Baigėsi 34-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“, kuriame 13 Lietuvos teatrų parodė vienus geriausių savo spektaklių. Teatrologų komisijos nuomone, neabejotini šio festivalio lyderiai buvo režisierių Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno spektakliai.

Festivalio vaidinimai vyko „Girstučio“ ir Kauno teatrų scenose. Labiausiai patikusius spektaklius ir aktorių vaidmenis rinko ne tik profesionalūs teatrologai, bet ir žiūrovai.

„Lietuvos teatrų pavasaris“ yra tarsi veidrodis", – festivalį apibūdino jo komisijos pirmininkė, teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

– Komisijoje dalyvaujate jau ne pirmus metus, kokias teatro tendencijas pastebėjote šįmet, ar nedaugėja komercijos, kai vyrauja pramogai kuriami spektakliai?

– Nedėčiau lygybės ženklo tarp komercinio ir pramoginio teatro. Teatras, kuriame nėra pramogos žiūrovui, labai greitai tampa nebereikalingas. Vis dėlto visada galima kalbėti apie pramogos ir spektaklio strateginių tikslų santykį, pramogos pobūdį ir kokybę. Postmodernybės laikais teatre vis dažniau randasi tiek kūrybinių procesų simuliakrų, tiek komunikacijos su žiūrovu imitacijų, kuriose, tiesa sakant, tai, kas pateikiama kaip pramoga žiūrovui tampa kantrybės išbandymu. Festivalyje nebuvo išgarsėjusių komercinių spektaklių, nes juos žiūrovai susiranda ir be festivalio organizatorių pagalbos.

Pasidairykime po Lietuvos valstybinių, privačių teatrų afišas, scenas, spektaklius. Taip, mes tikrai rasime įspūdingų spektaklių. Jei apžiūrėtume viską, kas siūloma žiūrovui, tiesa būtų negailestinga: išskirtinių spektaklių, kuriuose menininkai išreiškia savo gyvenimo savivoką nauja menine kalba – vienas kitas per teatrinį sezoną. Ir jie labai greitai pastebimi ir įvertinami. Šiandien Lietuvos dramos teatruose tebedominuoja psichologinis teatras ir kelios jo atmainos.

– Grįžkime prie festivalio. Gal į jo sceną prasismelkė naujų laikų teatrinė kalba?

– Lietuvos teatrų pavasaris yra veidrodis, o ne pasiekimų ekspozicija. Čia patys teatrai siūlo savo spektaklius, o organizatoriams tenka derėtis, kad į Kauną atvežtų ir rodymo, ir transportavimo prasme sunkesnius spektaklius. Ne tik ekonominiai, bet ir dažnai – meniniai argumentai pasitelkiami siūlant festivaliui kitą, nei buvo prašoma, spektaklį. Festivalio repertuaras tikrai atspindi Lietuvos dramos teatrų galimybes arba pratęsiant Šekspyro metaforą – „veidrodis, kuris rodo mums ... tikrąjį veidą“. Festivalio afišoje vyravo psichologinio teatro patirtys: nuo natūralistinio ir buitinio psichologinio iki metaforiškojo psichologinio teatro. Ačiū režisūros klasikams. Jų pamokos – išmoktos ir nuoširdžiai kartojamos. Naujoves šių metų šių metų festivalyje stelbė labiau ar mažiau profesionalūs prisiminimai apie buvusias naujoves. Galima šioje tendencijoje įžvelgti ir bandymą išlikti krizės sąlygomis, ir tai, kad kalti – vilniečiai, nes neatvežė „Emigrantų“, o Nekrošiaus premjera vyko jau festivalio metu, nebuvo to ar kito režisieriaus, kurio spektaklių nepasiūlė teatras. Galima įžvelgti net komerciją ar bandymą atkartoti vakarykščios dienos linksmybes. Tačiau grįžkime, jei ne prie stilistinės įvairovės ar naujovių, tai prie profesionalumo ir jo atspindžių.

Vertinčiau „Atviro rato“, Kauno dramos, Kauno kamerinio, Keistuolių, Vilniaus mažojo teatrų bandymus atsigręžti į savo pačių istoriją ir prisiminti sėkmingiausius, ankstesnius, teatrinės kalbos ieškojimų puslapius. Atmintis gelbsti.

Net jauni režisieriai, praskleidę teatro istorijos puslapius, pasisemia senų patirčių. Prisiminimų dvasia sklandė ir Panevėžio teatro scenoje. „Idioteatras“ ir „Laimingi žmonės“ stojo į dvikovą su komercinio teatro stilistika ir jai pralaimėjo.

Šių metų festivalio veidrodyje žiuri komisija pastebėjo ir išskyrė režisierių Oskaro Koršunovo „Mirandą“ ir Gintaro Varno „Šmėklų sonatą“. Juos vienbalsiai rinkome geriausiais. Prisiminimai apie buvusias sėkmes šiuose spektakliuose buvo išplėtoti su nauju įkvėpimu ir nauju aktorių bei visos kūrybinės grupės užsidegimu. O.Koršunovas „Mirandoje“ sėkmingai pratęsė sovietinio mentaliteto posovietinę refleksiją, G.Varnas laikų pabaigos, žūties, entropijos problematiką papildė įspūdingais mirties vaizdiniais.

