Kas privertė Vytautą Šustauską atsisveikinti su, nebijokime to žodžio, vyrišku pasididžiavimu?

Pasirodo, tai, kad radikalusis politikas prarado 38 metus puoselėtą barzdą, buvo nelaimingas buitinis atsitikimas.

"Nevaikštau aš po tas kirpyklas, barzdą prižiūrėjau pats, – pasakojo V.Šustauskas. – Skutausi, kirpau žirklėmis. Nusprūdo šukos. Tik čirkšt ir prasirėžiau iki mėsos!"

"Pusiau skustas, pusiau luptas. Nei užšukuosi, nei priklijuosi, – apibūdino sugadintos barzdos situaciją Lietuvos laisvės sąjungos vadas. – Teko nusikirpti."

Koks jausmas tapti bebarzdžiu po beveik keturių dešimčių barzdotų metų? Ar nešalta?

"Ai, pripratau, – nesileidžia į sentimentus V.Šustauskas. – Nešalta. Ir žmonės atpažįsta."

O draugė nenuliūdo? "Jai patinka, – užtikrino V.Šustauskas. – Sako, atrodai jaunesnis, nebeaugink tos barzdos."

Ar paklausys Vytautas mylimos moters? "Nežinau, – prisipažįsta jis. – Kaip šaus į galvą. Jei nusibos kasdien skustis, barzdą vėl auginsiu. Greitai želia, gyvatė."