiems akademikams patiko tai, kad filme Amerika vaizduojama kaip šalis, kurioje seniai persipynė skirtingos rasės, religijos, tradicijos ir pasaulėžiūros.

Baltieji ir juodaodžiai, musulmonai ir žydai, katalikai ir bedieviai, turtuoliai ir juodadarbiai, nusikaltėliai ir policininkai. Visi gyvena vienoje šalyje, bet kiekvienas jaučiasi tarsi rezervate. Arba gete, kuriame visi yra nepakantumo ir prietarų įkaitai. Nieko nuostabaus, kad iš nuolat kunkuliuojančio aistrų katilo neapykanta išsiveržia į laisvę. Sutramdyti šį piktos energijos džiną nelabai lengva.

Režisieriaus P.Haggiso "Avarijoje" šiuolaikiniu margu Babilonu tapo Angelų miestu paprastai vadinamas Los Andželas – turtuolių ir kino žvaigždžių buveinė. Filmo autorius domina visai kiti personažai, tapę rasinio nepakantumo konfliktų aukomis arba įkaitais.

Visa tai daug kartų matyta ir kituose filmuose, bet, be abejonės, didžiausias "Avarijos" pranašumas – sugebėjimas suvaldyti begalę temų ir muzikinės fugos principu supinti visas jas į vientisą daugiabalsį kūrinį.

Pažiūrėk į mane!

Panašiu keliu režisierius ėjo ir kurdamas dabar mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodantį filmą "Trečias žmogus". "Avarijos" tikslas buvo į beveik dviejų valandų trukmės siužetą sudėti maksimalų situacijų ir personažų skaičių, o dabar atsisakoma karštligiško pasakojimo tempo, dėmesys telkiamas į kelis pagrindinius personažus – niekaip naujausio romano baigti negalintį rašytoją Maiklą (aktorius Liamas Neesonas), jo buvusią žmoną Elein (aktorė Kim Basinger), jauną žurnalistę Aną (aktorė Olivia Wilde), verslininką Skotą (aktorius Adrienas Brody), "muilo operos" žvaigždę Džuliją (aktorė Mila Kunis) ir jos buvusį sutuoktinį dailininką Riką (aktorius Jamesas Franco).
Filmo kamertonu tampa jau pirma moterišku balsu garsiai ištarta frazė "pažiūrėk į mane!" Ji skirta ne tik į kompiuterio monitorių spoksančiam rašytojui Maiklui, bet ir žiūrovui. Tai kvietimas nors trumpam atsitraukti nuo kasdienės rutinos, kurioje esame beviltiškai paskendę visi, ir pažvelgti į šalia esantį žmogų. Juk nuo pirmo žvilgsnio prasideda viskas – ir reakcija į aplinkinį pasaulį, ir nauja pažintis, ir galbūt gilių jausmų pradžia.

Sinergijos efekto principas

Filmo pagrindą sudaro trys tarpusavyje susijusios meilės istorijos, kurios rutuliojasi Paryžiuje, Niujorke ir Romoje. Atskleisti susipynusio siužeto detalių negalima, nes būtų suardytas ir taip jau gana jautrus audinys. Nors atidesnis žiūrovas anksti supras svarbiausią filmo dramaturgijos principą ir bus apdovanotas meistrišku visų Gordijaus mazgų išrišimu finale.

Pastaruoju metu matėme nemažai sinergijos efekto siekiančių filmų: "Babelis", "Debesų žemėlapis", "360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu". Tokia buvo ir P.Haggiso "Avarija". Vis dėlto dažnai kartoti tą patį principą rizikinga. Gali nutikti taip, kaip Maiklui apie jo pagaliau iškankintą knygą pasako leidėjas: "Pirmas tavo romanas buvo puikus. Antras – prastesnis. Dabar tavo atsitiktiniai personažai – tik funkcijos, kuriomis sieki pateisinti patį save."