Ačiū šio festivalio ilgamečiams, nuolatiniams ir ištikimiems mecenatams – jie ne tik žiuri komisijai, bet ir gausiems žiūrovams leido išskirti ir apdovanoti kitus profesionalius ir kūrybingus spektaklius ir vaidmenis. Noriu būti optimistė – Lietuvos teatro festivalis yra remiamas miesto žmonių.

Yra ir kita – finansinė rėmimo pusė. Ar tikrai prizais buvo apdovanoti visi, kurie sukūrė vienu ar kitu aspektu įdomius spektaklius? Ne. Profesionalumo šiame festivalyje būta daugiau nei pinigų.

– O ar pastebėjote kokių nors publikos pokyčių: ar noriai lankosi, ar skirtingi spektakliai pritraukia skirtingą publiką?

– Teatro publika, kaip ir mūsų bendruomenė, vis labiau diferencijuojasi ir tampa vis labiau nenuspėjama. Teatralai labai greitai tai pastebėjo ir prisitaikė prie naujų pokyčių. Pasižiūrėkite į festivalio repertuarą – didžioji dauguma spektaklių buvo adresuoti mažajai scenai ar nedidelei auditorijai. Kitaip tariant, spektaklio adresatas tarsi užprogramuojamas spektaklio kūrimo koncepcijoje. Kokia teigiama šio proceso pusė? Festivalio spektakliai yra labai populiarūs ir absoliučiai visi atrado savo žiūrovą, o kai kurie net negalėjo visų savo potencialių žiūrovų sutalpinti. Dar vienas diferencijuoto adresato programavimo procesų privalumas: visi spektakliai baigdavosi ovacijomis. Susidarė įspūdis, kad absoliučiai visi festivalio spektakliai publikai patiko.

– Ko pasigendate Lietuvos teatre kaip žiūrovė ir kaip teatrologė?

– Jei teatruose būtų spektaklių užsakymų stalas, bijau, kad mes labai greitai teatrus paverstume pramoginių renginių organizatoriais. Nepamirškite – menininkas yra tarpininkas tarp to, ką mes žinome ir ko nežinome apie save bei apie pasaulį. Palikčiau didesnę erdvę meninei intuicijai, kuri padeda kūrėjui atspėti mus teatro veidrodyje.

O kaip teatrologę mane labai domintų veiklos būdai, kurie leistų sumažinti nuobodžių spektaklių teatre. Todėl kuriu štai tokią viziją – teatrai nesibodi išklausyti kritiškų publikos atsiliepimų, o publika įsipareigoja tobulinti savo estetinį skonį. Norėčiau besikeičiančio teatro, nes tai reikštų, kad mes jau ir vėl keičiamės ir kad teatro kūrėjai tuoj tuoj pagaus naują mūsų laikų dvasią ir atskleis ją mums. Aš labai džiaugiuosi, kai talentingas žmogus reikalingas teatrui, kai mokytojai palaiko ir padeda savo mokiniams, kai kultūra yra reikalinga valstybei ir jos piliečiams, o valstybininkai tarnauja menui. Kai to nėra – tikrai pasigendu. Visi žinome, ko mes pasigendame. Nejautros, amnezijos zonos žmoguje ir bendruomenėje tik didėja. Ar tikrai teatras gali ir prisideda prie žmogiškumo išsaugojimo? Visada? Niekada? Kaip dažnai? Tiesiog nežinau. Tik labai norėčiau tuo tikėti ir tikėtis.

„Lietuvos teatrų pavasario Kaunas 2012“ laureatai

Išrinkti publikos:

Geriausias moters vaidmuo didžiojoje scenoje: už Motinos (Vasos Železnovos) vaidmenį Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Motina (Vasa Železnova)“ prizas skiriamas aktorei Eglei Gabrėnaitei. Prizą įsteigė „Volfas Engelmanas“.

Geriausias vyro vaidmuo didžiojoje scenoje: už Ivano vaidmenį „Idioteatro“ spektaklyje „Menas“ apdovanojamas aktorius Giedrius Savickas. Prizą įsteigė Ūkio bankas.

Geriausias didžiosios scenos spektaklis: Vilniaus keistuolių teatro spektaklis „Gerbiami piliečiai“. Režisieriams Aidui Giniočiui, Andriui Kaniavai, Ievai Stundžytei ir Vaidotui Žitkui prizą skiria koncernas SBA.

Geriausias moters vaidmuo mažojoje scenoje: už Goldos, Mildos vaidmenį Kauno kamerinio teatro spektaklyje „Diena ir naktis“ prizas skiriamas aktorei Simonai Bladženauskaitei. Prizą įsteigė kelionių organizatorius „Piligrimas“.

Geriausias vyro vaidmuo mažojoje scenoje: už kiškio vaidmenį „Trupės liūdi“ spektaklyje „Ežiukas rūke“ prizas skiriamas aktoriui Vaidui Kublinskui. Prizą įsteigė kelionių organizatorius „Eura“.

Geriausias spektaklis mažojoje scenoje: daugiausia žiūrovų balsų surinko „Atviro rato“ biografinės improvizacijos „Lietaus žemė“. Režisieriui Aidui Giniočiui prizą įsteigė Seimo narys Kazys Starkevičius.

Išrinkti žiuri:

Geriausias didžiosios scenos spektaklis: OKT/ Vilniaus miesto teatro spektaklis „Miranda“. Režisierius Oskaras Koršunovas. Prizą įsteigė Kauno miesto savivaldybė.

Geriausias mažosios scenos spektaklis: Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Šmėklų sonata“. Režisierius Gintaras Varnas. Prizą įsteigė Ūkio bankas.